Referensyë diˈib miimp mä Wiˈix njukyˈäjtëm ets nDiosmëduˈunëm tijaty yaˈëxpëkäämp ets yajtukjayëyäämp
2-8 ÄÄMBË NOBIEMBRË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | ÉXODO 39, 40
“Moisés duˈun meerë ttuuny extëm ojts yajtukˈaneˈemy”
(Éxodo 39:32, MNM) Ja wittëjk mä yˈityën ja neybyäädë mëët yëˈë Dios, ojts ja kyojtäˈäy, ets yˈabatëytyääy. Ja Israel jäˈäyëty duˈun ojts tˈoytyundë, ta ojts ja Dios tukˈëneˈemyën ja Moisés.
¿Xyˈixyˈäjtpëtsë Jyobaa?
13 Per “yää naxwiiny ni pën ënety duˈun kyätëdaˈagyëty, ta yëˈë Moisésën”, ninuˈun ojts kyatuˈugyë mëdë Coré (Núm. 12:3, MNM). Moisés yajnigëxëˈkë tudaˈakyˈat ko ttuuny tijaty extëmë Dios tyukˈanaˈamë (Éxo. 7:6; 40:16). Nimää kyayajpääty mä Biiblyë mä Moisés tnibëdëˈëgët tijatyë Dios tukˈanaˈamëp o yˈabat kyutukët mä wiˈix tijaty ttuny. Extëm ko Jyobaa tyukˈanaˈamë tkojët tuˈugë witëjk mä yaˈˈawdatët, yajxon yˈanmääyë wiˈix yajxuyët, tijaty koloor ja piity yajtunëp, näk nixuuybyety nyaxët ets kanäk peky ojts yajtukˈaneˈemy wiˈix ttunët (Éxo. 26:1-6). Ko xytyuˈumoˈoyëm pënaty myënëjkxtëbë jëjpˈamˈäjtën mä Diosë kyäjpn, mbäät näˈäty kyaj oy nayjäˈäwëm ko xytyukˈanaˈamëm wiˈixën meerë tijaty yajtunäˈäny. Perë Jyobaa ak oy tijaty ttuny, ets ijtp seguurë ko pënaty tyuunkmoopy, tyunandëp tijaty yajxon. Pääty ko Jyobaa tniˈanaˈamë wiˈixën tijaty yajtunäˈäny, yëˈë duˈun mët ko nyijäˈäp tiko duˈun jyënaˈany. Ko Moisés ojts yajtukˈaneˈemy wiˈixën meerë tkojët ja tabernakulo, kyaj ttukjotˈambejkyë Jyobaa ets nan kyaj wyinmääy ko tsuu lokë yajnaxyëty o ko kyaj mbäät ja wyijyˈäjtënë dyajtuny. Niˈigyë tmëmëdooyë Jyobaa ets tˈijxtääy parë yajtunët extëmë nety meerë të tniˈanaˈamë (Éxo. 39:32). ¡Moisés mëjwiin kajaa dyaˈijxë tudaˈakyˈäjtën! Yˈëxkäjp ko yëˈë Diosë tyuunk, ets ko yëˈë jeˈeyë Dios yajtunyëty.
(Éxodo 39:43, MNM) Ko ja Moisés tˈijxy, ko ja jäˈäyëty mëjkëjaa ënety të tyun të yˈëyowdë, ënet ojts tëgokyë tkënuˈkxtäˈay.
(Éxodo 40:1, 2, MNM) Ënet yëˈë Dios ojts tmëgajpxy yëˈë Moisés, ets tˈanëmääy: 2 Mä tyuˈukˈanyën yëˈë poˈo mëëtuˈukpë jaa nëjkx xymyaˈkxy ja wittëjk mä ja neybyäädë yˈitëtyën mëët ja Dios.
(Éxodo 40:16, MNM) Ta ënet nenduˈun xykyiiytyäˈägëty ja potsy mä jëyujk nyitoytyëtyën. Naa ja wingon xypyëjktäˈägëty mä ja tsäjptëjk yajnidëkën. Jaˈa duˈun ja wittëjk mä ja neybyäädë yˈityën mëët ja Dios.
w05-S 15/7 paj. 26 parr. 3
¿Somos fieles en todas las cosas?
3 “Moisés como servidor fue fiel”, dice Hebreos 3:5. ¿Qué hizo del profeta Moisés un siervo fiel? Al construir e instalar el tabernáculo, “Moisés procedió a hacer conforme a todo lo que le había mandado Jehová. Hizo precisamente así” (Éxodo 40:16). Los adoradores de Jehová demostramos fidelidad sirviéndole con obediencia. Esto, por supuesto, incluye permanecer leales a él cuando atravesamos pruebas o desgracias. Sin embargo, el que superemos grandes pruebas no es el único factor que determina si somos fieles o no. Jesús dijo que “la persona fiel en lo mínimo es fiel también en lo mucho, y la persona injusta en lo mínimo es injusta también en lo mucho” (Lucas 16:10). Tenemos que ser fieles aun en asuntos que quizás parezcan triviales.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
(Éxodo 39:34) Ja diˈib tyuknadëyandëp yëˈë ja borreegë yaˈayë yˈak diˈib të yaˈuky tsapts ets ja fokë ak ets adëëytyuk diˈib yajnaywyäˈkxëp.
it-2-S paj. 663
Piel de foca
Cómo pudieron obtenerlas los israelitas. Si el término bíblico tá·jasch designa efectivamente un tipo de foca, surge la pregunta de cómo fue posible que los israelitas obtuvieran pieles de foca. Aunque por lo general se relaciona a las focas con las regiones árticas y antárticas, algunas prefieren climas más cálidos. En la actualidad todavía pueden encontrarse focas frailes en algunas zonas del mar Mediterráneo, así como en otras aguas cálidas. Con el transcurso de los siglos el hombre ha reducido sensiblemente la población de focas, pero puede que en tiempos bíblicos estos animales abundasen en el mar Mediterráneo y en el mar Rojo. En fecha tan reciente como 1832, una edición en inglés del Dictionary of the Holy Bible (de Calmet, pág. 139) contenía el siguiente comentario: “Se encuentran focas en muchas de las pequeñas islas del mar Rojo, alrededor de la península del Sinaí”. (Véase también The Tabernacle’s Typical Teaching, de A. J. Pollock, Londres, pág. 47.)
it-2-S paj. 664 parr. 1
Piel de foca
Los antiguos egipcios practicaban el comercio en la región del mar Rojo y además recibían mercancías de muchas regiones mediterráneas. Por ello debieron haber conocido las pieles de foca. De modo que cuando los israelitas partieron de Egipto, posiblemente llevaron consigo las pieles de foca que ya poseían, además de las que consiguieron cuando los egipcios les entregaron una abundancia de cosas valiosas. (Éx 12:35, 36.)
