PRADŽIOS KNYGA

1 Iš pradžių Dievas sukūrė dangų ir žemę.+

2 Žemė buvo be pavidalo ir tuščia*. Tamsa gaubė vandenų gelmes*+ ir virš vandenų+ sklandė Dievo dvasia*.+

3 Dievas tarė: „Teatsiranda šviesa.“ Ir radosi šviesa.+ 4 Dievas matė, kad šviesa yra gẽra, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. 5 Šviesą jis pavadino diena, o tamsą – naktimi.+ Praėjo vakaras ir rytas – pirma diena.

6 Tada Dievas tarė: „Teatsiveria tarp vandenų erdvė,+ teatskiria ji vandenis nuo vandenų.“+ 7 Taip ir įvyko. Dievas perskyrė vandenis erdve, kad vieni būtų virš erdvės, kiti po erdve.+ 8 Tą erdvę Dievas pavadino dangumi. Praėjo vakaras ir rytas – antra diena.

9 Tada Dievas tarė: „Vandenys, esantys po dangumi, tesusitelkia į vieną vietą ir tepasirodo sausuma.“+ Taip ir įvyko. 10 Sausumą Dievas pavadino žeme,+ o susitelkusius vandenis – jūromis.+ Dievas matė, kad tai gera.+ 11 Tada Dievas tarė: „Teišželdina žemė žolę, augalus su sėklomis ir vaismedžius, duodančius vaisių su sėklomis, kiekvieną savos rūšies.“ Taip ir įvyko. 12 Žemė išželdino žolę, augalus su sėklomis+ ir vaismedžius, duodančius vaisių su sėklomis, kiekvieną savos rūšies. Ir Dievas matė, kad tai gera. 13 Taip praėjo vakaras ir rytas – trečia diena.

14 Tada Dievas tarė: „Teatsiranda dangaus erdvėje šviesuliai+ dienai nuo nakties atskirti.+ Težymi jie metų laikus, dienas ir metus.+ 15 Tebūna tie šviesuliai dangaus erdvėje žemei apšviesti.“ Taip ir įvyko. 16 Dievas padarė du didžiuosius šviesulius: didesnįjį dienai valdyti+ ir mažesnįjį nakčiai valdyti, taip pat žvaigždes.+ 17 Dievas sudėstė juos dangaus erdvėje, kad apšviestų žemę, 18 valdytų dieną ir naktį ir atskirtų šviesą nuo tamsos.+ Ir Dievas matė, kad tai gera. 19 Taip praėjo vakaras ir rytas – ketvirta diena.

20 Tada Dievas tarė: „Tesuknibžda vandenyse daugybė gyvių*, o virš žemės, dangaus erdvėje, teskraido sparnuočiai*.“+ 21 Ir Dievas sukūrė didelius jūros gyvūnus ir visokius vandenyse judančius, knibždančius gyvius*, visokių rūšių; sukūrė ir visokius sparnuočius, visokių rūšių. Ir Dievas matė, kad tai gera. 22 Dievas juos palaimino: „Veiskitės, dauginkitės ir pripildykite jūros vandenis,+ ir paukščiai tesidaugina žemėje.“ 23 Praėjo vakaras ir rytas – penkta diena.

24 Tada Dievas tarė: „Tesiranda ir žemėje visokių rūšių gyviai*: gyvuliai ir ropliai*, taip pat visokių rūšių žemės žvėrys.“+ Taip ir įvyko. 25 Dievas padarė visokių rūšių žemės žvėris, visokių rūšių gyvulius ir visokių rūšių roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera.

26 Tada Dievas tarė: „Padarykime+ žmogų – kaip savo atvaizdą,+ panašų į mus.+ Tevaldo jis jūros žuvis, dangaus sparnuočius, gyvulius, visą žemę ir visus žemės roplius.“+ 27 Ir Dievas sukūrė žmogų, kaip savo atvaizdą, kaip savo paties atvaizdą jį sukūrė; sukūrė vyrą ir moterį.+ 28 Dievas juodu palaimino tardamas: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę+ ir ją užvaldykite.+ Valdykite+ jūros žuvis, dangaus sparnuočius ir visus sausumos gyvūnus.“

29 Ir Dievas pasakė: „Štai duodu jums visus žemėje augančius augalus, vedančius sėklas, ir visus medžius, vedančius vaisius su sėklomis. Tebus jums tai maistas.+ 30 Ir visiems žemės žvėrims, visiems dangaus sparnuočiams ir visam kam žemėje – kiekvienai gyvai būtybei*, duodu maistui visus augalus.“+ Taip ir įvyko.

31 Tada Dievas apžvelgė visa, ką sukūrė, ir matė, kad tai yra labai gera.+ Praėjo vakaras ir rytas – šešta diena.

2 Taip buvo sukurtas dangus, žemė ir visa, kas juose*.+ 2 Prasidėjus septintai dienai, Dievas jau buvo baigęs darbą, kurį darė, ir septintą dieną ilsėjosi nuo darbo, kurį darė iki tol.+ 3 Dievas septintą dieną palaimino ir paskelbė šventa, nes tą dieną ilsėjosi nuo kūrimo darbo, padaręs visa, ką buvo sumanęs padaryti.

4 Štai pasakojimas apie dangaus ir žemės kūrimą – apie dieną, kai Dievas Jehova* kūrė žemę ir dangų.+

5 Kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių, dar nebuvo sudygusi žolė, nes Dievas Jehova dar nebuvo siuntęs į žemę lietaus ir nebuvo žmogaus dirvai įdirbti, 6 nuo žemės kilo rūkas ir drėkino visą žemės paviršių.

7 Iš žemės dulkių Dievas Jehova padarė žmogų,+ įpūtė į jo šnerves gyvybės kvapą+ ir žmogus tapo gyva būtybe*.+ 8 Edene,+ rytuose, Dievas Jehova įveisė sodą ir ten įkurdino žmogų, kurį buvo padaręs.+ 9 Iš žemės Dievas Jehova išaugino visokių medžių, gražių akiai ir vedančių maistui tinkamus vaisius, taip pat gyvybės medį+ sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.+

10 Iš Edeno tekėjo upė ir drėkino sodą; toliau ji šakojosi į keturias upes. 11 Pirmosios vardas – Pišonas; ji teka aplink visą Havilos kraštą, kuriame randama aukso. 12 To krašto auksas labai geras. Taip pat ten renkami miramedžio sakai, esama ir onikso akmens. 13 Antroji upė vadinasi Gihonas; ji teka aplink visą Kušo kraštą. 14 Trečioji upė vadinasi Hidekelis*;+ ji teka į rytus nuo Asirijos.+ Ketvirtoji upė – Eufratas.+

15 Taigi Dievas Jehova įkurdino žmogų Edeno sode, kad jį įdirbtų ir prižiūrėtų.+ 16 Dievas Jehova žmogui įsakė: „Nuo visų sodo medžių gali valgyti, kiek patinka,+ 17 tačiau nuo gero ir blogo pažinimo medžio valgyti tau neleidžiama. Jei valgysi, žinok: tą pačią dieną mirsi.“+

18 Dievas Jehova tarė: „Negerai žmogui būti vienam. Padarysiu jam padėjėją, kad jį papildytų.“+ 19 Buvo taip, kad, padaręs iš žemės visokius žvėris ir visokius dangaus sparnuočius*, Dievas Jehova vedė juos pas žmogų norėdamas pamatyti, kaip šis juos pavadins. Kaip žmogus kiekvieną gyvą būtybę* praminė, taip ji ir vadinasi.+ 20 Žmogus davė vardus visiems gyvuliams, dangaus sparnuočiams ir visiems laukiniams gyvūnams, bet tarp jų nebuvo padėjėjo, kuris jį papildytų. 21 Taigi Dievas Jehova užmigdė žmogų kietu miegu, jam miegančiam išėmė vieną šonkaulį ir tą kūno vietą užvėrė. 22 Iš šonkaulio, kurį išėmė iš žmogaus, Dievas Jehova padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.+

23 Ir žmogus tada tarė:

24 Todėl žmogus paliks tėvą ir motiną, prisiriš* prie žmonos ir jiedu taps vienu kūnu.+ 25 Jie abu – žmogus ir jo žmona – buvo nuogi,+ tačiau nesigėdijo.

3 Gyvatė+ buvo atsargiausia* iš visų laukinių gyvūnų, kuriuos Dievas Jehova buvo padaręs. Ji paklausė moters: „Ar Dievas tikrai leido valgyti ne nuo visų medžių, augančių sode?“+ 2 Moteris gyvatei atsakė: „Valgyti vaisius nuo sodo medžių mes galime.+ 3 Negalime valgyti tik nuo to medžio, kuris sodo viduryje.+ Dievas įsakė: ‘Nuo jo nevalgysite, net nesiliesite prie jo, kad nemirtumėte.’“ – 4 „Visai jūs nemirsite,+ – tarė moteriai gyvatė. – 5 Dievas žino, kad tą dieną, kai paragausite jo vaisiaus, atsivers jums akys ir būsite kaip Dievas – žinosite, kas gera ir kas bloga.“+

6 Ir moteris pamatė, kad medžio vaisiai tinkami valgyti. Tas medis traukė akį, gražiai atrodė, tad ji skynė jo vaisių ir valgė.+ Paskui davė ir savo vyrui, kai buvo su juo. Jis irgi valgė.+ 7 Tuomet atsivėrė jiedviem akys ir abu susivokė esą nuogi. Tad jie susiuvo figmedžio lapus ir jais apsijuosė.+

8 Vėliau žmogus ir jo žmona išgirdo Dievo Jehovos balsą (tuo metu, pavakario vėjeliui dvelkiant, jis vaikščiojo sode). Išgirdę balsą, jiedu pasislėpė nuo Dievo Jehovos tarp sodo medžių. 9 „Kur tu?“ – Dievas Jehova šaukė žmogų. 10 Šis po kurio laiko atsiliepė: „Išgirdęs tavo balsą išsigandau ir pasislėpiau, nes esu nuogas.“ – 11 „Kas tau pasakė, kad tu nuogas?+ – paklausė Dievas. – Ar tik nevalgei nuo medžio, nuo kurio tau valgyti uždraudžiau?“+ 12 Žmogus atsakė: „Moteris, kurią man davei, – ji davė man vaisių nuo to medžio, tad aš ir valgiau.“ 13 Dievas Jehova tarė moteriai: „Ką tu padarei?!“ Moteris atsakė: „Gyvatė mane apgavo, todėl ir valgiau.“+

14 Tada Dievas Jehova pasakė gyvatei:+ „Kadangi tu taip padarei, esi prakeikta tarp visų gyvūnų – naminių ir laukinių. Pilvu šliaužiosi ir visas savo gyvenimo dienas ėsi dulkes. 15 Aš sukelsiu priešiškumą+ tarp tavęs+ ir moters,+ tarp tavo palikuonių+ ir jos palikuonio*.+ Tu kirsi jam į kulną,+ o jis sutrins tau galvą.“+

16 Moteriai Dievas pasakė: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus, skausmuose vaikus gimdysi. Tu trokši savo vyro artumo, o jis tau viešpataus.“

17 Adomui* jis tarė: „Kadangi paklausei žmonos balso ir valgei nuo medžio, dėl kurio buvau perspėjęs:+ ‘Nuo jo nevalgysi’, tebus dėl to prakeikta žemė.+ Visas savo gyvenimo dienas sunkiai dirbsi, kad ji užaugintų tau maisto.*+ 18 Dygiakrūmius ir dagius ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. 19 Valgysi prakaitu pelnytą duoną, kol grįši į žemę, nes iš jos esi paimtas.+ Dulkė esi ir į dulkę vėl pavirsi.“+

20 Savo žmoną Adomas pavadino Ieva*, nes ji yra visų gyvųjų motina.+ 21 Dievas Jehova padarė Adomui ir jo žmonai kailio apdarus* ir juodu aprengė.+ 22 Tada Dievas Jehova tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų – žino, kas gera ir kas bloga.+ O dabar, kad jis neištiestų rankos, neskintų vaisiaus nuo gyvybės medžio,+ nevalgytų jo ir negyventų amžinai...“ 23 Ir Dievas Jehova išvarė žmogų iš Edeno sodo+ dirbti žemės, iš kurios šis buvo paimtas.+ 24 Išvaręs žmogų, jis pastatė į rytus nuo Edeno sodo kerubus*+ ir besisukantį liepsningą kalaviją, kad saugotų kelią prie gyvybės medžio.

4 Adomas suėjo su savo žmona Ieva, ji tapo nėščia+ ir pagimdė Kainą.+ „Jehovos padedama pagimdžiau berniuką“, – tarė Ieva. 2 Vėliau ji pagimdė Abelį,+ Kaino brolį.

