Antradienis, rugsėjo 2 d.
Dvasia juk visa ištiria, netgi Dievo gelmes (1 Kor 2:10).
Jeigu bendruomenė yra didelė ir keliančių ranką daug, galbūt norisi išvis liautis komentavus. Tačiau nenusimink ir būk atkaklus. Kiekvienai sueigai galėtum paruošti keletą komentarų. Jeigu nebūsi pakviestas studijų pradžioje, turėsi kitų galimybių vėliau. Ruošdamasis Sargybos bokšto studijoms apmąstyk, kaip kiekviena pastraipa siejasi su straipsnio tema. Tada per studijas turėsi daugiau ką pasakyti. Taip pat galėtum pasiruošti pakomentuoti pastraipas, kuriose nagrinėjamos gilesnės, sudėtingesnės tiesos. Kodėl? Todėl, kad norinčių tas pastraipas komentuoti gali būti mažiau. O kaip, jei tavęs net keletą sueigų nepakviečia komentuoti? Gali prieš sueigą studijų vadovui paminėti, į kurį klausimą norėtum atsakyti. w23.04 21–22 ¶9–10
Trečiadienis, rugsėjo 3 d.
Juozapas [...] padarė, kaip Jehovos angelas jam sakė. Jis parsivedė žmoną į namus (Mt 1:24).
Juozapas nuolankiai klausė Jehovos ir dėl to buvo geras šeimos galva. Biblijoje paminėti trys atvejai, kai Dievas davė jam konkrečių nurodymų. Juozapas nedelsdamas pakluso, net kai tai buvo nelengva (Mt 1:20; 2:13–15, 19–21). Todėl jis gebėjo apsaugoti Mariją ir pasirūpinti jos materialiniais poreikiais. Įsivaizduok, kokią meilę ir pagarbą Marija jautė Juozapui matydama jo dievotą elgesį! Vyrai, sekite Juozapo pavyzdžiu ir mokykitės iš Biblijos, kaip rūpintis savo šeima. Jeigu vadovausitės Dievo teikiama išmintimi net kai tai nėra paprasta, parodysite meilę žmonai ir stiprinsite judviejų santuokinį ryšį. Sesė iš Vanuatu, ištekėjusi daugiau kaip prieš 20 metų, sako: „Kadangi mano vyras stengiasi suprasti Jehovos valią ir ja vadovautis, jį labai gerbiu. Jaučiuosi saugi ir pasitikiu jo sprendimais.“ w23.05 21 ¶5
Ketvirtadienis, rugsėjo 4 d.
Ir eis ten vieškelis – kelias, šventuoju vadinamas (Iz 35:8).
Į tėvynę iš Babilonijos turėjo sugrįžti „šventa tauta“, tikri Dievo tarnai (Įst 7:6). Tiesa, jiems reikėjo dar nemažai pasikeisti, kad Jehova juos ir toliau laimintų. Dauguma žydų gimė Babilonijoje ir tikriausiai buvo iš dalies perėmę vietinių žmonių mąstyseną bei normas. Net praėjus keletui dešimtmečių po to, kai grįžo į savo žemę, jie vis dar nebuvo atsiriboję nuo aplinkinių tautų. Valdytojas Nehemijas apstulbo sužinojęs, kad pusė Izraelyje gimusių vaikų net nekalba hebrajiškai! (Įst 6:6, 7; Neh 13:23, 24) Kaipgi tie vaikai galėjo pamilti Jehovą ir tapti jo garbintojais, jeigu nemokėjo kalbos, kuria buvo parašyti diduma šventųjų raštų? (Ezr 10:3, 44) Taigi žydams reikėjo daug ką taisyti. Ir, savaime aišku, tai daryti buvo lengviausia Izraelio krašte, kur visi vėl buvo mokomi, kaip dera garbinti tikrąjį Dievą (Neh 8:8, 9). w23.05 15 ¶6–7