(Éxodo 40:34, MNM) Ënet ja yoots nëmäˈä ojts dyajnituky ja wittëjk mä ja neybyäädë yˈityën mëët ja Dios. Ets dyajtuktujktääy mëët ja myëjˈäjtën yˈoyˈäjtën.
Nˈokmëbëjkëm tijatyë Jyobaa xytyukjamyajtsëm
9 Ko ja israelitëty tyuˈudëjkë ja nety tyuˈuyoˈoyäˈändë 40 jëmëjt mä ja “it lugäärë äänëˈëk tëëtsëˈëkpë ets atsëˈëk ajawëbë”. Jyobaa kyaj ojts ttukˈawäˈänëtyaˈay wiˈixë nety ttuˈumoˈoyaˈany ets tkuentˈatäˈäny. Per tyukˈijx kanäkˈok ko mbäät ttukˈoyˈattë pën tukˈijxpajtëdëp ets pën mëmëdoojëdëp. Jyobaa yajtuunë yoots parë ojts xëëny ttuˈumoˈoy ets koots yëˈë yajtuunë jënˈyaˈank, duˈun ttukjamyejtsy ko yëˈë nety pyudëjkëp ets ttuˈumoˈoy parë ttuknaxtët ja it lugäär diˈib tsip nimëjää (Deut. 1:19; Éx. 40:36-38). Nan myooy tijaty yajtundëp. “Nitii tkayajtëgoyˈäjttë. Ja wyit xyox kyaj tyujky, etsë tyeky kyaj kyiixëˈky.” (Neh. 9:19-21.)
9-15 ÄÄMBË NOBIEMBRË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | LEVÍTICO 1-3
“¿Tiko ijty dyaktë kanäk nax ja wintsëˈkën?”
(Levítico 1:3, MNM) Pënë yëˈë tsyäjpkää yakaampy, ta tuˈuk yëˈë wintsëˈkënën, yëˈë yakëp yëˈë oybyëˈë mëkpë, ets mëdiˈibë kaˈpxyën. Jam dyajˈoogëty mä yajnidëkën ja wittëjk mä neybyäädë yˈityën mëët yëˈë Dios. Ets jam ja wintsëˈkën dyakëty duˈunˈaamypy yëˈë tkupëkëty.
(Levítico 2:1, MNM) Ko pën yëˈë Dios tukniminäˈänëty yëˈë ääybyajk ujtspäjk, yëˈë mëbäät tmëminy yëˈë oyëtypyë tsäjpmokway, ets mëët tukmëbëkëty yëˈë on ets yëˈë poom.
(Levítico 2:12, MNM) Yëˈë tsäjpkaakytsyooy ets yëˈë uuxpäˈäk jyëgyejpy duˈun xyaktëty mä Diosën, ta yëˈë ayajk agoˈonën mëdiˈibë yajˈyäjkpën, ko tibëjktaˈaky mëˈˈëgäˈäny tyëëmˈäjtëˈëky. Jam mä potyën mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën, käˈäp mëbäät jam xypyëjktaˈaktë, ets yëˈë Dios yëˈë xytyukwintsëˈëgëjandëbëty.
it-2 paj. 523 parr. 1
Wintsëˈkën
Ja wintsëˈkën diˈib yajnoˈkp. Tyäˈädë wintsëˈkën amuum ijty yajmoˈoyë Dios; ja israelitëty nitii ijty tkayajwëˈëmdë mä ja jëyujk animal diˈib yäjktëp extëmë wintsëˈkën (ijxkijpxyë mëdë Jueces 11:30, 31, 39, 40). Ko ijty dyaktë tyäˈädë wintsëˈkën, duˈunxyëp extëmë Jyobaa tmëjwowdë parë tˈaxäjët, ets näˈäty yëˈë ijty mëët dyajnayjyamyëdatëdë ja wintsëˈkën diˈib yäjktëp ko pyokytyundë. Jesus nanduˈun nyayäjkë extëmë wintsëˈkën diˈib amuum.
it-2-S paj. 525 parr. 8
Ofrendas
Ofrendas de grano. Las ofrendas de grano se hacían junto con las ofrendas de comunión, las ofrendas quemadas y las ofrendas por el pecado, y también como primicias; en otras ocasiones se ofrecían independientemente. (Éx 29:40-42; Le 23:10-13, 15-18; Nú 15:8, 9, 22-24; 28:9, 10, 20, 26-28; cap. 29.) Servían para agradecer la generosidad de Dios al dar bendiciones y prosperidad; a menudo iban acompañadas de aceite y olíbano. Las ofrendas de grano podían ser: de flor de harina, de grano tostado o de tortas en forma de anillo o galletitas delgadas cocidas sobre la tartera o en la caldera profunda de freír. Se ponía una parte de la ofrenda de grano sobre el altar de la ofrenda quemada, otra la comían los sacerdotes y, en las ofrendas de comunión, el adorador también participaba. (Le 6:14-23; 7:11-13; Nú 18:8-11.) Ninguna de las ofrendas de grano presentadas sobre el altar podía contener levadura o “miel” —al parecer, zumo de higos espesado, de una consistencia semejante al jarabe, o zumo de frutas en general— que pudiera fermentar. (Le 2:1-16.)
(Levítico 3:1, MNM) Ko pën tukwintsëˈëgëjaˈanëty yëˈë tsyäjpkää waˈan yëˈëjëty yëˈë tsäjpkäädoˈoxy ëgë tsajpkää yaˈay, mëët ko ja neyˈëëwˈoy ja neygyäjpxˈoyë tmëëtˈätäˈäny mëët ja Dios ja jëyujk oy mëk duˈun mëbäät jëyujkˈaty ets kaˈpxy.
¿Ti xytyukniˈˈijxëm ja tëyˈäjtën diˈib yajpatp mä ja Ley?