Abelis tapo avių ganytoju, o Kainas – žemdirbiu. 3 Kartą Kainas aukojo Jehovai žemės derliaus atnašą. 4 Abelis irgi aukojo – savo kaimenės pirmadėlius*+ su jų taukais. Jehova priėmė Abelį ir jo auką,+ 5 o Kaino ir jo aukos nepriėmė. Todėl Kainas labai supyko, jo veidas paniuro. 6 Jehova paklausė Kaino: „Kodėl tu toks piktas, kodėl tavo veidas paniuręs? 7 Jeigu darysi gera, argi nesusilauksi malonės*? O jei gera nedarysi, štai prie durų tyko nuodėmė, ji trokšta tau viešpatauti. Ar tu leisi jai imti viršų?“

8 Po kurio laiko Kainas pakvietė savo brolį Abelį: „Eime į laukus.“ Jiedviem esant laukuose, jis užpuolė savo brolį Abelį ir nužudė.+ 9 Vėliau Jehova paklausė Kaino: „Kur tavo brolis Abelis?“ Tas atsakė: „Nežinau. Argi aš savo brolio sargas?“ – 10 „Ką tu padarei?! – tarė Dievas. – Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės.+ 11 Būk tad prakeiktas! Nešdinkis iš krašto, kurio žemė pravėrė burną ir sugėrė tavo brolio kraują, kai savo rankomis jį praliejai!+ 12 Tavo dirbami laukai neduos tau derliaus*. Tapsi klajūnu ir bėgliu žemėje.“ 13 Kainas atsakė Jehovai: „Šita bausmė man tiesiog nepakeliama. 14 Šiandien išvarai mane iš šio krašto, turėsiu slėptis nuo tavo veido. Būsiu klajūnas ir bėglys žemėje, ir galiausiai kas nors mane užtiks ir nužudys.“ 15 Jehova jam atsakė: „Kad taip nenutiktų, aš skelbiu: tam, kas nužudys Kainą, bus atkeršyta septyneriopai.“

Taip Jehova pažymėjo Kainą, kad joks žmogus, jį sutikęs, jo nenužudytų. 16 Tada Kainas pasitraukė iš Jehovos akivaizdos ir apsigyveno Nodo* krašte, į rytus nuo Edeno.+

17 Kainas suėjo su savo žmona,+ ji tapo nėščia ir pagimdė Henochą. Paskui Kainas ėmė statyti miestą ir pavadino jį savo sūnaus Henocho vardu. 18 Henochui gimė Iradas. Iradui gimė Mehujaelis, Mehujaeliui gimė Metušaelis, Metušaeliui gimė Lamechas.

19 Lamechas vedė dvi žmonas. Pirmosios vardas buvo Ada, o antrosios Cila. 20 Ada pagimdė Jabalą. Jis yra pirmtakas tų, kurie gyvena palapinėse ir laiko gyvulių kaimenes. 21 O jo brolio vardas buvo Jubalas. Šis yra pirmtakas visų lyrininkų ir visų fleitininkų*. 22 Cila irgi pagimdė sūnų – Tubal Kainą. Šis kaldavo visokius vario ir geležies įrankius. O Tubal Kaino sesuo buvo Naama. 23 Lamechas sykį prabilo į savo žmonas Adą ir Cilą tokiomis eilėmis:

25 Adomas vėl suėjo su savo žmona. Ji pagimdė sūnų ir pavadino jį Setu*,+ sakydama: „Dievas davė* man kitą palikuonį vietoj Abelio, kurį Kainas nužudė.“+ 26 Setui irgi gimė sūnus, ir jis pavadino jį Enošu.+ Tuo laiku žmonės pradėjo šauktis Jehovos vardo.

5 Štai Adomo palikuonių kartų sąrašas. Tą dieną, kai kūrė Adomą, Dievas sukūrė jį panašų į save.+ 2 Sukūrė jis vyrą ir moterį.+ Tą dieną, kai juos sukūrė,+ Dievas juos palaimino ir pavadino žmonėmis*.

3 Kai Adomas buvo 130 metų, jam gimė sūnus, panašus į jį, tarsi jo atvaizdas. Adomas pavadino jį Setu.+ 4 Gimus Setui, Adomas dar gyveno 800 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 5 Taigi iš viso Adomas nugyveno 930 metų. Tada jis mirė.+

6 Setas buvo 105 metų, kai jam gimė Enošas.+ 7 Gimus Enošui, Setas dar gyveno 807 metus ir jam gimė sūnų ir dukterų. 8 Taigi iš viso Setas nugyveno 912 metų. Tada jis mirė.

9 Enošas buvo 90 metų, kai jam gimė Kenanas. 10 Gimus Kenanui, Enošas dar gyveno 815 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 11 Taigi iš viso Enošas nugyveno 905 metus. Tada jis mirė.

12 Kenanas buvo 70 metų, kai jam gimė Mahalalelis.+ 13 Gimus Mahalaleliui, Kenanas dar gyveno 840 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 14 Taigi iš viso Kenanas nugyveno 910 metų. Tada jis mirė.

15 Mahalalelis buvo 65 metų, kai jam gimė Jeredas.+ 16 Gimus Jeredui, Mahalalelis dar gyveno 830 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 17 Taigi iš viso Mahalalelis nugyveno 895 metus. Tada jis mirė.

18 Jeredas buvo 162 metų, kai jam gimė Henochas.+ 19 Gimus Henochui, Jeredas dar gyveno 800 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 20 Taigi iš viso Jeredas nugyveno 962 metus. Tada jis mirė.

21 Henochas buvo 65 metų, kai jam gimė Metušelachas.+ 22 Gimus Metušelachui, Henochas su Dievu ėjo dar 300 metų ir jam gimė sūnų ir dukterų. 23 Taigi iš viso Henochas gyveno 365 metus. 24 Henochas ėjo su Dievu.+ Paskui jis pradingo – Dievas jį paėmė.+

25 Metušelachas buvo 187 metų, kai jam gimė Lamechas.+ 26 Gimus Lamechui, Metušelachas dar gyveno 782 metus ir jam gimė sūnų ir dukterų. 27 Taigi iš viso Metušelachas nugyveno 969 metus. Tada jis mirė.

28 Lamechas buvo 182 metų, kai jam gimė sūnus. 29 Jis pavadino jį Nojumi*,+ sakydamas: „Šis paguos* mus, vargstančius ir sunkiai dirbančius žemę, kurią Jehova prakeikė.“+ 30 Gimus Nojui, Lamechas dar gyveno 595 metus ir jam gimė sūnų ir dukterų. 31 Taigi iš viso Lamechas nugyveno 777 metus. Tada jis mirė.

32 Nojui suėjo 500 metų ir jam gimė Semas,+ Chamas+ ir Jafetas.+

6 Kai žmonių žemėje ėmė daugėti ir jiems gimė dukterų, 2 Dievo sūnūs,*+ matydami, kokios jos gražios, ėmė jas sau į žmonas – tas, kurias nusižiūrėjo. 3 Tada Jehova pasakė: „Mano dvasia ne amžinai pakęs žmogų,+ nes jis tėra kūnas*. Tetrunka jo gyvenimas 120 metų.“+

4 Tomis dienomis ir vėliau žemėje radosi milžinų*. Dievo sūnūs sueidavo su žmonių dukterimis ir jos pagimdydavo jiems sūnų̃. Tie senovės laikų galiūnai buvo garsūs vyrai.

5 Jehova matė, kad žmonės žemėje labai nedori ir kad jų širdys linkusios vien į pikta.+ 6 Ir Jehova gailėjosi* sukūręs žemėje žmogų ir jam skaudėjo širdį.+ 7 Tad Jehova pasakė: „Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos sukūriau, drauge su gyvuliais, ropliais* ir dangaus sparnuočiais*, nes gailiuosi juos sukūręs.“ 8 Tačiau Nojus Jehovos akyse rado malonę.

9 Štai pasakojimas apie Nojų.

Nojus buvo teisus žmogus,+ be priekaišto,* kitoks nei jo amžininkai*. Jis ėjo su Dievu.+ 10 Nojui gimė trys sūnūs: Semas, Chamas ir Jafetas.+ 11 O žemė Dievo akivaizdoje buvo sugedusi, pilna smurto. 12 Dievas žvelgė į žemę ir matė, kokia ji sugedusi,+ kaip visi žmonės yra iškraipę savo kelius.+

13 Tada Dievas Nojui pasakė: „Nutariau padaryti galą visiems žmonėms, nes jie pripildė žemę smurto. Užtrauksiu jiems pražūtį, nuniokosiu žemę.+ 14 O tu iš gofero medžio* statykis laivą*.+ Padaryk jame pertvaras ir apglaistyk jį derva+ iš vidaus ir iš lauko. 15 Laivą pastatyk 300 uolekčių* ilgio, 50 uolekčių pločio ir 30 uolekčių aukščio. 16 Per uolektį nuo viršaus padaryk angą šviesai*, o šone įtaisyk duris.+ Laive turi būti apatinis, vidurinis ir viršutinis aukštai.

17 Visą žemę užliesiu tvano vandenimis,+ kad pražūtų po dangumi visa, kas alsuoja gyvybe*. Žemėje viskas pražus.+ 18 O su tavimi sudarau sandorą: tu pats, tavo sūnūs, žmona ir sūnų žmonos sueisite į laivą.+ 19 Dar į laivą turėsi suvesti po porą iš visų rūšių gyvūnų,+ kad išliktų gyvi drauge su tavimi, – po patiną ir patelę.+ 20 Iš visų rūšių paukščių, visų rūšių gyvulių ir visų rūšių roplių po porą įeis su tavimi, kad išliktų gyvi.+ 21 Taip pat parūpink visokio maisto+ tiek sau, tiek jiems.“

22 Nojus visa padarė taip, kaip Dievas jam paliepė. Jis taip ir padarė.+

7 Jehova Nojui pasakė: „Įeik į laivą su visa savo šeimyna, nes mano akyse vienintelis iš šios kartos žmonių esi teisus.+ 2 Iš visų švariųjų gyvūnų pasiimk po septynetą*+ – patinus su patelėmis, o iš kiekvienos rūšies nešvariųjų gyvūnų pasiimk po du – patiną ir patelę, 3 taip pat iš dangaus sparnuočių* po septynetą* – patinus su patelėmis, kad jų palikuoniai išliktų ir pasklistų visoje žemėje.+ 4 Jau po septynių dienų siųsiu į žemę lietų,+ ir lis 40 dienų ir 40 naktų.+ Nušluosiu nuo žemės paviršiaus visą gyvybę, visa, ką esu sukūręs.“+ 5 Nojus padarė visa, ką Jehova liepė.

6 Kai tvano vandenys apsėmė žemę, Nojui buvo 600 metų.+ 7 Prieš tvanui prasidedant, jis su sūnumis, žmona ir sūnų žmonomis įėjo į laivą.+ 8 Visi švarieji gyvūnai, visi nešvarieji gyvūnai, visi paukščiai ir visi sausumos padarai+ 9 suėjo į laivą pas Nojų poromis – patinas su patele, kaip Dievas ir buvo Nojui paliepęs. 10 Praėjus septynioms dienoms, žemę užplūdo tvano vandenys.

11 Šešišimtaisiais Nojaus gyvenimo metais, antro mėnesio septynioliktą dieną, – tą dieną pratrūko visi didžiųjų gelmių šaltiniai ir atsidarė dangaus vandenų užtvaros.+ 12 Ir pliaupė lietus žemėje 40 dienų ir 40 naktų. 13 Tą dieną Nojus įėjo į laivą su savo sūnumis Semu, Chamu ir Jafetu,+ su savo žmona ir su trimis sūnų žmonomis.+ 14 Įėjo jie ir visų rūšių žvėrys, visų rūšių gyvuliai, visų rūšių žemės ropliai*, taip pat visų rūšių skrajūnai – visokie paukščiai ir visokie sparnuoti gyviai. 15 Visų rūšių padarai, alsuojantys gyvybe,* suėjo poromis pas Nojų į laivą. 16 Kaip Dievas ir buvo Nojui paliepęs, suėjo visokie gyvūnai – patinai ir patelės. Tada Jehova uždarė laivo duris.

17 Lietus žemėje nepaliovė 40 dienų, vandens vis daugėjo. Vanduo pakėlė laivą ir šis plūduriavo aukštai virš žemės paviršiaus. 18 Vanduo apsėmė žemę ir nepaliaujamai kilo, o laivas plūduriavo paviršiuje. 19 Vandenys žemėje taip pakilo, kad apsėmė visus aukštuosius kalnus po dangumi+ 20 ir tyvuliavo 15 uolekčių* virš kalnų.

21 Pražuvo visos būtybės, gyvenančios sausumoje: paukščiai, gyvuliai, žvėrys ir visokie knibždantys padarai,+ taip pat visi žmonės.+ 22 Visi sausumos gyventojai, turintys šnervėse gyvybės kvapą*, žuvo.+ 23 Taip Dievas nušlavė nuo žemės paviršiaus visa, kas gyva. Žmonės, gyvuliai, ropliai ir dangaus sparnuočiai – visa buvo nušluota.+ Gyvi išliko tik Nojus ir tie, kurie buvo su juo laive.+ 24 Tvano vandenys žemėje laikėsi 150 dienų.+

8 Dievas nepamiršo Nojaus*, taip pat visų žvėrių ir gyvulių, esančių su juo laive.+ Jis sukėlė virš žemės vėją ir vandenys pradėjo slūgti. 2 Gelmių šaltiniai ir dangaus vandenų užtvaros užsidarė ir lietus iš dangaus paliovė.+ 3 Tada vandenys žemėje ėmė sekti ir po 150 dienų jau buvo gerokai nusekę. 4 Septinto mėnesio septynioliktą dieną laivas sustojo Ararato kalnuose. 5 Vandenys toliau slūgo iki dešimto mėnesio, ir pirmą dešimto mėnesio dieną pasirodė kalnų viršūnės.+

6 Po 40 dienų Nojus atidarė langą,+ kurį buvo laive įtaisęs, 7 ir išleido kranklį. Paukštis išskrisdavo ir parskrisdavo – taip skraidžiojo, kol vanduo žemėje išdžiūvo.

