Turėdamas omenyje savo pasiaukojimo maldą nepristigsi vidinės tvirtybės atmesti bet kokias pagundas. Pavyzdžiui, neprisileisi nė minties pradėti flirtuoti su kito sutuoktiniu, nes jau būsi nusistatęs to nedaryti. Todėl širdyje neįleis šaknų nederami jausmai, kurių paskui nelengva atsikratyti. Nė nesvyruodamas šalinsies „nedorėlių tako“ (Pat 4:​14, 15). Kaip ir Jėzus, stengsiesi džiuginti savo dangiškąjį Tėvą ir iškart atmesi visa, kas galėtų jį nuliūdinti (Mt 4:10; Jn 8:29). Taigi kilus išmėginimui ar pagundai turime progą parodyti, kad išties trokštame tiksliai sekti Jėzaus pėdomis. Jehova padės tai daryti. w24.03 9–10 ¶8–10

Ar tau kartais sunku būti klusniam? Karaliui Dovydui būdavo, tad prašė Dievą: „Pažadink manyje norą tau paklusti“ (Ps 51:12). Dovydas Jehovą mylėjo, tačiau kartais klausyti nenorėdavo. Panašiai būna ir mums. Kodėl? Viena, esame netobuli, paveldėję polinkį į neklusnumą. Antra, Šėtonas vis mėgina žadinti mumyse maišto dvasią (2 Kor 11:3). Trečia, tos maišto „dvasios, veikiančios neklusnius žmones“, persisunkęs visas pasaulis (Ef 2:2). Taigi mums tenka kovoti su nuodėmingais polinkiais, su Šėtono spaudimu ir aplinkinių įtaka. Reikia nemažai pastangų, kad liktume klusnūs Jehovai ir jo paskirtiems vadovams. w23.10 6 ¶1

Ko pasimokome iš pasakojimo, kaip Jėzus pavertė vandenį vynu? Nuolankumo. Jėzus nesigyrė padaręs tokį stebuklą. Ir jis apskritai niekada nesididžiavo savo pasiekimais. Kaip ir dera, šlovę jis nuolankiai atiduodavo dangiškajam Tėvui (Jn 5:​19, 30; 8:28). Tad būkime nuolankūs kaip Jėzus ir nesigirkime nuveiktais darbais. Visą garbę teikime Dievui, kuriam tarnaujame (Jer 9:​23, 24). Jehova to tikrai vertas. Juk argi ką nors pajėgtume be jo pagalbos? (1 Kor 1:​26–31) Jeigu esame nuolankūs, gerus darbus darysime ne sau garbės siekdami. Džiaugsimės tuo, kad mūsų pastangas mato ir vertina Jehova. (Palygink su Mato 6:​2–4; Hbr 13:16.) Dievui labai patinka, jeigu sekame Jėzaus nuolankumo pavyzdžiu (1 Pt 5:6). w23.04 4 ¶9; 5 ¶11–12