11 Ja ley nan yajnigutujkëp ijty ets ja israelitë dyaktët ja wintsëˈkën diˈib yajtuˈugyëp parë dyaˈixëdët ko oy yˈity mëdë Jyobaa. Ja israelitë mët ja fyamilyë tsyuˈtstëp ijty ja wintsëˈkën mä ja kääytyakn diˈib mä templë. Ja saserdotë ets pënaty tuundëp nan yajmooytyëp ijtyë tyäˈädë tsuˈutsy (Lev. 3:1, nota; 7:31-33). Ko ijty dyaktë tyäˈädë wintsëˈkën, yëˈë parë oy yˈittët mëdë Dios. Duˈunxyëp extëm ja israelitë mëdë fyamilyë kyaaymyuk yˈukmuktë mët ja saserdotëty etsë Jyobaa.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
(Levítico 2:13, MNM) Tëgokyë yëˈë mˈääytyëëm mˈujtstëëm mdukmëxëbinëp yëˈë kään, mëdiˈibë yëˈë Dios moˈojëbën, ets yëˈë kään käˈäp duˈun tyëgoyˈätëty mä ja mˈääytyëëm mˈujtstëëmën, mëët ko ja kajpxytyuˈunën ojts mëët ja Dios duˈun yajtuny. Tuˈuk tuˈuk yëˈë mˈayajk agoˈonën xyakyën mëët yëˈë nyigään xyajkëty.
(Ezequiel 43:24, TY) Ets xytyukwintsëˈëkëtyës. Yë teetyëjkëty yëˈë kyaanëtëp ets tyajjëëntëˈëtstëty, yëˈë jëtuˈun mëtiˈipë yajyakëpën tä tuˈuk mintsëˈkënën ninoˈoky nixämpyë.
w04 15/5 paj. 22 parr. 1
Diˈib të yajtukwijtstuˈuty mä Levítico
2:13. ¿Tiko ijty tukëˈëyë ja wintsëˈkën dyaktë mëdë nyigään? Kyaj mët ko dyajxuˈkxtëkëyäˈändë o dyajjektsytyëkëyäˈändë ja wintsëˈkën diˈib yäjktëp. Abëtsemy nyaxwinyëdë tyuunyë kään parë kyaj ti wyindëgoy. Pääty, ko ijty dyaktë ja wintsëˈkën mëdë nyigään, waˈan yëˈë ojts tˈandijy kyaj të wyindëgoy o të myaˈaty diˈibë nety myënëjkxtëp.
(Levítico 3:17, MNM) Yëˈëdë ënaˈamën xëmë kyëjxm yëˈë yˈitëty ets uˈunk ok yajpäädëty, oy duˈun mä mdimyjyuukyˈatëty, käˈäp mëbäät ja jëyujkˈon xyjyëˈkxtë ets ni nyeˈpyny mëbäät xykyäjëˈkxëdë.
¿Tijaty xytyukniˈˈijxëmë Levítico?
10 Myëdëgëk pëky diˈib xytyukniˈˈijxëm: ko nmoˈoyëmë Jyobaa diˈib mas oy mët ko ntsojkëm. Ja wintsëˈkën diˈib ijtyë Jyobaa yajnäjxypy mas oy, yëˈë ja jëyujk animalë yˈon. Nan ojts ttimnigajpxy ko diˈib niˈigyë yajtsobatypy, yëˈë ja jëyujk animalë ryinyonk etsë jyot (käjpxë Levítico 3:6, 14-16, MNM). Pääty agujk jotkujk ijtyë Jyobaa nyayjyawëty ko tuˈugë israelitë tyukwintsëˈëgëty tsojkëngyëjxm ja jëyujk animalë ryinyonk, jyot etsë yˈon. Ja israelitë diˈib duˈun wintsëˈkëp, yëˈë ijty yajnigëxëˈkypy ko tsyojkypyë Jyobaa ets ko myoopy ja diˈib mas oy. Ko Jesus tmëduunyë Tyeety winë ääw winë jot mët ko ttsoky, duˈunxyëp extëm tmooy ja mas oybyë wintsëˈkën (Fwank 14:31). Yëˈë xondaˈakyˈääw xondaˈakyjyot ojts ttuunë ja Tyeetyë tyuunk ets mëk ojts ttsojkë ja yˈanaˈamën (Sal. 40:8). ¡Jyobaa mëjwiin kajaa ttukjotkëdaky ko duˈun tˈijxy myëdunyëty ja yˈUˈunk!
11 Ko nduˈunëmë Jyobaa tyuunk, duˈun extëm ja wintsëˈkën diˈib yajtuˈugyëp, pes ja nyajnigëxëˈkëm ko mëk ntsojkëmë Jyobaa ets ko nˈoyjäˈäwëm wiˈix tijaty ttuny. Ets mët ko amumduˈukjot ntsojkëm, ta nmoˈoyëm diˈib mas oy. Seguurë ko Jyobaa jantsy agujk jotkujk nyayjyawëty ko tˈixy miyonkˈamë jäˈäy myëdunyëty mët ko mëk tsyokyëty. Mëjwiin kajaa xyjyotkujkmoˈoyëm ko Jyobaa yˈijxypy ets myëjpëjtakypy tijaty ndukmëduˈunëm, per diˈib niˈigyë yajtsobatypy, yëˈë ko tˈixy tiko duˈun nduˈunëm. Extëm nˈokpëjtakëm, pën kyaj mbäät nëgoo nekytyuˈunëm extëm njatsojkënyëˈäjtëm mët ko të nmëjjäˈäyënë, mbäät nˈijtëm seguurë ko Jyobaa jyaygyujkëp. Waˈan nnayjyäˈäwëm ko kyaj mbäät nëgoo Jyobaa nekymyëduˈunëm, per yˈijxypy ko nmoˈoyëm nuˈun nmadakëm mët ko ntsojkëm. Jyobaa tyukjotkëdakypy ko nmoˈoyëm ja mas oybyë diˈib nmëdäjtëm.
16-22 ÄÄMBË NOBIEMBRË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | LEVÍTICO 4, 5
“Nˈokmoˈoyëmë Jyobaa diˈib mas oy”
(Levítico 5:5, 6, MNM) Ko yajnijawëty ja mëdiˈibë ënety ja duˈumbë të tˈëy të tkajpxyën, nyigäjpxëp duˈun mëdiˈibë ënety të ttuundëgoyën. 6 Ets ja Dios tuˈuk tukwintsëˈëgëty yëˈë tsyäjppäx [tyiibë] toˈoxypyë, mëët ko ënety duˈun të pyokytyuny. Jyëgyejpy dyakëty tuˈuk yëˈë tsäjppäx ëgë tuˈuk yëˈë kubixyny [borreegë], duˈunˈaampy ja teety tpäädëty ja pokymyaˈkxën, mëdiˈibë ja pokyjyaˈay jaˈa jyaˈˈattëbën.
it-2-S paj. 524 parr. 13
Ofrendas
Ofrendas por la culpa. Las ofrendas por la culpa también eran ofrendas por causa del pecado, pues si no se peca no se incurre en culpa alguna. Se presentaban con motivo de pecados especiales por los que una persona había contraído culpabilidad, y diferían ligeramente de las demás ofrendas por el pecado en que al parecer servían para satisfacer o restablecer un derecho. O bien se había violado un derecho de Jehová, o un derecho de su santa nación; por lo tanto, la ofrenda por la culpa se presentaba para satisfacer a Jehová por el derecho que se había violado, recuperar ciertos derechos de pacto para el malhechor arrepentido y obtener alivio del castigo por su pecado. (Compárese con Isa 53:10.)