8 Paskui, norėdamas sužinoti, ar vanduo žemės paviršiuje nusekęs, Nojus išleido balandį. 9 Balandis vietos nutūpti nerado ir sugrįžo pas jį į laivą, nes vandenys tebedengė visą žemės paviršių.+ Nojus ištiesė ranką ir paėmė jį į laivą. 10 Palaukęs septynias dienas, jis išleido balandį antrą kartą. 11 Paukščiui į pavakarę sugrįžus, Nojus jo snape pamatė šviežią alyvmedžio lapelį ir suprato, kad vandenys žemėje nusekę.+ 12 Palaukęs kitas septynias dienas, jis išleido balandį dar kartą, ir šįsyk paukštis pas jį nebegrįžo.

13 Šeši šimtai pirmųjų metų+ pirmo mėnesio pirmą dieną vandenys žemėje buvo nusekę. Laivo viršuje atvėręs angą Nojus pamatė, kad žemės paviršius jau džiūsta. 14 Antro mėnesio dvidešimt septintą dieną žemė buvo sausa.

15 Tada Dievas Nojui tarė: 16 „Išeik iš laivo tu, tavo žmona ir sūnūs su žmonomis.+ 17 Ir išleisk iš laivo visų rūšių gyvus padarus:+ sparnuočius*, gyvulius, visus žemės roplius*. Tepasklinda jie žemėje, tesiveisia ir tegausėja.“+

18 Nojus išėjo iš laivo drauge su sūnumis,+ žmona ir sūnų žmonomis. 19 Visi gyvi padarai – visi ropliai, visi sparnuočiai ir visi kiti sausumos gyvūnai – kiekvienas su savo būriu išėjo iš laivo.+ 20 Tada Nojus pastatė Jehovai aukurą.+ Paėmęs keletą švariųjų gyvulių ir švariųjų paukščių,+ paaukojo juos ant aukuro kaip deginamąją auką.+ 21 Jehova užuodė malonų kvapą. Ir tarė Jehova sau širdyje: „Daugiau niekada neprakeiksiu žemės*+ dėl žmogaus kaltės, nes žmogaus širdis nuo pat jaunumės linkusi į bloga.+ Daugiau niekada nenaikinsiu visos gyvybės, kaip kad padariau.+ 22 Nuo dabar nepaliaus žemėje nei sėja, nei pjūtis, nei šaltis, nei karštis, nei vasara, nei žiema, nei diena, nei naktis.“+

9 Dievas palaimino Nojų ir jo sūnus tardamas: „Būkite vaisingi, dauginkitės ir pripildykite žemę.+ 2 Jūsų bijos ir prieš jus drebės visi žemės gyvūnai, visi dangaus sparnuočiai*, visi žemės ropliai*, taip pat visos jūrų žuvys. Jie atiduodami jums į rankas.+ 3 Visa, kas juda, kas gyva, duodu jums maistui.+ Kaip daviau žaliuojančius augalus, taip duodu ir juos.+ 4 Tik nevalgysite mėsos su gyvybe* – su krauju.+ 5 Taip pat už jūsų kraują, jūsų gyvybę, aš pareikalausiu atsiskaityti – pareikalausiu iš kiekvieno gyvo padaro. Ir iš kiekvieno žmogaus pareikalausiu atsiskaityti už jo brolio gyvybę.+ 6 Kas pralies žmogaus kraują, to kraujas irgi bus žmogaus pralietas,+ nes Dievas sukūrė žmogų kaip savo atvaizdą.+ 7 O jūs būkite vaisingi ir dauginkitės, pliskite ir gausėkite žemėje.“+

8 Tada Dievas tarė Nojui ir su juo esantiems sūnums: 9 „Sudarau sandorą su jumis+ ir jūsų palikuoniais 10 ir su kiekviena gyva būtybe, esančia su jumis: su paukščiais, gyvuliais, su visais žemės gyviais, esančiais su jumis, – su visais, kurie išėjo iš laivo, su kiekvienu gyvu žemės padaru.+ 11 Sudarau su jumis tokią sandorą: daugiau niekada tvano vandenys nesunaikins viso, kas gyva, niekada daugiau tvanas nebenuniokos žemės.“+

12 Dievas dar pasakė: „Toks bus ženklas sandoros, kurią sudarau su jumis ir su kiekviena gyva būtybe, esančia su jumis, toks bus ženklas visoms būsimoms kartoms – 13 vaivorykštė debesyse. Ji bus ženklas sandoros tarp manęs ir žemės. 14 Kai sutelksiu virš žemės debesis, pasirodys juose vaivorykštė. 15 Atsiminsiu tada sandorą, kurią sudariau su jumis ir su visomis gyvomis būtybėmis, visokios rūšies; niekada nebekils tvano vandenys ir nesunaikins viso, kas gyva.+ 16 Debesyse pasirodys vaivorykštė, ir aš pažvelgęs į ją atsiminsiu amžinąją sandorą – sandorą tarp Dievo ir visų gyvų būtybių žemėje, visokios rūšies.“

17 Dievas Nojui dar kartą pasakė: „Tai bus ženklas mano sandoros, kurią sudarau su visomis gyvomis būtybėmis žemėje.“+

18 Su Nojumi iš laivo išėjo jo sūnūs Semas, Chamas ir Jafetas.+ Chamui gimė Kanaanas.+ 19 Tie trys buvo Nojaus sūnūs. Iš jų kilo visi žemės gyventojai.+

20 Nojus ėmėsi dirbti žemę ir įsiveisė vynuogyną. 21 Kartą jis pasigėrė nuo vyno ir gulėjo nuogas savo palapinėje. 22 Chamas, Kanaano tėvas, matė savo nuogą tėvą ir išėjęs laukan papasakojo apie tai abiem savo broliams. 23 Tada Semas ir Jafetas paėmė drabužį, užsimetė ant pečių ir, įėję atbulomis, pridengė tėvą. Jie buvo nugręžę veidus ir į nuogą tėvą nežiūrėjo.

24 Išsiblaivęs nuo vyno ir sužinojęs, kaip jauniausias sūnus su juo pasielgė, 25 Nojus tarė:

26 Dar jis kalbėjo:

„Tebūna pašlovintas Jehova, Semo Dievas.

Tegu Kanaanas tampa jo* vergu.+

Tebūna Kanaanas ir jo vergas.“

28 Po tvano Nojus gyveno dar 350 metų.+ 29 Taigi iš viso Nojus sulaukė 950 metų. Tada jis mirė.

10 Štai Nojaus sūnų Semo,+ Chamo ir Jafeto palikuonių kartų sąrašas.

Po tvano jie susilaukė sūnų.+ 2 Jafeto sūnūs: Gomeras,+ Magogas,+ Madajas, Javanas, Tubalas,+ Mešechas+ ir Tyras.+

3 Gomero sūnūs: Aškenazas,+ Rifatas ir Togarma.+

4 Javano sūnūs: Eliša,+ Taršišas,+ Kitimas+ ir Dodanimas.

5 Iš šių kilo salų gyventojai; jie išsisklaidė po kraštus pagal savo kalbas, gimines ir tautas.

6 Chamo sūnūs: Kušas, Micraimas*,+ Putas+ ir Kanaanas.+

7 Kušo sūnūs: Seba,+ Havila, Sabta, Rama+ ir Sabtecha.

Ramos sūnūs: Šeba ir Dedanas.

8 Kušui gimė Nimrodas. Jis buvo pirmasis iš žemės galingųjų. 9 Jis buvo aršus medžiotojas, priešiškas Jehovai. Užtat ir sakoma: „Kaip Nimrodas, aršus medžiotojas, priešiškas Jehovai.“ 10 Jo karalystės pradžia buvo miestai Šinaro krašte:+ Babelis,+ Erechas,+ Akadas ir Kalnė. 11 Iš to krašto jis nukeliavo į Asiriją+ ir pastatė Ninevę,+ Rehobot Irą, Kelachą 12 ir Reseną (tarp Ninevės ir Kelacho). Tie sudaro didįjį miestą.*

13 Micraimui gimė Ludas,+ Anamas, Lehabas, Naftoachas,+ 14 Patrosas,+ Kasluhas (iš pastarojo kilo filistinai+) ir Kaftoras.*+

15 Kanaanui gimė Sidonas,+ jo pirmagimis, ir Hetas,+ 16 taip pat iš jo kilo jebusiečiai,+ amoritai,+ girgašai, 17 hivai,+ arkai, sinai, 18 arvadiečiai,+ cemarai ir hamatiečiai.+ Vėliau kanaaniečių giminės pasklido, 19 jų žemės plytėjo nuo Sidono iki Geraro,+ esančio šalia Gazos,+ ir iki Sodomos, Gomoros,+ Admos ir Ceboimų,+ miestų šalia Lešos. 20 Tai buvo Chamo palikuoniai – su savo šeimomis, kalbomis, kraštais ir tautomis.

21 Vaikų gimė ir Semui, visų Ebero+ sūnų protėviui, vyresnėlio Jafeto broliui*. 22 Semo sūnūs buvo Elamas,+ Asūras,+ Arpachšadas,+ Ludas ir Aramas.+

23 Aramo sūnūs: Ucas, Hulas, Geteras ir Mašas.

24 Arpachšadui gimė Šelachas,+ Šelachui – Eberas.

25 Eberui gimė du sūnūs. Pirmąjį pavadino Pelegu*,+ nes jo dienomis buvo padalyta žemė*, o jo brolį – Joktanu.+

26 Joktanui gimė Almodadas, Šelefas, Hacarmavetas, Jerachas,+ 27 Hadoramas, Uzalas, Dikla, 28 Obalas, Abimaelis, Šeba, 29 Ofyras,+ Havila ir Jobabas. Visi jie buvo Joktano sūnūs.

30 Jie apgyveno žemes nuo Mešos iki pat Sefaro aukštumų rytuose.

31 Tai buvo Semo palikuoniai – su savo šeimomis, kalbomis, kraštais ir tautomis.+

32 Tokios buvo Nojaus sūnų šeimos; jos išvardytos pagal gimines ir tautas. Tautos, kilusios iš jų po tvano, pasklido visoje žemėje.+

11 Visa žemė kalbėjo viena kalba, tais pačiais žodžiais. 2 Traukdami į rytus, žmonės Šinaro krašte+ rado lygumą ir joje apsigyveno. 3 Jie sakė vienas kitam: „Pasigaminkime plytų ir jas išdekime.“ Taip vietoj akmenų jie ėmė naudoti plytas, o kaip skiedinį – bitumą. 4 „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne, kad išgarsintume savo vardą ir neišsisklaidytume po visą žemę.“+

5 Jehova nužengė pažiūrėti, kokį ten miestą ir bokštą žmonės stato. 6 „Štai ko ėmėsi tie žmonės! – sakė Jehova. – Jie yra viena tauta ir kalba viena kalba,+ tad ką užsimojo padaryti, tą ir padarys, nieko nebus jiems neįmanomo. 7 Eime,+ nuženkime ir duokime jiems skirtingas kalbas*, kad vienas kito nebesuprastų.“ 8 Taip Jehova išsklaidė juos iš ten po visą žemę,+ ir jie liovėsi statę miestą. 9 Tas miestas buvo pramintas Babeliu*,+ nes ten Jehova davė žemei skirtingas kalbas* ir iš ten Jehova išsklaidė žmones po visą žemę.

10 Štai Semo+ palikuonių kartų sąrašas.

Praėjus dvejiems metams po tvano, Semas, būdamas 100 metų, susilaukė Arpachšado.+ 11 Gimus Arpachšadui, Semas dar gyveno 500 metų ir susilaukė sūnų ir dukterų.+

12 Kai Arpachšadui buvo 35 metai, jam gimė Šelachas.+ 13 Gimus Šelachui, Arpachšadas dar gyveno 403 metus ir susilaukė sūnų ir dukterų.

14 Kai Šelachui buvo 30 metų, jam gimė Eberas.+ 15 Gimus Eberui, Šelachas dar gyveno 403 metus ir susilaukė sūnų ir dukterų.

16 Kai Eberui buvo 34 metai, jam gimė Pelegas.+ 17 Gimus Pelegui, Eberas dar gyveno 430 metų ir susilaukė sūnų ir dukterų.

18 Kai Pelegui buvo 30 metų, jam gimė Reuvas.+ 19 Gimus Reuvui, Pelegas dar gyveno 209 metus ir susilaukė sūnų ir dukterų.

