Kokia laimė, kad šiais sunkiais laikais priklausome prie Jehovos organizacijos! Esame vieningoje tikėjimo brolių ir sesių šeimoje (Ps 133:1). Dievas mums padeda išsaugoti šiltą atmosferą (Ef 5:​33–6:1). Jis duoda įžvalgumo ir išminties, tad išlaikome vidinę ramybę. Tiesa, mūsų ištikimybė Jehovai gali būti stipriai išmėginta. Pavyzdžiui, jei nuvilia kitų trūkumai. Arba jeigu sunkiai sekasi kovoti su savo pačių silpnybėmis. Tad turime likti ištikimi Jehovai, kai (1) įžeidžia bendratikis, (2) nuvilia sutuoktinis, (3) graužiamės dėl savo paties klaidų. w24.03 14 ¶1–2

Gali mokytis iš brolių ir sesių, kurie ėmėsi daugiau nuveikti tarnyboje. Vieni baigė evangelizuotojų tobulinimosi kursus, kiti persikėlė į teritoriją, kur reikia daugiau skelbėjų. Jeigu tau aplinkybės leidžia darbuotis daugiau, būtinai taip ir daryk. Jehovos tarnai noriai imasi naujų užmojų tarnyboje (Apd 16:9). O kaip, jeigu kol kas tokie tikslai nepasiekiami? Nemanyk, kad esi prastesnis už kitus. Svarbiausia tarnauti Dievui pagal savo gebėjimus ir aplinkybes (Mt 10:22). Tavo pastangos liudija, kad ir po krikšto seki Jėzumi (Ps 26:1). w24.03 10 ¶11

Mūsų dangiškasis Tėvas pažadėjo atgailaujantiems atleisti (Ps 86:5). Tad jeigu nuoširdžiai graužiamės dėl padarytų nuodėmių, galime neabejoti – Jehova mums atleido. Atmink, kad jis supratingas, lankstus ir nesitiki daugiau nei pajėgiame. Dievas vertina visa, ką darome, jeigu stengiamės iš širdies. Ir pamąstyk apie daugelį Biblijoje paminėtų atsidavusių Jehovos tarnų, pavyzdžiui, apie apaštalą Paulių. Jis metų metais darbavosi negailėdamas jėgų, nukeliavo tūkstančius kilometrų ir įkūrė ne vieną krikščionių bendruomenę. Bet paskui aplinkybės pasikeitė ir apaštalas nebegalėjo tiek daug nuveikti evangelizacijos darbe. Ar dėl to prarado Dievo malonę? Tikrai ne. Jis tarnavo, kiek leido galimybės, ir Jehova jį laimino (Apd 28:​30, 31). Taip ir mes kartais galime daugiau, kartais mažiau. Dievui svarbiausia ne kiek nuveikiame, bet kad jį mylime. w24.03 27 ¶7, 9