(Levítico 5:7) Per pën kyaj mbäät dyaky tuˈugë borreegë, ta dyajminët mä Jyobaa majtskë muuxy o pak extëmë wintsëˈkën parë pyoky yajmaˈkxët, tuˈuk yëˈë parë poky kaytyey ets jatuˈuk parë ja wintsëˈkën diˈib yajnoˈkp.
Nˈokmëjkumäˈäyëmë Jyobaa mä nduˈukmujkëm
4 Jyobaa nyijäˈäwëp ko niduˈuk niduˈuk wiˈixëm nyaˈijx nyajpatëm ets wiˈixëm ja wijyˈäjtën nmëdäjtëm, per mëjwiin kajaa tmëjjäˈäwë ja wintsëˈkën diˈib nmoˈoyëm. Nˈokjamyajtsëm ko Jyobaa kyupëjk ja wintsëˈkën diˈib wiˈixëm yäjktë ja israelitëty. Extëm diˈib myëdäjt jyaygyajptë tijaty, yëˈë yäjktë tuˈugë borreegë o tsyiibë. Ja diˈib ayoodëp, yëˈë ijty yäjktëp “majtsk yëˈë muuxy”. Ets ja diˈib kyaj myadakën jyaˈty parë dyakët majtskë joonuˈunk, ta dyaky “majtsk tsimën yëˈë tsäjpmokway” (Lev. 5:7, 11, MNM). Jyobaa yajtsobatypy ijtyë tyäˈädë wintsëˈkën oyë nety ja arinë kyujënakyëty, nëgokë dyaktë ja arinë diˈib mas oy.
5(Levítico 5:11, MNM) E ko ja nyimeeny tkäpatëty ets jeexyë majtsk tjuy ja muuxy ëgë ja päk, jyëgyejpy yëˈë tmënëjkxëty majtsk tsimën yëˈë tsäjpmokway [oybyë arinë] mëdiˈibë jaˈa tyukkunaxëbën ja nyëë pyoky. Käˈäp tjëgyepy tˈonëty ets ni poom mëbäät tkäpëjktaˈaky, jaˈa ko yäˈädë ayajk agoˈonën yëˈë ënety të yajtuknibëjktäägë mä yëˈë nëë poky yajnimaˈkxëtyën.
Nˈokmëjkumäˈäyëmë Jyobaa mä nduˈukmujkëm
4 Jyobaa nyijäˈäwëp ko niduˈuk niduˈuk wiˈixëm nyaˈijx nyajpatëm ets wiˈixëm ja wijyˈäjtën nmëdäjtëm, per mëjwiin kajaa tmëjjäˈäwë ja wintsëˈkën diˈib nmoˈoyëm. Nˈokjamyajtsëm ko Jyobaa kyupëjk ja wintsëˈkën diˈib wiˈixëm yäjktë ja israelitëty. Extëm diˈib myëdäjt jyaygyajptë tijaty, yëˈë yäjktë tuˈugë borreegë o tsyiibë. Ja diˈib ayoodëp, yëˈë ijty yäjktëp “majtsk yëˈë muuxy”. Ets ja diˈib kyaj myadakën jyaˈty parë dyakët majtskë joonuˈunk, ta dyaky “majtsk tsimën yëˈë tsäjpmokway” (Lev. 5:7, 11, MNM). Jyobaa yajtsobatypy ijtyë tyäˈädë wintsëˈkën oyë nety ja arinë kyujënakyëty, nëgokë dyaktë ja arinë diˈib mas oy.
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
(Levítico 5:1, TY) Ko pën yajmëgäjpxëty mëtiˈipë ënäty tii yˈijxyp nyijaˈapën mëët ko ënäty tii të tˈixy ëkë të tmëtoy ets yëˈë kaˈap tkupëjkpëty. Poky jëtuˈun ënäty tyuunpy ets pokymyëët yëˈë wyëˈëmnëty, mëët ko jëtuˈun yˈëtiˈitsy.
Nˈokpanëjkxëmë yˈijxpajtën pënaty kyaj tmastuttë Dios
14 Pën ntsojkëmë nmëguˈukˈäjtëm, ta nbudëkëyäˈänëm mä oytyim diˈibëtyë jotmay. Extëm nˈokpëjtakëm, okwinmay ko mijts mnijäˈäwëp ets mˈijtp seguurë ko të tuˈugë nmëguˈukˈäjtëm tyuundëgoy. Waˈan xynyitanëyäˈänët, ets mas pën yëˈë tuˈugë mjiiky mmëguˈuk o mmëtnaymyaayëbë. Per mnijäˈäwëp ko diˈib mas jëjpˈam, yëˈë xypyuwäˈägëdë Jyobaa. ¿Ti mbäät mbudëkëty? Ko xypyanëjkxëdë yˈijxpajtënë Natán, mmëmëdowë Jyobaa ets mmëtmaytyäˈäk ja mmëguˈuk tsuj yajxon. Anëëmë ets tˈamdowëdë naybyudëkë mëjjäˈäytyëjk ets kyaj jekyë tiempë dyajnaxët. Pën kyaj tmëtmaytyaˈaky, ta mijts xymyëtmaytyäˈägët. Duˈunë nety xyaˈixyëty ko yëˈë mbuwäˈkëbë Jyobaa ets ko mtsejpy ja mmëguˈuk. Pes tsuj yajxon ja mëjjäˈäytyëjk pyudëkëyäˈänëdë parë jatëgok oy yˈitët mëdë Jyobaa (käjpxë Levítico 5:1, Tios yˈaaw yˈayuk [TY] etsë Galasyʉ 6:1).