20 Kai Reuvui buvo 32 metai, jam gimė Serugas. 21 Gimus Serugui, Reuvas dar gyveno 207 metus ir susilaukė sūnų ir dukterų.

22 Kai Serugui buvo 30 metų, jam gimė Nahoras. 23 Gimus Nahorui, Serugas dar gyveno 200 metų ir susilaukė sūnų ir dukterų.

24 Kai Nahorui buvo 29 metai, jam gimė Terachas.+ 25 Gimus Terachui, Nahoras dar gyveno 119 metų ir susilaukė sūnų ir dukterų.

26 Būdamas 70 metų, Terachas susilaukė sūnaus. Jam gimė Abromas,+ Nahoras+ ir Haranas.

27 Štai pasakojimas apie Terachą.

Terachui gimė Abromas, Nahoras ir Haranas. Haranui gimė Lotas.+ 28 Haranas, jo tėvui Terachui tebesant gyvam, mirė savo gimtajame krašte, chaldėjų mieste Ūre.+ 29 Abromas ir Nahoras vedė. Abromo žmonos vardas buvo Saraja,+ o Nahoro žmonos – Milka,+ Harano duktė. Haranas buvo Milkos ir Iskos tėvas. 30 Saraja buvo nevaisinga,+ neturėjo vaikų.

31 Terachas pasiėmė savo sūnų Abromą ir Harano sūnų Lotą,+ savo vaikaitį, taip pat marčią Sarają, savo sūnaus Abromo žmoną, ir iš chaldėjų Ūro leidosi su jais į Kanaano kraštą.+ Jie atkeliavo į Haraną+ ir ten įsikūrė. 32 Terachas nugyveno 205 metus. Harane Terachas mirė.

12 Jehova Abromui tarė: „Eik iš savo krašto, palik savo gimines ir tėvo namus ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu.+ 2 Padarysiu iš tavęs didelę tautą, laiminsiu tave, išaukštinsiu tavo vardą ir tu tapsi palaiminimu.+ 3 Laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tą, kuris tave niekina.+ Per tave bus palaimintos visos žemės giminės.“+

4 Abromas išėjo, kaip Jehova jam paliepė, drauge su juo išėjo ir Lotas. Kai Abromas paliko Haraną, jam buvo 75 metai.+ 5 Abromas pasiėmė savo žmoną Sarają,+ savo brolio sūnų Lotą,+ visą turtą, kurį buvo užgyvenę,+ ir žmones, kuriuos buvo įsigiję Harane, ir leidosi į Kanaano kraštą.+ Įžengęs į Kanaaną, 6 Abromas keliavo per kraštą ir pasiekė Sichemą,+ vietovę netoli didžiųjų Morės medžių.+ (Tuo metu krašte gyveno kanaaniečiai.) 7 Tada Jehova pasirodė Abromui ir pasakė: „Šią žemę atiduosiu tavo palikuoniams.“+ Ten, kur Jehova pasirodė, Abromas pastatė jam aukurą. 8 Paskui jis nukeliavo į aukštumas, esančias į rytus nuo Betelio,+ ir ten įsirengė stovyklą. (Betelis buvo vakaruose, o Ajas+ – rytuose.) Čia Abromas irgi pastatė Jehovai aukurą+ ir šaukėsi Jehovos vardo.+ 9 Tada jis išardė palapines ir, vietomis sustodamas ir įsirengdamas stovyklą, toliau keliavo Negebo+ link.

10 Krašte kilo badas ir Abromas leidosi į Egiptą, ketindamas kurį laiką ten pagyventi,+ mat badas buvo nuožmus.+ 11 Prieš įžengdamas į Egiptą, savo žmonos Sarajos jis paprašė: „Paklausyk manęs. Esi graži moteris,+ 12 todėl egiptiečiai tave išvydę sakys: ‘Tai jo žmona.’ Tada jie mane nužudys, o tave pasiims sau*. 13 Prašyčiau sakyti, kad esi mano sesuo. Tada man nenutiks nieko bloga ir mano gyvybė* bus išsaugota.“+

14 Kai Abromas įžengė į Egiptą, egiptiečiai netruko pastebėti, kad su juo esanti moteris labai graži. 15 Ją pamatė ir faraono didžiūnai. Šie išgyrė moterį faraonui, ir ji buvo paimta į faraono namus. 16 Faraonas dėl jos maloniai elgėsi su Abromu – davė jam avių, galvijų, asilų ir asilių, tarnų ir tarnaičių, taip pat kupranugarių.+ 17 Tačiau Jehova dėl Abromo žmonos Sarajos+ vargino faraoną ir jo šeimyną didelėmis nelaimėmis. 18 Tada faraonas pasikvietė Abromą ir paklausė: „Kodėl su manimi taip pasielgei? Kodėl nesakei, kad ji tavo žmona? 19 Kodėl sakei, kad ji tavo sesuo?+ Vos nepaėmiau jos į žmonas! Imk štai savo žmoną ir keliauk iš čia!“ 20 Faraonas davė savo vyrams nurodymų dėl Abromo ir tie išlydėjo jį drauge su žmona ir viskuo, ką jis turėjo.+

13 Taigi Abromas su žmona ir viskuo, ką turėjo, patraukė iš Egipto į Negebą.+ Kartu su juo keliavo ir Lotas. 2 Abromas turėjo labai daug gyvulių, taip pat apsčiai sidabro ir aukso.+ 3 Iš Negebo jis leidosi į Betelį ir, vienur kitur sustodamas, atvyko į tą pačią vietą tarp Betelio ir Ajo,+ kur anksčiau buvo išskleidęs palapinę 4 ir pastatęs aukurą. Čia Abromas šaukėsi Jehovos vardo.

5 Lotas, kuris keliavo drauge su Abromu, irgi turėjo avių, galvijų ir palapinių. 6 Kraštas tiesiog nebepajėgė jų abiejų sutalpinti; jiedu turėjo tiek daug turto, kad kartu gyventi vienoje vietoje nebegalėjo. 7 Tarp Abromo piemenų ir Loto piemenų netgi kilo vaidas. (Krašte tuo metu gyveno kanaaniečiai ir perizai.)+ 8 Todėl Abromas tarė Lotui:+ „Tenebūna ginčų tarp manęs ir tavęs, tarp mano piemenų ir tavo piemenų, juk mes esame broliai. 9 Argi ne visas kraštas tau prieš akis? Prašyčiau nuo manęs atsiskirti. Jei tu eisi į kairę, aš eisiu į dešinę, o jeigu eisi į dešinę, aš eisiu į kairę.“ 10 Lotas apsižvalgė ir pamatė, kad visa Jordano lyguma+ iki pat Coaro+ gerai drėkinama – tarsi Jehovos sodas,+ tarsi Egipto žemė. (Taip buvo iki Jehovai sunaikinant Sodomą ir Gomorą.) 11 Taigi Lotas pasirinko visą Jordano lygumą ir perkėlė savo stovyklą į rytus. Taip jiedu vienas nuo kito atsiskyrė. 12 Abromas gyveno Kanaano žemėje, o Lotas įsikūrė palei anos srities miestus,+ pasistatė palapinę netoli Sodomos. 13 Tačiau Sodomos gyventojai buvo nedori, labai nusidėję Jehovai.+

14 Lotui nuo Abromo atsiskyrus, Jehova šiam tarė: „Pakelki akis ir pažvelki į šiaurę ir į pietus, į rytus ir į vakarus. 15 Visą kraštą, kiek tik užmatai, atiduosiu tau ir tavo palikuoniams kaip amžiną paveldą.+ 16 Padarysiu taip, kad tavo palikuonių bus gausybė, tarsi dulkių žemėje. Jeigu kas galės suskaičiuoti žemės dulkes, tai galės ir tavo palikuonius suskaičiuoti.+ 17 Kelkis, pereik skersai išilgai visą šią žemę, nes tau ją atiduosiu.“ 18 Abromas ir toliau gyveno palapinėse. Vėliau jis įsikūrė prie didžiųjų Mamrės medžių,+ Hebrone.+ Ten jis pastatė aukurą Jehovai.+

14 Anomis dienomis Šinaro+ karalius Amrafelis, Elasaro karalius Arjochas, Elamo+ karalius Kedorlaomeras+ ir Goimų karalius Tidalas 2 pradėjo karą su Sodomos+ karaliumi Bera, Gomoros+ karaliumi Birša, Admos karaliumi Šinabu, Ceboimų+ karaliumi Šemeberu ir Belos, tai yra Coaro, karaliumi. 3 Pastarieji atžygiavę į Sidimų slėnį,+ kur dabar yra Druskos jūra*,+ suvienijo pajėgas.

4 Anie karaliai 12 metų buvo pavaldūs Kedorlaomerui, tačiau tryliktais metais prieš jį sukilo. 5 Keturioliktais metais Kedorlaomeras ir karaliai sąjungininkai atžygiavo ir sutriuškino refajus Aštarot Karnaimuose, zuzus Hame, emus+ Šave Kirjataimuose 6 ir horus+ Seyro kalnuose+ iki pat El Parano, esančio dykumos paribyje. 7 Tada jie apsigręžė ir atžygiavę į En Mišpatą, tai yra Kadešą,+ užėmė visą amalekiečių+ kraštą ir nugalėjo amoritus,+ gyvenančius Hacecon Tamaroje.+

8 Ir štai Sodomos karalius, Gomoros karalius, Admos karalius, Ceboimų karalius ir Belos, tai yra Coaro, karalius išžygiavo ir išsirikiavo Sidimų slėnyje kovai su 9 Elamo karaliumi Kedorlaomeru, Goimų karaliumi Tidalu, Šinaro karaliumi Amrafeliu ir Elasaro karaliumi Arjochu;+ keturi karaliai stojo prieš penkis. 10 Sidimų slėnyje buvo pilna bitumo duobių. Sodomos ir Gomoros karaliai mėgino pasprukti ir bėgdami įsmuko į jas, o kiti pabėgo į aukštumas. 11 Nugalėtojai pasiglemžė visus Sodomos ir Gomoros turtus ir maisto atsargas,+ 12 taip pat pagrobė Sodomoje+ gyvenantį Abromo brolio sūnų Lotą drauge su jo turtu ir nužygiavo.

13 Vienas bėglys atnešė hebrajui Abromui apie tai žinią. Šis tuo metu gyveno prie didžiųjų amorito Mamrės medžių.+ Mamrė ir jo broliai Eškolas ir Aneras+ buvo Abromo sąjungininkai. 14 Išgirdęs, kad sūnėnas*+ paimtas į nelaisvę, Abromas sutelkė įgudusius kovoti vyrus – 318 tarnų, gimusių jo namuose, – ir vijosi grobikus iki pat Dano.+ 15 Naktį, padalijęs savo vyrus į būrius, jis užpuolė priešus ir nugalėjo. Tada juos persekiojo iki Hobos, esančios į šiaurę nuo Damasko. 16 Abromas atgavo visą turtą, atgavo ir savo sūnėną Lotą, taip pat jo turtus, moteris ir kitus žmones.

17 Kai Abromas sugrįžo, nugalėjęs Kedorlaomerą ir jo sąjungininkus, prie Šavės slėnio (tai yra Karaliaus slėnio+) jį pasitiko Sodomos karalius. 18 O Salemo karalius+ Melchizedekas+ atnešė jam duonos ir vyno. Jis buvo aukščiausiojo Dievo kunigas.+

19 Abromą jis laimino tokiais žodžiais:

Tada Abromas davė jam dešimtąją dalį visko, ką turėjo.+

21 Paskui Sodomos karalius Abromui pasiūlė: „Man palik žmones, o turtą pasiimk sau.“ 22 Bet Abromas Sodomos karaliui atsakė: „Prisiekiu* Jehovai, aukščiausiajam Dievui, dangaus ir žemės Kūrėjui, 23 kad neimsiu iš tavęs nieko – nei siūlelio, nei apavo dirželio, idant nesakytum: ‘Tai aš padariau Abromą turtingą.’ 24 Nieko neimsiu. Tebus man tik tiek, kiek suvalgė jaunuoliai. O vyrai, kurie ėjo su manimi – Aneras, Eškolas ir Mamrė,+ – jie savo dalį tegu pasiima.“

15 Po šių įvykių Jehova regėjime prabilo į Abromą tokiais žodžiais: „Nebijok,+ Abromai. Aš tavo skydas.+ Atlygis tau bus labai didelis.“+ 2 Abromas atsakė: „Visavaldi Jehova, ką gi tu man duosi? Juk aš iki šiol bevaikis, ir mano namus paveldės damaskietis Eliezeras.“+ 3 Abromas kalbėjo: „Kadangi palikuonio+ man nedavei, mano įpėdiniu taps vergas*, gimęs mano namuose.“ 4 Bet Jehova jam pasakė: „Tas vyras netaps tavo įpėdiniu. Tavo įpėdinis bus tavo paties sūnus.“+

5 Išvedęs Abromą į lauką, Dievas tarė: „Pažvelki į dangų ir suskaičiuoki žvaigždes, jei tik gali suskaičiuoti.“ Ir pridūrė: „Tiek bus tavo palikuonių.“+ 6 Abromas patikėjo Jehova+ ir už tai buvo jo pripažintas teisiu.+ 7 „Aš esu Jehova, – toliau kalbėjo Dievas. – Išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad šį kraštą atiduočiau tavo nuosavybėn.“+ 8 Abromas paklausė: „Visavaldi Jehova, kaip žinoti, kad šis kraštas tikrai man atiteks?“ – 9 „Parink man trimetę telyčią, trimetę ožką, trimetį aviną, purplelį ir balandžiuką“, – paliepė Dievas. 10 Abromas paėmė juos, perkirto pusiau ir sudėjo puses vieną priešais kitą, tik paukščių neperkirto. 11 Prie skerdenų puolė plėšrūs paukščiai, bet Abromas juos vijo šalin.

