Dievas jį įtikėjusiems žmonėms nuodėmes dovanoja ir jų nebeįskaito (Ps 32:​1, 2). Dėl tikėjimo Jehova laiko tokius žmones nenusikaltusiais ir teisiais. Nors ir pripažinti teisiais, Abraomas, Dovydas ir kiti Dievo garbintojai buvo netobuli, nuodėmingi. Vis dėlto dėl tikėjimo jie Jehovai buvo tarsi be kaltės, ypač lyginant su tais, kuriems jis buvo svetimas (Ef 2:12). Apaštalas Paulius savo laiške pabrėžia, kad be tikėjimo draugystė su Dievu neįmanoma. Tikėjimo reikėjo Abraomui, Dovydui, jis būtinas ir mums. w23.12 3 ¶6–7

Šiandien visi krikščionys skiria Jehovai savo laiką, jėgas ir išteklius. Visi darbuojamės jo Karalystės labui. Atiduodame jam geriausia, ką galime. Apaštalas Paulius išvardija kai kuriuos labai svarbius mūsų tarnybos aspektus (Hbr 10:​22–25). Turime nuolatos bendrauti su Jehova maldoje, kalbėti apie savo viltį kitiems žmonėms, rinktis į bendruomenės sueigas ir drąsinti vienas kitą – „ypač dabar, kai [regime] artėjančią dieną“. Apreiškimo pabaigoje angelas dukart pabrėžia: „Dievą garbink“ (Apr 19:10; 22:9). Tad niekad nepamirškime šių jo žodžių ir branginkime didžiulę garbę aukštinti savo Kūrėją jo didžiojoje šventykloje! w23.10 29 ¶17–18

Šie žodžiai ypač aktualūs turint omenyje Jėzaus įspėjimą, kad „daugumos meilė atšals“ (Mt 24:12). Aišku, Jėzus čia kalbėjo ne apie savo mokinius. Vis dėlto, reikia būti budriems, kad pasaulio dvasia mūsų nepaveiktų. Todėl aptarkime labai svarbų klausimą: kaip žinoti, ar mūsų meilė bendratikiams stipri? Ar stipriai mylime bendratikius, matosi iš mūsų elgesio su jais kebliomis aplinkybėmis (2 Kor 8:8). Prisiminkime, ką rašė apaštalas Petras: „Svarbiausia, turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių“ (1 Pt 4:8). Taigi mūsų meilės tikrumą gali išbandyti kitų silpnybės ir klaidos. w23.11 10 ¶12–13