(Levítico 5:15, 16, MNM) Ko yëˈë jäˈäy pyokytyunëty ajotkumonë, ets yajnijawëty ko tëëdëm këˈëmwinmäˈäny tii tnixäj̱ë, mëdiˈibë ja Dios ënety të yajtuknibëjktäägën. Yëˈë yajkëp yëˈë tsyäjpkää, ets yëˈë nyeytyukkuyakëdëty, mëët kyëjxm ko ënety duˈun të pyokytyuny. Ets tukwintsëˈëgëty yëˈë Dios. Ja tsäjpkää ja tsyoow duˈun mëbäät tsyoowdëkë, ta ja pooppujxn meeny tsyoowbäätyën, ets ja pooppujxn meeny duˈun mëbäät yajkijpxy, ta ja kijpxën jap myinyën mä tsäjptëjkën. 16 Yäˈädë jäˈäy kopkpëky ko jatëgok tkëˈëyakëty, mëdiˈibë ënety të ttonyën, ets ëbëky tjaaknikujuuybyatëty. Yëˈë teety yëˈë nëjkx tmoˈoy. Ja teety ënet nëjkx ja pokymyaˈkxën tpääty mëdiˈibë ja jäˈäy jaˈa jyaˈˈattëbën, mëdiˈibë ënety të pyokytyunyën.
it-2-S paj. 940 parr. 6
Santidad
Animales y productos agrícolas. Los primogénitos machos del ganado vacuno, lanar y cabrío se consideraban santos para Jehová, y no tenían que redimirse. Debían sacrificarse, y una porción se destinaba a los sacerdotes, quienes estaban santificados. (Nú 18:17-19.) Los primeros frutos y el diezmo eran santos, y también lo eran todos los sacrificios y todas las dádivas santificadas para el servicio del santuario. (Éx 28:38.) Todas las cosas santas para Jehová eran sagradas, y no se podían considerar a la ligera o usarse de una manera común o profana. Un ejemplo de ello es la ley concerniente al diezmo. Por ejemplo, si un hombre apartaba el diezmo de su cosecha de trigo, y luego él u otro de su casa tomaba sin querer algo de ello para uso doméstico, como pudiera ser para cocinar, esa persona era culpable de violar la ley de Dios con respecto a las cosas santas. La Ley requería que hiciera compensación al santuario de una cantidad igual más el 20%, y además tenía que ofrecer como sacrificio un carnero sano del rebaño. De esta manera se generaba un gran respeto por las cosas santas que pertenecían a Jehová. (Le 5:14-16.)
23-29 ÄÄMBË NOBIEMBRË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | LEVÍTICO 6, 7
“Nˈokkuˈëˈëw nˈokkukäjpxëmë Jyobaa”
(Levítico 7:11, 12, MNM) Yää duˈun yajnigajpxy, wiˈix mëbäät yajˈyakyën ja wintsëˈkëm, ko pën ja neyˈëëwˈoy neygyäjpxˈoyë tunäˈänëty mëët yëˈë Dios. 12 Pënë ja wintsëˈkëm yëˈëgyëjxm yajˈyäkäˈäny ko ënety winë yajkukajpxëjäˈäny, nëjkxëp nenduˈun yajˈyaky yëˈë tsäjpkaaky mëdiˈibë käˈäp tsyäjkaakytsyooymyëëdëtyën, yëˈë mëët xyëbinyˈattëty yëˈë on, nenduˈun yëˈë tsäjpkaaky tyëˈëts yëˈë mëët xyëbinyˈättëty yëˈë on, ets nenduˈun yëˈë tsäjpkaaky tsäjpmokwaymyëëtpë yajxonbë të yäjˈoytyunyën mëët yëˈë on.
¿Tijaty xytyukniˈˈijxëmë Levítico?
9 Myëmajtsk pëky diˈib xytyukniˈˈijxëm: ko nmëduˈunëmë Jyobaa mët ko ngukäjpxëm tijaty xytyukmëduˈunëm. Ja tuk pëky wiˈix ijty ja israelitëty tˈawdattë Dios, yëˈë ko dyaktë ja wintsëˈkën diˈib yajtuˈugyëp. Levítico jyënaˈany ko ja israelitëty mbäät ijty dyaktë ja wintsëˈkën diˈib yajtuˈugyëp parë dyaˈixëdë ko kyuˈëˈëw kyukäjpxëdëp tijaty (Lev. 7:11-13, 16-18). Mët ko ja yˈääw jyot jyënäˈändë, ta ijty dyaktë tyäˈädë wintsëˈkën, kyaj mët ko yajtukˈanaˈamdë. Ets tsojkëngyëjxm ijty dyaktë mët ko ttsoktë Jyobaa, ja diˈib Diosˈäjttëp. Ja diˈib yajkypy ja wintsëˈkën tuˈukmujktëp ijty mëdë fyamilyë ets ja saserdotëty parë kyay yˈuuktë. Per kyaj ijty ttimtsuˈtstäˈäytyë, tam diˈib yëˈëyë Jyobaa yajtukwintsëˈkëp. ¿Diˈibaty?
(Levítico 7:13-15, MNM) Ets tuˈugyë mëët ja wintsëˈkën, ko ja jäˈäwëgyëdäkën yajtuny, ets mëët yëˈë nyiwintsëˈkën ko ja neyˈëëwˈoy neygyäjpxˈoyë yajtuny. Nëjkxëp nenduˈun yajˈyaky yëˈë tsäjpkaaky käˈäpë tsyooymyëëdëtyën. 14 Oy tyim mëdiˈibë ayajk agoˈonëty, kopkpëky ko waanë yajpubëkëty, mëdiˈibë yëˈë Dios yajmoˈojëbën. Ets yëˈë nyeygyuyakëˈättëty, mëdiˈibë ënety waanë yajˈyäjkpën, yëˈë jyaˈattëp ja teety mëdiˈibë ënety ja neˈpyny jam xyijkxjëdijtypyën mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën, ko ja neyˈëëwˈoy neygyäjpxˈoyë yˈity. 15 “Ja nyitsuˈutsy ja jëyujk mëdiˈibë ënety të yajˈyakyën, ko ja kukäjpxën jaˈawëgyëdakën yajtuny, ets ko ja neyˈëëwˈoyë neygyäjpxˈoyë yˈity. Jaˈa xëëw duˈun mëbäät yajtsuˈutsy, mä ënety të yajkëˈëyakyën. Käˈäp mëbäät nituˈuk tˈabot tukpotë wyiˈimy ets kumjëbom xytsuˈutsändëbëty.