12 Saulei leidžiantis Abromas kietai įmigo ir jį apgaubė tiršta baugi tamsa. 13 Tada Dievas tarė Abromui: „Žinok, kad tavo palikuoniai gyvens svetimame krašte. Jiems teks vergauti ir kęsti priespaudą 400 metų.+ 14 Tačiau tautą, kuriai jie vergaus, aš bausiu,+ ir jie išeis dideliais turtais nešini.+ 15 O tu, sulaukęs žilos senatvės, mirsi* ramybėje ir būsi palaidotas.+ 16 Čia sugrįš+ tik ketvirta tavo palikuonių karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė.“+

17 Kai saulė nusileido ir visiškai sutemo, atsirado rūkstantis žarijų indas, o tarp anų skerdenų pusių praėjo liepsnojantis deglas. 18 Tą dieną Jehova sudarė su Abromu tokią sandorą:+ „Šitą kraštą+ atiduosiu tavo palikuoniams – kraštą nuo Egipto upės iki didžiosios upės, Eufrato,+ 19 kraštą kenitų,+ kenazų, kedemiečių, 20 hetitų,+ perizų,+ refajų,+ 21 amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių.“+

16 Abromo žmona Saraja nebuvo pagimdžiusi jam vaikų.+ Ji turėjo egiptietę tarnaitę, vardu Hagara,+ 2 todėl sykį Abromui tarė: „Malonėk mane išklausyti. Jehova neduoda man vaikų susilaukti. Tad sugulk su mano tarnaite – gal ji pagimdys man vaikų.“+ Abromas su Sarajos pasiūlymu sutiko. 3 Kanaano krašte Abromas buvo išgyvenęs dešimt metų, kai jo žmona Saraja atidavė jam į žmonas savo tarnaitę, egiptietę Hagarą. 4 Abromas suėjo su Hagara ir ši pastojo. Pasijutusi nėščia, Hagara ėmė niekinti savo šeimininkę.

5 Todėl Saraja Abromui kalbėjo: „Tai tu kaltas dėl man daromos skriaudos! Aš daviau tau savo tarnaitę į glėbį, o ji, pasijutusi nėščia, pradėjo mane niekinti. Tebūna Jehova mudviejų teisėjas.“ 6 Abromas Sarajai atsakė: „Gerai, tavo tarnaitė – tavo rankose. Daryk su ja, kas tau patinka.“ Tada Saraja ėmė elgtis su ja šiurkščiai, ir ši nuo jos pabėgo.

7 Jehovos angelas rado Hagarą dykumoje prie vieno šaltinio pakeliui į Šūrą.+ 8 Jis paklausė: „Hagara, Sarajos tarnaite, iš kur atėjai ir kur eini?“ – „Bėgu nuo savo šeimininkės Sarajos“, – atsakė ši. 9 Tada Jehovos angelas paliepė: „Grįžk pas savo šeimininkę ir nusižemink po jos ranka.“ 10 Toliau Jehovos angelas kalbėjo: „Aš taip pagausinsiu tavo palikuonius, kad jų nebus įmanoma suskaičiuoti.“+ 11 Jehovos angelas dar pasakė: „Tu esi nėščia ir pagimdysi sūnų. Pavadink jį Izmaeliu*, nes Jehova išgirdo tavo aimanas. 12 Jis bus tarsi laukinis asilas*. Jis kels ranką prieš visus ir visi – prieš jį. Jis statysis palapines priešais savo brolius.*“

13 Jehovai baigus su ja kalbėti, Hagara jį pavadino taip: „Tu esi visa regintis Dievas.“+ Ir sakė: „Negi aš mačiau tą, kuris mane mato?“ 14 Todėl anas šulinys ir buvo pavadintas Beer Lahai Roiju*. (Jis yra tarp Kadešo ir Beredo.) 15 Hagara pagimdė Abromui sūnų. Savo sūnui, kurį pagimdė Hagara, Abromas davė Izmaelio vardą.+ 16 Kai Hagara pagimdė Izmaelį, Abromui buvo 86 metai.

17 Kai Abromui buvo 99 metai, Jehova pasirodė jam ir pasakė: „Aš esu visagalis Dievas. Eik mano keliais ir būk be priekaišto*. 2 Aš laikysiuosi savo sandoros – sandoros tarp manęs ir tavęs,+ ir padarysiu tavo palikuonius labai gausius.“+

3 Abromas parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės, o Dievas toliau jam kalbėjo: 4 „Štai manoji sandora su tavimi.+ Tu tikrai tapsi daugelio tautų tėvu.+ 5 Nuo šiol nebesivadinsi Abromas*. Tavo vardas bus Abraomas*, nes iš tavęs iškildinsiu daugelį tautų. 6 Duosiu tau gausybę palikuonių, iškildinsiu iš tavęs tautas, iš tavęs kils karaliai.+

7 Aš laikysiuosi sandoros, kurią sudarau su tavimi+ ir tavo palikuoniais po tavęs, per visas jų kartas. Tai amžina sandora – aš visada būsiu tavo Dievas, o po tavęs – ir tavo palikuonių Dievas. 8 Kraštą, kuriame esi svetimšalis,+ visą Kanaano kraštą, atiduosiu kaip amžiną nuosavybę tau ir tavo palikuoniams, kurie bus po tavęs. Ir aš būsiu jų Dievas.“+

9 Dievas toliau kalbėjo Abraomui: „Tu irgi turi laikytis mano sandoros – tu ir tavo palikuoniai per visas kartas. 10 Štai sudarau su jumis sandorą, kurios laikysiesi tu ir tavo būsimi palikuoniai: kiekvienas jūsų vyras bus apipjaustytas.+ 11 Apipjaustysite savo apyvarpę, ir tai bus mano sandoros su jumis ženklas.+ 12 Per visas jūsų kartas kiekvienas jūsų berniukas, sulaukęs aštuonių dienų, kiekvienas, gimęs jūsų namuose, turės būti apipjaustytas,+ taip pat kiekvienas nupirktas už pinigus iš svetimšalio, ne jūsų palikuonis. 13 Kiekvienas vyras, gimęs jūsų namuose, ir kiekvienas nupirktas už pinigus turi būti apipjaustytas.+ Tai bus mano amžinos sandoros ženklas jūsų kūne. 14 Jeigu kuris neapipjaustytas vyras neapsipjaustytų apyvarpės, jis turi būti pašalintas iš savo žmonių tarpo*. Jis bus sulaužęs mano sandorą.“

15 Tada Dievas Abraomui pasakė: „O savo žmonos Sarajos*+ nebevadink Saraja. Jos vardas bus Sara*. 16 Aš ją palaiminsiu ir ji pagimdys tau sūnų.+ Palaiminsiu ją ir iš jos kils tautos, kils tautų karaliai.“ 17 Tai išgirdęs Abraomas parpuolė ant kelių ir nusilenkė iki žemės. Jis juokėsi, sakydamas sau širdyje:+ „Nejau šimtamečiam senoliui gims vaikas? Nejau Sara, devyniasdešimties būdama, pagimdys?“+

18 Abraomas Dievui tarė: „O kad nors Izmaelis gyventų tavo malonėje!“+ 19 Dievas atsakė: „Tavo žmona Sara tikrai pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku*.+ Mano amžinoji sandora galios jam ir jo palikuoniams.+ 20 Išklausiau ir tavo prašymą dėl Izmaelio. Palaiminsiu jį, duosiu jam palikuonių ir didžiai juos pagausinsiu. Iš jo kils dvylika vadų, iškildinsiu iš jo didelę tautą.+ 21 Tačiau mano sandora galios Izaokui,+ kurį Sara tau pagimdys šituo laiku kitais metais.“+

22 Baigęs kalbėtis su Abraomu, Dievas pasitraukė. 23 Tą pačią dieną Abraomas apipjaustė apyvarpę savo sūnui Izmaeliui ir visiems kitiems vyrams – tiek gimusiems jo namuose, tiek ir tiems, kuriuos buvo nusipirkęs už pinigus, – kiekvienam savo namų vyrui, kaip Dievas jam buvo paliepęs.+ 24 Abraomas buvo 99 metų, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpė.+ 25 O jo sūnus Izmaelis, kai jam buvo apipjaustyta apyvarpė, buvo trylikos.+ 26 Tą pačią dieną buvo apipjaustyti ir Abraomas, ir jo sūnus Izmaelis. 27 Kartu su Abraomu buvo apipjaustyti visi jo namų vyrai – kiekvienas gimęs namuose ir kiekvienas, nupirktas už pinigus iš svetimšalio.

18 Paskui Jehova+ pasirodė Abraomui prie didžiųjų Mamrės medžių.+ Buvo pats dienos karštymetis ir Abraomas sėdėjo prie palapinės angos. 2 Jis pakėlė akis ir mato – netoliese stovi trys vyrai.+ Juos išvydęs, Abraomas atbėgo nuo palapinės angos jų pasitikti, nusilenkė iki žemės 3 ir tarė: „Jehova, jei radau malonę tavo akyse, užeik pas savo tarną. 4 Leiskite atnešti truputį vandens kojoms nuplauti.+ Ir pailsėkite po medžiu. 5 Kadangi užsukote pas savo tarną, atnešiu kąsnį duonos jums pasistiprinti*. Paskui galėsite keliauti toliau.“ Šie atsakė: „Gerai. Daryk, kaip sakai.“

6 Abraomas nuskubėjo pas Sarą prie palapinės ir paliepė: „Kuo greičiau užmaišyk tešlą iš trijų saikų* geriausių miltų ir iškepk papločių.“ 7 Tada, nubėgęs prie bandos, Abraomas parinko jauną gerą veršiuką, atidavė tarnui ir tas nuskubėjo veršiuko paruošti. 8 Paskui paėmė sviesto, pieno, paruoštos veršienos ir patiekė aniems vyrams. Kol jie valgė, pats stovėjo šalia po medžiu.+

9 „Kur tavo žmona Sara?“+ – paklausė jie. Abraomas atsakė: „Čia pat, palapinėje.“ 10 Vienas iš jų tarė: „Aš būtinai sugrįšiu pas tave kitąmet tuo pačiu laiku, ir tavo žmona Sara turės sūnų.“+ O Sara stovėjo prie palapinės angos, tam vyrui už nugaros, ir klausėsi. 11 Abraomas ir Sara buvo amžingi, žilos senatvės sulaukę.+ Sara jau buvo nebe tų metų, kai moterys gali susilaukti vaikų,*+ 12 taigi juokėsi pati sau: „Aš jau nusenusi ir mano viešpats jau senas. Negi dar patirsiu tokį džiaugsmą?“+ 13 Tada Jehova Abraomo paklausė: „Kodėl Sara juokiasi ir sako: ‘Nejau dar gimdysiu sena būdama?’ 14 Argi yra kas Jehovai neįmanoma?+ Grįšiu pas tave kitąmet šiuo laiku, ir Sara turės sūnų.“ – 15 „Aš nesijuokiau!“ – nusigandusi ėmė gintis Sara. „Netiesa, tu juokeisi“, – atsakė jis.

