Stebimės matydami, kaip greitai vaikai suauga. Ir tai vyksta savaime. Tačiau dvasinė branda nėra savaiminis dalykas (1 Kor 13:11; Hbr 6:1). Ji priklauso nuo to, kiek artimas mūsų ryšys su Jehova. Taip pat mums būtina jo šventosios dvasios pagalba, kad gebėtume ugdytis krikščionišką asmenybę, lavinti įvairius naudingus įgūdžius ir būtume pasirengę imtis naujų pareigų (Pat 1:5). Žmones Dievas sukūrė dviejų lyčių (Pr 1:27). Tarp vyrų ir moterų yra akivaizdžių fizinių skirtumų. Ir ne tik fizinių. Jehova patikėjo jiems skirtingas pareigas, tad joms sėkmingai atlikti reikia atitinkamų savybių ir įgūdžių (Pr 2:18). w23.12 18 ¶1–2

Ar Jėzus norėjo, kad jo Tėvą visi vadintų vardu? Be abejo. Kai kurie anų dienų religiniai vadovai galbūt manė, kad tarti Dievo vardą būtų šventvagystė. Jėzui toks prietaringas požiūris buvo nepriimtinas. Jis norėjo, kad Tėvo vardas skambėtų kuo plačiau. Prisimink, pavyzdžiui, epizodą, kai jis išvadavo iš demonų vieną vyrą geraziečių krašte. Tenykščiai persigandę prašė Jėzų keliauti iš ten ir jis pasitraukė (Mk 5:​16, 17). Bet kad Dievo vardas plačiai nuskambėtų, paragino išgydytą vyrą: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė“ (Mk 5:19). To paties Jėzus siekia ir šiandien – kad išgarsintume jo Tėvo vardą po visą žemę (Mt 24:14; 28:20). Jeigu taip darome, mūsų Karalius Jėzus džiaugiasi. w24.02 10 ¶10

Kokia laimė, kad šiais sunkiais laikais priklausome prie Jehovos organizacijos! Esame vieningoje tikėjimo brolių ir sesių šeimoje (Ps 133:1). Dievas mums padeda išsaugoti šiltą atmosferą (Ef 5:​33–6:1). Jis duoda įžvalgumo ir išminties, tad išlaikome vidinę ramybę. Tiesa, mūsų ištikimybė Jehovai gali būti stipriai išmėginta. Pavyzdžiui, jei nuvilia kitų trūkumai. Arba jeigu sunkiai sekasi kovoti su savo pačių silpnybėmis. Tad turime likti ištikimi Jehovai, kai (1) įžeidžia bendratikis, (2) nuvilia sutuoktinis, (3) graužiamės dėl savo paties klaidų. w24.03 14 ¶1–2