w00-S 15/8 paj. 15 parr. 15
Sacrificios que agradaron a Dios
15 Otra ofrenda voluntaria era la del sacrificio de comunión, descrita en el capítulo 3 de Levítico. El nombre también puede traducirse por “sacrificio de ofrendas de paz”. En hebreo la palabra “paz” denota mucho más que la ausencia de guerra o disturbio. “En la Biblia denota esto y también el estado o relación de paz con Dios, prosperidad, gozo y felicidad”, dice el libro Studies in the Mosaic Institutions (Estudio de las instituciones mosaicas). De modo que los sacrificios de comunión no se ofrecían para conseguir la paz con Dios, como si hubiera que apaciguarlo, sino para expresar gratitud o celebrar la bendita condición de paz con Dios de la que gozan los que tienen su aprobación. Los sacerdotes y el oferente participaban del sacrificio después de ofrecer a Jehová la sangre y la grasa (Levítico 3:17; 7:16-21; 19:5-8). Era una hermosa ocasión en la que el oferente, los sacerdotes y Jehová Dios participaban simbólicamente de una comida que denotaba la pacífica relación que existía entre ellos.
(Levítico 7:20, MNM) Pënë tuˈuk yëˈë jäˈäy mëdiˈibë ëxëëgën tsyuˈtsyp ja tsuˈutsy mëdiˈibë ënety ja Dios të yajtukwintsëˈëgën mëët ko ja neyˈëëwˈoyë neygyäjpxˈoyë mëët yˈity. Kopkpëky ko yˈoogëty tyëgoyëty mä ja nyax kyäjpnën.
w00-S 15/8 paj. 19 parr. 8
Sacrificios de alabanza que agradan a Jehová
8 ¿Qué puede decirse de la persona que presentaba la ofrenda? La Ley estipulaba que todo el que se acercaba a Jehová tenía que estar limpio e incontaminado. Quien se hubiera contaminado de alguna manera primero tenía que presentar una ofrenda por el pecado o una ofrenda por la culpa para recuperar la condición de limpio ante Jehová, de modo que Él pudiera aceptar su ofrenda quemada o sacrificio de comunión (Levítico 5:1-6, 15, 17). ¿Reconocemos, por tanto, la importancia de mantenernos siempre limpios ante Jehová? Si queremos que Dios acepte nuestra adoración, tenemos que corregir rápidamente cualquier transgresión de las leyes divinas. Debemos aprovecharnos sin demora de los medios que Dios ha facilitado para ayudarnos: “los ancianos de la congregación” y el “sacrificio propiciatorio por nuestros pecados”, Jesucristo (Santiago 5:14; 1 Juan 2:1, 2).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
(Levítico 6:13, MNM) Yëˈë jëën käˈäp mëbäät jam tyëgoyˈity mä yëˈë potyën mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën. Ets nijënäˈä duˈun kyapiˈitsëty jam.
it-1-S paj. 970
Fuego
En relación con el tabernáculo y el templo. Se empleó el fuego en la adoración tanto en el tabernáculo como más tarde en el templo. Todas las mañanas y entre las dos tardes, el sumo sacerdote tenía que quemar incienso en el altar del incienso. (Éx 30:7, 8.) La ley de Dios exigía que ardiera continuamente el fuego sobre el altar de la ofrenda quemada. (Le 6:12, 13.) El punto de vista judío tradicional de que en un principio Dios encendió de manera milagrosa el fuego del altar, no tiene apoyo en las Escrituras a pesar de que goza de amplia aceptación. Según las instrucciones iniciales que se le dieron a Moisés, los hijos de Aarón habían de “poner fuego en el altar y poner en orden la leña sobre el fuego” antes de colocar el sacrificio sobre el altar. (Le 1:7, 8.) Fue después de la instalación del sacerdocio aarónico, por lo tanto con posterioridad a la presentación de los sacrificios de la instalación, cuando el fuego de Jehová, que probablemente procedía de la nube que estaba sobre el tabernáculo, consumió la ofrenda que había sobre el altar. De ahí que el fuego milagroso no fuera para prender la madera que había sobre el altar, sino para “consumir la ofrenda quemada y los trozos grasos que había sobre el altar”. El fuego que luego siguió ardiendo probablemente era el resultado de la combinación del que provino de Dios y del que ya había en el altar. (Le 8:14–9:24.) De la misma manera, un fuego milagroso procedente de Jehová consumió los sacrificios una vez que Salomón concluyó la oración al tiempo de la dedicación del templo. (2Cr 7:1; véanse también Jue 6:21; 1Re 18:21-39; 1Cr 21:26, donde se mencionan otros ejemplos relacionados con el fuego milagroso que Jehová empleó cuando aceptó las ofrendas de sus siervos.)
(Levítico 6:25, MNM) Tukmëmëtyäˈäk yëˈë Aaron yëˈë yˈuˈunk yˈënäˈk yäˈädë ënaˈamën; ko ënety dyaktë ja wintsëˈkëny, mëët ko ënety pën të pyokytyuny. Ja jëyujk tsäjpkää yoˈkpuxy jam yˈoogëty Dios windum. Jam duˈun mä jam yˈooktën yëˈë jëyujkëty, mëdiˈibë yajninoˈktëbën. Jaˈa ko yäˈädë jëyujk wäˈäts yëˈë mëbäät yajxon nyaxy.
si-S paj. 27 parr. 15
Libro bíblico número 3: Levítico
15 3) Se requiere una ofrenda por el pecado cuando se cometen pecados involuntarios o por equivocación. El tipo de animal que se ofrece depende de por quién se esté expiando el pecado... si por el sacerdote, el pueblo en conjunto, un principal o una persona común. A diferencia de las ofrendas quemadas y de comunión, que se ofrecían voluntariamente a favor de individuos, la ofrenda por el pecado es obligatoria (4:1-35; 6:24-30).
30 ÄÄMBË NOBIEMBRË AXTË 6 ÄÄMBË DISIEMBRË
TIJATY YAJPATP MÄ BIIBLYË TSOBATP MËJWIIN KAJAA | LEVÍTICO 8, 9
“¿Ti xytyukˈijxëm ko Jyobaa xykyunuˈkxëm?”