16 Vėliau vyrai leidosi į kelią. Abraomas išėjo kartu ir atlydėjo juos iki vietos, iš kurios matėsi Sodoma.+ 17 Tada Jehova sakė: „Nejau slėpsiu nuo Abraomo, ką ketinu daryti?+ 18 Juk iš jo kils didžiulė, galinga tauta ir per jį bus palaimintos visos žemės tautos.+ 19 Aš esu jį pasirinkęs*, kad jis prisakytų savo sūnums ir visai savo šeimynai po savęs eiti Jehovos keliu, daryti, kas teisu ir teisinga,+ idant aš, Jehova, ištesėčiau, ką esu Abraomui pažadėjęs.“

20 Jehova tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą labai garsus,+ jų nuodėmė itin sunki.+ 21 Leisiuosi žemyn pažiūrėti, ar jie taip ir elgiasi, kaip byloja mane pasiekęs šauksmas. Sužinosiu, kaip yra iš tikrųjų.“+

22 Anie vyrai iš ten patraukė Sodomos link, o Jehova+ pasiliko su Abraomu. 23 Abraomas priėjęs prie jo paklausė: „Argi drauge su nedorėliu pražudysi ir teisųjį?+ 24 Jei mieste būtų penkiasdešimt teisių žmonių, nejau juos pražudytum? Argi nepagailėtum miesto dėl penkiasdešimties jame gyvenančių teisiųjų? 25 Tu nieku gyvu nedarytum tokio dalyko – nežudytum teisaus žmogaus drauge su nedorėliu, nestatytum teisiojo į vieną gretą su piktadariu!+ Tu tikrai taip nepadarytum.+ Argi visos žemės Teisėjas pasielgtų neteisingai?“+ 26 Jehova atsakė: „Jeigu rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisių žmonių, dėl jų pagailėsiu viso miesto.“ 27 Bet Abraomas toliau kalbėjo: „Jehova, malonėk mane dar kartą išklausyti, nors esu tik dulkės ir pelenai. 28 Jeigu iki penkiasdešimties trūktų penkių, nejau dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Į tai jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu keturiasdešimt penkis.“+

29 Tačiau Abraomas klausė toliau: „O jei rastum keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Nedarysiu to ir dėl keturiasdešimties.“ – 30 „Jehova, meldžiu nerūstauti,+ jei dar paklausiu, – kalbėjo Abraomas. – Kaip būtų, jei rastum trisdešimt?“ Jis atsakė: „Nenaikinsiu ir dėl trisdešimties.“ 31 Tačiau anas tęsė: „Jehova, išdrįsiu dar kartą paklausti. O jei rastum dvidešimt?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu miesto ir dėl dvidešimties.“ 32 Galiausiai Abraomas tarė: „Jehova, prašau nerūstauti, kad klausiu dar kartą. Kaip, jeigu rasi dešimt?“ Jis atsakė: „Nenaikinsiu ir dėl dešimties.“ 33 Baigęs kalbėtis su Abraomu, Jehova pasitraukė.+ Tada Abraomas grįžo į savo palapinę.

19 Vakarop anie du angelai atėjo į Sodomą. Lotas tuo metu sėdėjo Sodomos vartuose ir juos pamatė. Jis pakilo jų sutikti, nusilenkė iki pat žemės+ 2 ir tarė: „Mano viešpačiai, malonėkite užsukti į savo tarno namus pernakvoti ir nusiplauti kojų. Anksti rytą atsikėlę galėsite keliauti toliau.“ Šie atsakė: „Ne, mes nakvosime aikštėje.“ 3 Tačiau Lotas taip primygtinai prašė, kad galiausiai jie nuėjo į jo namus. Lotas suruošė vaišes, iškepė neraugintos duonos ir jiedu pavalgė.

4 Dar jiems neatgulus, aplink Loto namus susibūrė Sodomos miesto vyrai – jauni ir seni, visi iki vieno. 5 Jie ėmė šaukti Lotui: „Kur tie vyrai, kurie šiąnakt atėjo pas tave?! Išvesk juos mums, nes mes jų geidžiame!“+

6 Lotas išėjo pas juos ir uždarė paskui save duris. 7 Jis kalbėjo: „Broliai, meldžiu nesielgti taip nedorai. 8 Štai aš turiu dvi dukteris, dar nepaliestas vyro. Leiskite jas išvesti ir darykite su jomis, ką norite. Tik nieko nedarykite tiems vyrams, juk suteikiau jiems prieglobstį* po savo stogu.“+ 9 Tačiau tie atrėžė: „Traukis iš kelio!“ Ir kalbėjo: „Apsigyveno čia kažkoks svetimšalis, o elgiasi kaip teisėjas! Tau pačiam dabar bus blogiau negu jiems!“ Jie būriu metėsi prie Loto ir ėmė laužti duris, 10 bet anie du vyrai iškišo rankas, įtraukė Lotą į vidų ir duris uždarė, 11 o visus besigrūdančius prie durų – nuo mažiausio iki didžiausio – taip apakino, kad beieškodami, pro kur įeiti, tie visai nusikamavo.

12 Tada jiedu tarė Lotui: „Ar turi čia ką nors iš savųjų? Jei turi žentų, sūnų, dukterų ar kitų saviškių, gyvenančių mieste, vesk juos iš šios vietos! 13 Šitą miestą mes sunaikinsime, nes Jehovą pasiekė garsus šauksmas prieš jo gyventojus+ ir Jehova atsiuntė mus miesto sunaikinti.“ 14 Lotas išėjęs kalbėjosi su savo žentais – vyrais, kurie ketino vesti jo dukteris: „Kelkitės, palikite šią vietą, nes Jehova miestą sunaikins!“ Tačiau žentai manė, kad jis juokauja.+

15 Rytui auštant angelai ėmė Lotą dar labiau raginti: „Skubinkis! Imk žmoną ir abi dukteris, kad nežūtumėte dėl miesto kaltės!“+ 16 Lotas vis delsė, bet Jehova buvo jam gailestingas,+ todėl tie vyrai stvėrė jį, jo žmoną ir abi dukteris už rankos ir išvedė iš miesto.+ 17 Kai jie jau buvo iš miesto išėję, vienas jų tarė: „Gelbėk savo gyvybę! Atgal nežiūrėk+ ir niekur apylinkėse+ nesustok! Bėk į aukštumas, kad nepražūtum!“

18 Tada Lotas ėmė jų prašyti: „Meldžiu, Jehova, tik ne ten! 19 Išklausyk mane, savo tarną: radau malonę tavo akyse, ir iš didžio gerumo* išgelbėjai man gyvastį*,+ tačiau į aukštumas bėgti negaliu – bijau, kad užklups mane nelaimė ir pražūsiu.+ 20 Antai netoliese yra miestelis, galėčiau bėgti į jį. Jis toks mažas. Meldžiu, leisk man bėgti ten, juk jis toks mažas. Taip aš išsigelbėsiu.*“ 21 Jis atsakė: „Gerai, ir šįkart parodysiu tau malonę.+ Nesunaikinsiu miesto, apie kurį kalbi.+ 22 Skubėk ten, nes negalėsiu nieko daryti, kol į jį nenubėgsi.“+ Todėl tas miestas buvo pavadintas Coaru*.+

23 Kai Lotas pasiekė Coarą, saulė jau buvo patekėjusi. 24 Tada Jehova ėmė lieti ant Sodomos ir Gomoros sierą ir ugnį. Ta siera ir ugnis buvo iš dangaus, nuo Jehovos.+ 25 Taip jis sunaikino tuos miestus – visą aną kraštą su jo miestų gyventojais ir visa augalija.+ 26 O Loto žmona, eidama vyrui iš paskos, pažvelgė* atgal ir pavirto druskos stulpu.+

27 Anksti rytą Abraomas atsikėlė ir nuėjo į vietą, kur buvo stovėjęs Jehovos akivaizdoje.+ 28 Jis pažvelgė žemyn į Sodomą, Gomorą ir į visą aną kraštą ir pamatė, kaip nuo žemės tarsi iš kokios krosnies kyla tiršti dūmai!+ 29 Taigi, kai naikino ano krašto miestus, Dievas nepamiršo Abraomo: prieš siųsdamas jiems pražūtį, išvedė Lotą iš miesto, kuriame šis gyveno.+

30 Vėliau Lotas su abiem dukterimis išėjo iš Coaro ir apsigyveno aukštumose,+ nes Coare+ pasilikti bijojo. Su abiem dukterimis jis glaudėsi oloje. 31 Kartą pirmagimė tarė jaunėlei: „Mūsų tėvas jau senas, o krašte nėra nė vieno vyro, kad su mumis sugultų, kaip įprasta visoje žemėje. 32 Nugirdykime tėvą vynu ir sugulkime su juo, kad susilauktume nuo jo palikuonių.“

33 Taigi tąnakt jos nugirdė tėvą vynu ir pirmagimė įėjusi sugulė su juo. Jis nepajuto nei kada ji atsigulė, nei kada atsikėlė. 34 Kitą dieną pirmagimė tarė jaunėlei: „Praėjusią naktį aš suguliau su tėvu. Nugirdykime jį ir šiąnakt. Tada ir tu įėjusi su juo sugulsi, kad nuo tėvo susilauktume palikuonių.“ 35 Taigi tąnakt jiedvi vėl nugirdė tėvą vynu ir su juo sugulė jaunesnioji. Šis nepajuto nei kada ji atsigulė, nei kada atsikėlė. 36 Taip abi Loto dukterys pastojo nuo savo tėvo. 37 Pirmagimė pagimdė sūnų ir pavadino Moabu.+ Jis yra šiandieninių moabitų+ tėvas. 38 Jaunėlė irgi pagimdė sūnų ir pavadino Ben Amiu. Šis yra šiandieninių amonitų+ tėvas.

20 Iš ten+ Abraomas išsikėlė į Negebo kraštą ir įsikūrė tarp Kadešo+ ir Šūro.+ Kurį laiką jis buvo apsistojęs Gerare.+ 2 Ten apie savo žmoną Sarą sakydavo: „Ji mano sesuo.“+ Tad Geraro karalius Abimelechas pasiuntė tarnus atvesti Saros ir paėmė ją pas save.+ 3 Bet Dievas naktį apsireiškė Abimelechui sapne ir tarė: „Tu tuojau mirsi,+ nes moteris, kurią pasiėmei sau, yra ištekėjusi, priklauso kitam.“+ 4 Abimelechas nebuvo jos palietęs*, todėl atsakė: „Jehova, nejau imsi ir pražudysi niekuo dėtą* tautą? 5 Argi jis nesakė: ‘Ji mano sesuo’? O ji pati argi netvirtino: ‘Jis mano brolis’? Aš tai padariau dora širdimi ir nekaltomis rankomis.“ 6 Tada Dievas sapne jam tarė: „Žinau, kad tai padarei dora širdimi, todėl tave sulaikiau, kad man nenusidėtum. Štai kodėl neleidau tau jos paliesti. 7 O dabar grąžink vyrui žmoną, nes jis pranašas.+ Jis už tave melsis+ ir tu liksi gyvas. O jei negrąžinsi, žinok, kad mirsi pats ir mirs visi taviškiai.“

8 Taigi atsikėlęs anksti rytą Abimelechas sušaukė visus tarnus ir viską jiems papasakojo. Šie labai išsigando. 9 Paskui Abimelechas pasikvietė Abraomą ir sakė: „Ką mums padarei?! Kuo aš tau nusidėjau, kad užtraukei man ir mano karalystei tokią didelę kaltę? Pasielgei su manimi neteisingai.“ 10 Abimelechas Abraomą klausė: „Ką sau manei taip darydamas?“+ 11 Abraomas atsakė: „Maniau, kad šiame krašte niekas nebijo Dievo ir kad dėl savo žmonos būsiu nužudytas.+ 12 Be to, ji išties yra mano sesuo – mano tėvo dukra, tik ne tos pačios motinos. Aš paėmiau ją į žmonas.+ 13 Tad Dievui paliepus išeiti iš tėvo namų+ jos paprašiau: ‘Padaryk man malonę* – kad ir kur eitume, sakyk, kad esu tavo brolis.’“+

14 Tada Abimelechas davė Abraomui avių, galvijų, tarnų ir tarnaičių. Grąžino jam ir jo žmoną Sarą. 15 Abimelechas pasiūlė: „Štai visas mano kraštas tau prieš akis. Gyvenk, kur tik patinka.“ 16 O Sarai jis tarė: „Tavo broliui+ duodu tūkstantį sidabrinių. Visiems taviškiams ir visiems kitiems tebus tai liudijimas, kad esi nepaliesta*. Tu niekuo nenusikaltai.“ 17 Abraomas meldėsi Dievui ir Dievas pagydė Abimelechą, taip pat jo žmoną ir verges, kad jos galėtų susilaukti vaikų, 18 mat dėl Abraomo žmonos Saros Jehova buvo padaręs Abimelecho namų moteris nevaisingas*.+

21 Jehova nepamiršo Saros ir to, ką buvo jai sakęs. Savo pažadą Jehova įvykdė.+ 2 Sara tapo nėščia+ ir atėjus metui, apie kurį kalbėjo Dievas,+ senatvės sulaukusiam Abraomui pagimdė sūnų. 3 Kūdikį, kurį Sara jam pagimdė, Abraomas pavadino Izaoku.+ 4 Aštuntą dieną Abraomas Izaoką apipjaustė, kaip Dievas ir buvo paliepęs.+ 5 Kai gimė Izaokas, Abraomui buvo 100 metų. 6 Sara sakė: „Tai bent juoką man Dievas iškrėtė! Kas tik apie tai sužinos, juoksis drauge su manimi*.“ 7 Ir pridūrė: „Kas būtų Abraomui pasakęs, kad Sara dar žindys vaikus? Vis dėlto jo senatvėje pagimdžiau jam sūnų.“

8 Vaikas paaugo ir buvo nujunkytas. Nujunkymo dieną Abraomas iškėlė dideles vaišes. 9 Sara pastebėjo, kad egiptietės Hagaros sūnus,+ kurį ši buvo pagimdžiusi Abraomui, šaiposi iš Izaoko.+ 10 Ji Abraomui tarė: „Išvaryk tą vergę ir jos sūnų, nes jos sūnus nesidalys paveldo drauge su mano sūnumi Izaoku!“+ 11 Abraomui šie Saros žodžiai labai nepatiko.+ 12 Bet Dievas tarė Abraomui: „Nesisielok dėl vaiko ir dėl vergės. Paklausyk Saros, nes tavo palikuoniais vadinsis tie, kurie kils iš Izaoko.+ 13 Iš vergės sūnaus+ taip pat iškildinsiu tautą,+ nes ir jis yra tavo palikuonis.“

14 Taigi atsikėlęs anksti rytą Abraomas paėmė duonos, odinę vandens ir užkėlęs Hagarai ant pečių išleido ją drauge su sūnumi.+ Išėjusi moteris klaidžiojo Beer Šebos+ dykumoje. 15 Vandeniui odinėje išsibaigus, ji paliko sūnų po krūmu. 16 Atsitraukusi maždaug per lanko šūvį, atsisėdo ir sakė: „Negaliu žiūrėti, kaip vaikas miršta.“ Ji sėdėjo ten ir graudžiai verkė.