(Levítico 8:6-9, MNM) Ënet yëˈë Moises ojts dyajwingony yëˈë Aaron ets yëˈë yˈuˈunk yˈënaˈk ets ojts dyajtsiˈiy mëët yëˈë nëë. 7 Ënet ja Aaron ojts ja wyit yajpëjktaˈaky mëdiˈibë txëëwˈäjtpën tanë xuuy wyit, ets yajpëjktaky ja wyëën, taats yajtukxojxy ja nijan. Ënet nëgëjxy yajpëjktaky ja mëdiˈibë yajtijpën kejky yäˈäp, ets tyäˈtspëjky mëët ja nyiwëën. 8 Ënet ojts nenduˈun nëgëjxy yajtukniwitsy, ja mëdiˈibë yatijpën kätsy wyit. E mä ja kätsywyitën jam ojts yajpëjktaˈaky ja tsääˈuˈunk mëdiˈibë mëët winë yajnijawën. 9 Taats ojts tpëjktakë mä kyëbäjkën ja kupit, ets wyimboktuuy ojts tpëjktakë ja tsaa, mëdiˈibë äkpuˈtspujxn mëët yˈoytyunyëtyën, jaˈats duˈun ënety kunuˈkxëp, mëët ko tyëetyˈaty. Duˈun duˈun ojts ttuny, ta ja Dios ënety të tyukˈëneˈemyën.
(Levítico 8:12, MNM) Ta ojts ja Moisés tukkujäˈäxnë ja on yëˈë Aaron, mëdiˈibë yajtukkunuˈkxpën winë, ets ojts duˈun tukmëgunuˈkxënë ja teetyˈäjtk.
it-1-S paj. 1239
Instalación
Moisés lavó a Aarón y a sus hijos, Nadab, Abihú, Eleazar e Itamar (o les ordenó que se lavasen) en la palangana de cobre que estaba en el patio, y luego colocó sobre Aarón las vestiduras gloriosas de sumo sacerdote. (Nú 3:2, 3.) Ataviado con hermosas prendas de vestir, Aarón recibió las vestiduras que representaban las cualidades y responsabilidades de su cargo. Después Moisés ungió el tabernáculo, todo el mobiliario y sus utensilios, así como el altar de la ofrenda quemada, la palangana y los utensilios relacionados con este servicio. Con este procedimiento se santificó todo lo mencionado y se reservó para el uso y servicio exclusivo de Dios a partir de entonces. Finalmente, Moisés ungió a Aarón derramándole el aceite sobre la cabeza. (Le 8:6-12; Éx 30:22-33; Sl 133:2.)
(Levítico 9:1-5, MNM) Kum duktujkxëëw ojts yëˈë Moises tmëgäjpxy yëˈë Aaron mëët yëˈë yˈuˈunk yˈënäˈk ets nenduˈun ja mëjjäˈäytyëjkëty mëdiˈibë jam yajpatëbën mä ja Israel käjpnën. 2 Ets tˈanëmääy ja Aaron: “Yajˈook tuˈuk yëˈë tsäjpkää ets xytyukwintsëˈëgëty yëˈë Dios, mëdiˈibë ja nëë poky kyunaxëbën, ets tuˈuk yëˈë tsäjppäx mëdiˈibë yajninoˈogëbën, ets jam xymyënëjkxëty mä ja Diosën. 3 Taats ja Israel jäˈäyëty xyˈënëëmëty, ets tˈixtäˈädëty tuˈuk yëˈë tsäjppäx mëdiˈibë tyukwintsëˈëgëdëbën ja Dios mëët kyëjxm ja poky, tuˈuk yëˈë tsäjpkää, tuˈuk yëˈë kubixyny mëdiˈibë yëˈë jyëmëjtën tuˈuk ets oy mëk, yëˈëts yëˈë Dios yajtukwinoˈok yajtukwinxamëp. 4 Nenduˈun tˈixtäˈädëty tuˈuk yëˈë tsäjpkää yaˈay ets, tuˈuk yëˈë tsäjppäx mëdiˈibë yëˈë Dios yajmoˈojëbën, mëët kyëjxm ko ënety ja neyˈëëwˈoyë neygyäjpxˈoyë yˈity mëët yëˈë. Myëmindëp nenduˈun yëˈë yˈaaybyäjk yˈujtspäjkëty meˈeybyë mëët yëˈë on xyëbinyˈatëty. Jaˈa ko tyäm neynyigëxëˈëganëp yëˈë Dios mä miitsëtyën.” 5 Yëˈë Israel jäˈäyëty ojts duˈun tmënëjkxtäˈädë jam mä tsäjptëjk jam yajnidëkën, tëgokyë mëdiˈibë ënety ja Moises të tyukˈënaˈamëdën. Ets ojts ja mayjyaˈay wyingondë, ets jam wyäˈäˈkˈoyëtyaaytyë, mä ja Dios ënety jam nyeynyigëxëgäˈänyën.
¿Tijaty xytyukniˈˈijxëmë Levítico?
13 Myëmäjtaxk pëky diˈib xytyukniˈˈijxëm: Jyobaa kyunuˈkxypyë nyax kyäjpn. Min nˈokˈijxëm ti tuun jäjtë mä jëmëjt 1512 mä kyajnëm myinyë Jesus, ko yajpëjtaky kopkˈëjxy ja tabernakulo jam Sinaí (Éx. 40:17). Moisés yëˈë yajnëˈëyoˈoy yajtuˈuyoˈoy ja ääw ayuk mä yajnikäjpxpejty ja Aarón mëdë yˈuˈunk yˈënäˈk parë tyundët saserdotë. Ja israelitëty tyuˈukmujktääytyë parë tˈijxtë wiˈix ja saserdotëty tim ogäˈän tnoˈoktë ja wintsëˈkën (Lev. 9:1-5). ¿Wiˈixë Jyobaa dyajnigëxëˈky ko kyupëjkypyë nety ja saserdotëty diˈib të yajwinˈixtë? Ko Aarón mëdë Moisés ojts tkunuˈkxtë ja israelitëty, ta tkejxyë jëën parë dyajtooytyaay ja wintsëˈkën diˈibë nety të yajpëjtaˈaky mä altaar (käjpxë Levítico 9:23, 24, MNM).
14(Levítico 9:23, 24, MNM) Ënet ja Moises mëët yëˈë Aaron jap tyëjkë tsäjptëgoty, mä jap ja Dios mëët ja neybyäädë yˈityën. E ko ojts pyëtsëmdë, taats ojts tkunuˈkxtë ja Israel jäˈäyëty. Taanëm ojts ja Dios nyeynyigëxëˈëgyë mëët yëˈë mëjˈäjtën mä ja nax käjpnën. 24 Duˈun kyëdaky, ta tuˈuk yëˈë mëjjëën yaˈangën, ets ojts tukkëdaˈaky ja jëyujkˈooky ets dyatooygyëdaktääy tuˈkëˈëyë nuˈun ënety jamën mä ja potyën mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën. Ko duˈun yajˈijxy ënet yëˈë Israel jäˈäyëty tyëjkëtyë yaxjpë jojkpë mëët ja xoondakën, ets tëgokyë nyeyjyijtaktääyëdë naxkëjxy, ets ojts ja Dios tˈawdatë, mëët tuˈuk ja neywyintsëˈëgë.
¿Tijaty xytyukniˈˈijxëmë Levítico?
13 Myëmäjtaxk pëky diˈib xytyukniˈˈijxëm: Jyobaa kyunuˈkxypyë nyax kyäjpn. Min nˈokˈijxëm ti tuun jäjtë mä jëmëjt 1512 mä kyajnëm myinyë Jesus, ko yajpëjtaky kopkˈëjxy ja tabernakulo jam Sinaí (Éx. 40:17). Moisés yëˈë yajnëˈëyoˈoy yajtuˈuyoˈoy ja ääw ayuk mä yajnikäjpxpejty ja Aarón mëdë yˈuˈunk yˈënäˈk parë tyundët saserdotë. Ja israelitëty tyuˈukmujktääytyë parë tˈijxtë wiˈix ja saserdotëty tim ogäˈän tnoˈoktë ja wintsëˈkën (Lev. 9:1-5). ¿Wiˈixë Jyobaa dyajnigëxëˈky ko kyupëjkypyë nety ja saserdotëty diˈib të yajwinˈixtë? Ko Aarón mëdë Moisés ojts tkunuˈkxtë ja israelitëty, ta tkejxyë jëën parë dyajtooytyaay ja wintsëˈkën diˈibë nety të yajpëjtaˈaky mä altaar (käjpxë Levítico 9:23, 24, MNM).
Nˈokˈëxtäˈäyëmë oorë platë diˈib ijtp yuˈutsy
(Levítico 8:6, MNM) Ënet yëˈë Moises ojts dyajwingony yëˈë Aaron ets yëˈë yˈuˈunk yˈënaˈk ets ojts dyajtsiˈiy mëët yëˈë nëë.
¿Tiko jyëjpˈamëty nnayaˈijtëm wäˈäts?
6 Ko ja saserdotëty diˈib jam Israel nyayaˈijtëdë wäˈäts nikëjxy këbajky, ¿wiˈix nyikejy parë ëtsäjtëm? Pënaty mëët nˈëxpëjkëmë Biiblyë, pyëjktëbë kuentë ko nyaˈijtëm wäˈäts ja lugäär mä nˈëxpëjkëm ets ko xëmë nëjkxëm oytyuny. Ko ja saserdotëty nyayaˈijtëdë wäˈäts, nan yëˈë xytyukjamyajtsëm ko oypyënëty diˈib päˈtëjkëp mä “Jyobaa kyopk”, o diˈib tuˈukmujkp mëdë Jyobaa kyäjpn, tsojkëp tmëdattët “wäˈätsë kyorasoon” (käjpxë Salmo 24:3, 4; Is. 2:2, 3). Tsojkëp nmëduˈunëmë Jyobaa mët wäˈätsë korasoon, jot winmäˈäny etsë niniˈkx këbäjk. Pääty, oy ko xëmë nˈijxëm wiˈix nyaˈijx nyajpatëm. Net nbëjkëmë kuentë mäjaty mbäät nnayaˈoˈoyëm (2 Kor. 13:5). Extëm nˈokpëjtakëm, ko tuˈugë Dios mëduumbë diˈib të nyëbajnë tsojkëngyëjxm tˈixëdë pornografía, oy ko nyayajtëwëdët: “¿Nyaˈijxëbëts ko wäˈätsëts njukyˈaty?”, ets ta net tˈamdowëdë naybyudëkë parë tmastuˈudëdë tyäˈädë axëëkpë tuˈunën (Sant. 5:14).
(Levítico 8:14-17, MNM) Tä ojts ja Moises tniˈënaˈamë, ets ja tsäjpkää dyajmindëty mëdiˈibë wintsëˈkënˈatëbën mëët kyëjxm ja nëë poky. Ta ja Aaron ets ja yˈuˈunk yˈënäˈk jam ja kyëˈë tkëxkoondë mä ja tsäjpkää ja kyëbäjkën. 15 Ënet ja Moises ojts ja tsäjpkää dyäjˈooky, ets ojts ja nyineˈpyny tpëjkëyë, ja neˈpyny jam ojts txijkxëdity mä ja poty mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën ja nyiwajën ets wäˈäts wyëˈëmëty. Jaˈa ja neˈpyny mëdiˈibë ojts nyadëkën, jam ojts txijkxëdity mä ja poty ja nyidekyën, ets kunuˈkx wyëˈëmëty, ets jam ja pokywyinmaˈkxën yajpäädëty. 16 Ok ojts ja Moises tnëtsujktäˈäy ja on, mëdiˈibë ja jyot nyijuuxˈäjtypyën, ets mëdiˈibë jamën mä ja myaatsën, ets mä ja myëjtiintyën majtskpëky, ets ojts tninoˈoky jam mä potyën mä ja wintsëˈkën yajˈyakyën. 17 E tëgokyë ja nyiniˈkx ja tsäjpkää tä yëˈë nyiboˈojën nitsuˈutsyën, tyiˈinyën, jam ojts ja Moises tninoˈktäˈäy käjpnbëˈam, duˈun ta ënety ja Dios të tniˈënaˈamën.
it-2-S paj. 416 parr. 1
Moisés
Dios nombró a Moisés mediador del pacto de la Ley con Israel, una posición íntima como la que ningún hombre ha ocupado nunca ante Dios, a excepción de Jesucristo, el Mediador del nuevo pacto. Con la sangre de sacrificios animales, Moisés salpicó el libro del pacto, que representaba a Jehová como “un pactante”, y al pueblo (sin duda a los ancianos que representaban al pueblo), como el otro “pactante”. Leyó el libro del pacto al pueblo, y ellos contestaron: “Todo lo que Jehová ha hablado estamos dispuestos a hacerlo, y a ser obedientes”. (Éx 24:3-8; Heb 9:19.) En su calidad de mediador, tuvo el privilegio de supervisar la construcción del tabernáculo y la fabricación de los utensilios según el modelo que Dios le había dado, así como de efectuar la ceremonia de instalación del sacerdocio, con la unción del tabernáculo y del sumo sacerdote Aarón con un aceite de una composición especial. Luego supervisó los primeros servicios oficiales del sacerdocio recién dedicado. (Éx 25–29; Le 8, 9.)