17 Dievas išgirdo vaiko balsą.+ Dievo angelas pašaukė Hagarą iš dangaus ir tarė:+ „Kas tau, Hagara? Nebijok, Dievas išgirdo tavo sūnaus balsą. 18 Stokis, pakelk vaiką ir rūpinkis juo; iš jo aš iškildinsiu didelę tautą.“+ 19 Dievas atvėrė Hagarai akis ir ji pamatė šulinį. Nuėjusi prisėmė odinę vandens ir pagirdė sūnų. 20 Jaunuolis+ augo ir Dievas buvo su juo. Jis gyveno tyruose ir tapo lankininku, 21 jo namai buvo Parano dykuma.+ Motina jam surado žmoną iš Egipto krašto.

22 Anuo laiku Abimelechas drauge su savo kariuomenės vadu Picholu Abraomui kalbėjo: „Dievas yra su tavimi, kad ir ką darytum.+ 23 Užtat prisiek man Dievu, kad nei su manimi, nei su mano vaikais, nei su mano vaikų vaikais nesielgsi klastingai ir kad man ir kraštui, kuriame gyveni, būsi toks pat geras, koks aš buvau tau*.“+ – 24 „Prisiekiu“, – atsakė Abraomas.

25 Vis dėlto Abraomas papriekaištavo Abimelechui, kad šio tarnai užgrobė jo šulinį.+ 26 Abimelechas teisinosi: „Aš nežinau, kas tai padarė. Tu nieko man nesakei, iki pat šiandien nieko apie tai negirdėjau.“ 27 Tuomet Abraomas davė Abimelechui avių ir galvijų, ir jiedu sudarė sandorą. 28 Septynias jaunikles aveles Abraomas atskyrė nuo kaimenės. 29 Abimelechas Abraomo paklausė: „Kam atskyrei tas septynias aveles?“ 30 Šis atsakė: „Priimk tas septynias jaunikles aveles iš manęs kaip liudijimą, kad aš iškasiau šitą šulinį.“ 31 Tą vietą jis pavadino Beer Šeba*,+ nes ten abu davė priesaiką. 32 Taigi, kai jiedu sudarė Beer Šeboje sandorą,+ Abimelechas su savo kariuomenės vadu Picholu sugrįžo į filistinų+ žemę. 33 Paskui Beer Šeboje Abraomas pasodino eglūną ir šaukėsi ten amžinojo Dievo,+ Jehovos, vardo.+ 34 Abraomas filistinų žemėje pasiliko gan ilgai.+

22 Po visų šių įvykių Dievas Abraomą išbandė.+ Jis pašaukė jį: „Abraomai!“ – „Aš čia“, – atsiliepė šis. 2 Dievas tarė: „Paimk savo sūnų, savo mylimą vienturtį sūnų+ Izaoką,+ ir keliauk į Morijos kraštą.+ Ten, ant kalno, kurį tau nurodysiu, paaukok jį kaip deginamąją auką.“

3 Taigi atsikėlęs anksti rytą Abraomas pabalnojo asilą, pasiėmė du tarnus ir savo sūnų Izaoką. Pasiskaldęs malkų deginamajai aukai, jis leidosi keliauti į vietą, kurią Dievas nurodė. 4 Trečią dieną Abraomas pakėlęs akis išvydo tą vietą tolumoje. 5 Tada tarnams paliepė: „Pasilikite čia su asilu. Mudu su vaiku eisime ten pagarbinti Dievo, paskui grįšime pas jus.“

6 Abraomas uždėjo deginamosios aukos malkas Izaokui ant pečių, paėmė ugnies, peilį ir abu nuėjo. 7 „Tėve“, – tarė Izaokas. „Taip, sūnau“, – atsiliepė šis. Izaokas paklausė: „Ugnies ir malkų turime, tačiau kur avis deginamajai aukai?“ 8 Abraomas atsakė: „Dievas parūpins avį deginamajai aukai,+ sūnau.“ Taip jiedu žingsniavo toliau.

9 Kai jie atėjo į Dievo nurodytą vietą, Abraomas pastatė aukurą ir sukrovė ant jo malkas. Surišęs savo sūnui Izaokui rankas ir kojas, Abraomas paguldė jį ant malkų,+ 10 tada ištiesęs ranką paėmė peilį ir buvo besiruošiąs jį nužudyti.+ 11 Bet Jehovos angelas sušuko iš dangaus: „Abraomai, Abraomai!“ – „Aš čia!“ – atsiliepė šis. 12 Angelas tarė: „Nekelk rankos prieš berniuką, nieko jam nedaryk. Dabar žinau, kad esi dievobaimingas, nes nepagailėjai atiduoti man savo sūnaus, savo vienintelio.“+ 13 Pakėlęs akis Abraomas kiek tolėliau pamatė aviną, ragais įstrigusį į krūmus. Nuėjęs jį atsivedė ir paaukojo kaip deginamąją auką vietoj sūnaus. 14 Tai vietai Abraomas davė vardą „Jehova parūpins“*. Todėl ir šiandien sakoma: „Ant Jehovos kalno bus parūpinta.“+

15 Jehovos angelas vėl pašaukė Abraomą iš dangaus 16 ir tarė: „Prisiekiu savimi, – tai Jehovos žodis,+ – kadangi tu tai padarei, nepagailėjai savo vienintelio sūnaus,+ 17 aš laiminte tave laiminsiu ir padarysiu, kad tavo palikuonių* bus tiek, kiek žvaigždžių danguje ir kiek smilčių pajūryje.+ Tavo palikuonis* užims savo priešų vartus*.+ 18 Per tavo palikuonį*+ bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso.“+

19 Tada Abraomas grįžo pas tarnus. Jie pakilo ir drauge parkeliavo į Beer Šebą.+ Abraomas liko gyventi Beer Šeboje.

20 Kiek vėliau Abraomas gavo žinią: „Tavo broliui Nahorui Milka irgi pagimdė vaikų:+ 21 pirmagimį Ucą ir jo brolį Būzą, taip pat Kemuelį (Aramo tėvą), 22 Kesedą, Hazoją, Pildašą, Idlafą ir Betuelį.“+ 23 Betueliui gimė Rebeka. + Tuos aštuonis vaikus Milka pagimdė Abraomo broliui Nahorui. 24 Jo sugulovė, vardu Reuma, irgi pagimdė sūnų: Tebachą, Gahamą, Tahašą ir Maaką.

23 Sara sulaukė 127 metų. Nugyvenusi tokį amžių,+ 2 ji mirė Kirjat Arboje,+ tai yra Hebrone,+ Kanaano žemėje.+ Abraomas Sarą apraudojo ir apverkė. 3 Paskui, atsitraukęs nuo mirusiosios, jis kreipėsi į Heto+ sūnus: 4 „Esu svetimšalis tarp jūsų, atvykėlis.+ Parduokite man vietą kapui, kad galėčiau palaidoti savo mirusią žmoną.“ 5 Heto sūnūs Abraomui atsakė: 6 „Paklausyk, viešpatie. Tu esi tarp mūsų vadas nuo Dievo*.+ Gali laidoti savo mirusiąją geriausioje mūsų kapavietėje. Nė vienas tau neatsakysime savo kapavietės mirusiajai palaidoti.“

7 Abraomas atsistojo, nusilenkė krašto gyventojams Heto+ sūnums 8 ir pasakė: „Jeigu leidžiate man čia palaidoti savo mirusiąją, paklausykite manęs ir paprašykite Coharo sūnų Efroną, 9 kad parduotų man Machpelos olą, esančią jo lauko pakraštyje. Teparduoda ją man jūsų akivaizdoje už tiek sidabro, kiek ji verta,+ kad turėčiau pas jus savo kapavietę.“+

10 Tarp Heto sūnų tuo metu sėdėjo ir Efronas. Girdint Heto sūnums ir visiems einantiems pro miesto vartus,+ hetitas Efronas atsakė Abraomui: 11 „O mano viešpatie, paklausyk manęs. Lauką ir jame esančią olą aš tau atiduodu. Atiduodu ją tau savo tautiečių akivaizdoje. Laidok savo mirusiąją.“ 12 Abraomas nusilenkė krašto žmonėms 13 ir toliau visiems girdint kalbėjo: „Neatsisakyk patenkinti mano prašymo. Sumokėsiu tau už lauką tiek sidabro, kiek jis vertas. Priimk iš manęs užmokestį, kad galėčiau ten palaidoti savo mirusiąją.“

14 Efronas Abraomui atsakė: 15 „Mano viešpatie, paklausyk manęs. Tas sklypas vertas keturių šimtų sidabro šekelių*. Ką tai mudviem reiškia? Eik ir laidok savo mirusiąją.“ 16 Išklausęs Efrono, Abraomas atsvėrė jam tiek sidabro, kiek šis nurodė girdint visiems Heto sūnums, – 400 sidabro šekelių, matuojant pirklių matu.+ 17 Taigi Efrono laukas Machpeloje, priešais Mamrę (laukas ir ola jame, taip pat visi medžiai tame lauke), tapo 18 Abraomo nuosavybe Heto sūnų akivaizdoje ir akivaizdoje visų einančių pro miesto vartus. 19 Tada Abraomas palaidojo savo žmoną Sarą oloje, esančioje Machpelos lauke priešais Mamrę, tai yra Hebroną, Kanaano žemėje. 20 Lauką ir olą jame Heto sūnūs perleido Abraomui kaip nuosavybę kapavietei įsirengti.+

24 Abraomas paseno, sulaukė daug metų. Jehova buvo jį visokeriopai palaiminęs.+ 2 Kartą jis tarė vyriausiam savo namų tarnui, prižiūrinčiam visą jo turtą:+ „Dėk ranką man po šlaunimi. 3 Prisiek man Jehovos, dangaus ir žemės Dievo, akivaizdoje, kad neimsi mano sūnui žmonos iš kanaaniečių, tarp kurių gyvenu.+ 4 Keliauk į mano kraštą pas mano gimines+ ir ten surask žmoną mano sūnui Izaokui.“

5 Tarnas atsakė: „O jei ta moteris nenorės su manimi eiti į šią šalį? Ar tada turėsiu nuvesti tavo sūnų į kraštą, iš kurio išėjai?“+ 6 Abraomas jam sakė: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus.+ 7 Jehova, dangaus Dievas, kuris išvedė mane iš mano tėvo namų ir iš mano giminių krašto+ ir kuris su manimi kalbėjo ir man prisiekė:+ ‘Tavo palikuoniams+ atiduosiu šitą kraštą’,+ siųs pirma tavęs savo angelą,+ ir tu tikrai rasi ten žmoną mano sūnui.+ 8 Jei ta moteris nenorės su tavimi eiti, būsi atleistas nuo man duotos priesaikos, bet mano sūnaus ten nevesk.“ 9 Tada tarnas padėjo ranką savo šeimininkui Abraomui po šlaunimi ir prisiekė.+

10 Taigi tarnas paėmė dešimt šeimininko kupranugarių, visokių dovanų nuo šeimininko ir išvyko į Mesopotamiją. Atkeliavęs į miestą, kuriame gyveno Nahoras, 11 suklupdė kupranugarius miesto pakraštyje, prie vandens šulinio. Artinosi vakaro metas, kai moterys paprastai ateina semtis vandens. 12 Tarnas meldė: „Jehova, mano šeimininko Abraomo Dieve, suteik man šiandien sėkmę, parodyk ištikimąją meilę mano šeimininkui Abraomui. 13 Štai stoviu prie šaltinio, ir miestiečių dukterys kaip tik ateina semtis vandens. 14 Jei mergina, kurios paprašysiu: ‘Malonėk palenkti savo ąsotį ir leisk man atsigerti’, atsakys: ‘Gerk. Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu’, tebus tai ženklas, kad ji yra ta, kurią išrinkai savo tarnui Izaokui. Taip žinosiu, kad parodei ištikimąją meilę mano šeimininkui.“

15 Jam dar tebekalbant, ąsočiu ant peties nešina atėjo Rebeka, Abraomo brolio Nahoro+ žmonos Milkos+ sūnaus Betuelio duktė.+ 16 Mergina buvo labai graži, vyro dar neliesta mergelė. Nusileidusi prie šaltinio ji pasėmė ąsotį vandens ir sugrįžo. 17 Tarnas nuskubėjo prie jos ir paprašė: „Gal duotum gurkšnelį vandens iš savo ąsočio?“ 18 Ši atsakė: „Gerk, mano viešpatie.“ Ji tuojau nusikėlė ąsotį ant rankos ir davė jam atsigerti. 19 Tarnui atsigėrus, mergina pasakė: „Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu.“ 20 Skubiai išpylusi vandenį iš ąsočio į lovį, ji vėl nubėgo prie šulinio; mergina vandenį sėmė tol, kol pagirdė visus kupranugarius. 21 Visą tą laiką tarnas tylomis ją stebėjo ir svarstė: nejaugi Jehova iš tikrųjų bus padaręs jo kelionę sėkmingą?

22 Kupranugariams atsigėrus, vyras paėmė auksinį nosies žiedą, sveriantį pusę šekelio*, dvi auksines apyrankes, sveriančias dešimt šekelių, 23 ir prabilo: „Prašyčiau pasakyti, kieno tu dukra. Ar tavo tėvo namuose yra vietos mums pernakvoti?“ – 24 „Aš duktė Betuelio,+ Milkos sūnaus, kurį ji pagimdė Nahorui,+ – atsakė mergina 25 ir pridūrė: – Turime ir šiaudų, ir užtektinai pašaro, yra ir vietos pernakvoti.“ 26 Tada vyras parpuolė ant kelių, nusilenkė prieš Jehovą 27 ir tarė: „Šlovė Jehovai, mano šeimininko Abraomo Dievui, kuris rodo mano šeimininkui didžią meilę* ir ištikimybę. Jehova atvedė mane į mano šeimininko brolių namus.“

28 Mergina nubėgo papasakoti apie tai motinos šeimynai. 29 Rebeka turėjo brolį vardu Labanas.+ Šis nuskubėjo pas vyrą, laukiantį prie šaltinio. 30 Nuskubėjo pas jį iškart, kai pamatė žiedą sesers nosyje, apyrankes ant jos rankų ir išgirdo jos žodžius: „Tas vyras man taip ir taip sakė.“ Atbėgęs rado jį tebestovintį prie šaltinio šalia kupranugarių 31 ir tarė: „Ateik, Jehovos palaimintasis. Kodėl stovi lauke? Aš jau paruošiau namus, parengiau vietą kupranugariams.“ 32 Abraomo tarnui įėjus į namus, jis nubalnojo kupranugarius, davė jiems šiaudų ir pašaro, o tarnui ir jo vyrams įpylė vandens, kad galėtų nusiplauti kojas. 33 Tačiau kai buvo paduotas valgis, tarnas pasakė: „Nevalgysiu, kol nepasakysiu, ką privalau pasakyti.“ – „Kalbėk“, – tarė Labanas.

34 Tada jis pradėjo pasakoti: „Esu Abraomo tarnas.+ 35 Jehova dosniai palaimino mano šeimininką ir padarė labai turtingą. Jis turi avių, galvijų, sidabro ir aukso, tarnų ir tarnaičių, kupranugarių ir asilų.+ 36 Mano šeimininko žmona Sara senatvėje pagimdė jam sūnų,+ ir šeimininkas paliks jam visą savo turtą.+ 37 Taigi šeimininkas prisaikdino mane tokiais žodžiais: ‘Neimsi mano sūnui žmonos iš kanaaniečių, kurių krašte gyvenu.+ 38 Keliauk į mano tėvo namus, pas mano giminaičius,+ ir ten surask mano sūnui žmoną.’+ 39 Klausiau šeimininką: ‘O jei ta moteris nenorės eiti su manimi?’+ 40 Jis pasakė: ‘Jehova, kuriam aš tarnauju,+ siųs su tavimi angelą+ ir padarys tavo kelionę sėkmingą. Parvesi mano sūnui žmoną iš mano giminaičių, iš mano tėvo namų.+ 41 Nuo priesaikos būsi atleistas, jeigu nuvyksi pas mano giminaičius ir jie nesutiks jos atiduoti. Tik tada būsi atleistas nuo priesaikos.’+

42 Šiandien atėjęs prie šaltinio meldžiausi: ‘Jehova, mano šeimininko Abraomo Dieve, idant suprasčiau, kad mano kelionę darai sėkmingą, 43 teateina prie šaltinio, prie kurio dabar stoviu, mergina+ ir, man paprašius: „Leisk truputį atsigerti iš tavo ąsočio“, 44 teatsako: „Gerk. Pasemsiu vandens ir tavo kupranugariams.“ Tada žinosiu, kad ji yra ta, kurią Jehova išrinko mano šeimininko sūnui.’+

45 Man dar nebaigus taip širdyje kalbėti, atėjo Rebeka, nešina ąsočiu ant peties. Nusileidusi prie šaltinio ji pradėjo semti vandenį. Jai tariau: ‘Prašyčiau duoti man atsigerti.’+ 46 Tuojau nukėlusi nuo peties ąsotį ji pasakė: ‘Gerk.+ Aš ir tavo kupranugarius pagirdysiu.’ Man atsigėrus, ji pagirdė kupranugarius. 47 Aš jos paklausiau: ‘Kieno tu duktė?’ – ‘Esu duktė Betuelio, kurį Milka pagimdė Nahorui’, – atsakė ji. Tada įsegiau jai nosies žiedą ir užmoviau ant rankų apyrankes.+ 48 Paskui parpuolęs ant kelių nusilenkiau Jehovai iki žemės ir šlovinau Jehovą, savo šeimininko Abraomo Dievą,+ kuris nukreipė mane teisingu keliu, kad parvesčiau savo šeimininko sūnui jo brolio dukterį. 49 O dabar sakykite: ar parodysite gerumą* ir ištikimybę mano šeimininkui? Jeigu ne, pasakykite man, kad žinočiau, ką daryti*.“+

50 Labanas su Betueliu atsakė: „Viskas Jehovos jau nuspręsta. Ne mums sakyti taip ar ne.* 51 Štai Rebeka. Imk ją ir keliauk. Tebūna ji tavo šeimininko sūnaus žmona, kaip kad Jehova yra nutaręs.“ 52 Išgirdęs tokius jų žodžius, Abraomo tarnas tuojau parpuolė ant žemės prieš Jehovą. 53 Paskui, išsiėmęs sidabro ir aukso dirbinių, taip pat drabužių, davė juos Rebekai. Jos broliui ir motinai irgi davė brangių dovanų. 54 Paskui jis ir jo vyrai pavalgė, atsigėrė ir ten pernakvojo.

Rytą atsikėlęs tarnas tarė: „Leiskite mane atgal pas šeimininką.“ 55 Rebekos brolis ir motina prašė: „Tepabūna mergaitė su mumis dar bent dešimt dienų. Paskui galės keliauti.“ 56 Bet jis jiems sakė: „Negaišinkite manęs. Kaip matote, Jehova padarė mano kelionę sėkmingą. Todėl leiskite keliauti pas šeimininką.“ 57 Tie pasiūlė: „Pakvieskime mergaitę ir jos pačios pasiteiraukime.“ 58 Jie pakvietė Rebeką ir paklausė: „Ar vyksi su šiuo vyru?“ – „Taip, vyksiu“, – atsakė ji.

59 Taigi jie išleido savo seserį Rebeką+ ir jos žindyvę*+ su Abraomo tarnu ir jo vyrais. 60 Jie laimino Rebeką tokiais žodžiais: „Seserie mūsų, tebūna tavo palikuonių tūkstančių tūkstančiai ir teužima tavo palikuoniai* savo priešų vartus*.“+ 61 Tada Rebeka su savo tarnaitėmis sėdo ant kupranugarių ir leidosi su Abraomo tarnu į kelią. Taip jis pasiėmęs Rebeką iškeliavo.

62 O Izaokas buvo ką tik grįžęs nuo Beer Lahai Roijo+ pusės (jis gyveno Negebo krašte+). 63 Vakarop jis išėjo į laukus pamąstyti+ ir pakėlęs akis išvydo vilkstinę kupranugarių. 64 Tuo tarpu Rebeka pakėlė akis ir pamatė Izaoką. Ji skubiai nusėdo nuo kupranugario 65 ir paklausė tarną: „Koks ten vyras ateina per lauką mūsų pasitikti?“ Tarnas atsakė: „Tai mano šeimininkas.“ Tada Rebeka užsidengė šydu. 66 Tarnas papasakojo Izaokui visa, ką buvo padaręs. 67 Izaokas parsivedė Rebeką į savo motinos Saros palapinę;+ ji tapo jo žmona. Izaokas pamilo Rebeką,+ ir ši jam buvo tikra paguoda po motinos mirties.+

25 Abraomas vedė kitą moterį. Jos vardas buvo Ketūra. 2 Ketūra pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną,+ Išbaką ir Šuachą.+

3 Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas.

Dedano sūnūs buvo Ašūras, Letušas ir Leumas.*

4 Midjano sūnūs buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava.

Visi jie yra Ketūros palikuoniai.

5 Visą savo turtą Abraomas paliko Izaokui,+ 6 o sūnums, kuriuos jam pagimdė sugulovės, davė dovanų. Dar gyvas būdamas jis išsiuntė juos į rytus, į Rytų kraštą, toliau nuo savo sūnaus Izaoko.+ 7 Abraomas nugyveno 175 metus. 8 Tada, išleidęs paskutinį atodūsį, mirė. Žilo amžiaus sulaukęs, senas ir pasisotinęs gyvenimu, jis nuėjo ten, kur protėviai*. 9 Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, priešais Mamrę,+ hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, 10 kurį Abraomas buvo nusipirkęs iš Heto sūnų. Abraomą palaidojo prie jo žmonos Saros.+ 11 Mirus Abraomui, Dievas ir toliau laimino jo sūnų Izaoką.+ Šis gyveno netoli Beer Lahai Roijo.+

12 Štai palikuoniai Abraomo sūnaus Izmaelio,+ kurį jam pagimdė egiptietė Hagara,+ Saros tarnaitė.

13 Izmaelio sūnų, jo palikuonių, vardai yra tokie: Izmaelio pirmagimis Nebajotas,+ Kedaras,+ Adbeelis, Mibsamas,+ 14 Mišma, Dūma, Masa, 15 Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. 16 Tai yra Izmaelio sūnūs, dvylikos kilčių vadai.+ Tokie pat yra jų gyvenviečių ir stovyklų pavadinimai. 17 (Izmaelis gyveno 137 metus. Išleidęs paskutinį atodūsį, jis mirė, nuėjo ten, kur protėviai.) 18 Visi jie apgyveno žemes nuo Havilos,+ esančios prie Šūro,+ netoli Egipto, iki pat Asirijos. Izmaelis įsikūrė šalimais visų savo brolių*.+

19 O štai pasakojimas apie Abraomo sūnų Izaoką.+

Abraomui gimė Izaokas. 20 Būdamas 40 metų jis vedė aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį Rebeką,+ aramėjo Labano seserį. 21 Izaokas maldavo Jehovą dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. Jehova jo maldavimą išklausė ir Rebeka tapo nėščia. 22 Sūnūs jos įsčiose ėmė grumtis,+ tad ji sakė: „Jeigu jau šitaip, tai kam begyventi?“ Rebeka kreipėsi dėl to į Jehovą 23 ir Jehova jai pasakė: „Dvi gentys yra tavo įsčiose.+ Dvi tautos, esančios tavyje, nuo pat gimimo bus tarpusavy pasidalijusios.+ Viena bus stipresnė už kitą,+ vyresnioji tarnaus jaunesniajai.“+

24 Atėjus metui gimdyti paaiškėjo, kad Rebekos įsčiose išties buvo dvyniai. 25 Pirmasis gimė visas raudonas ir plaukuotas, tarsi su kailiu,+ todėl jį praminė Ezavu*.+ 26 Paskui, laikydamasis Ezavui už kulno, išėjo jo brolis.+ Užtat jį praminė Jokūbu*.+ Kai Rebeka pagimdė dvynukus, Izaokui buvo 60 metų.

27 Berniukai užaugo. Ezavas buvo įgudęs medžiotojas,+ mėgo klajoti po laukus, o Jokūbas laikėsi prie palapinių; jis buvo vyras be priekaišto.+ 28 Izaokas mylėjo Ezavą, nes šis parnešdavo jam žvėrienos, o Rebeka mylėjo Jokūbą.+ 29 Kartą, Jokūbui beverdant viralą, iš laukų nuvargęs grįžo Ezavas. 30 Jis paprašė Jokūbo: „Nagi, duok man pasrėbti* to raudono viralo*, nes esu visai nusilpęs*!“ (Todėl jis buvo pramintas Edomu*.+) 31 „Pirmiau parduok man pirmagimystę“,+ – atsakė Jokūbas. 32 „Esu prie mirties, – kalbėjo Ezavas. – Kas man iš tos pirmagimystės?“ – 33 „Pirmiau prisiek“, – pareikalavo Jokūbas. Taigi Ezavas prisiekė Jokūbui ir pardavė jam pirmagimystę.+ 34 Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių viralo. Šis pavalgė, atsigėrė ir atsikėlęs nuėjo. Taip Ezavas paniekino savo pirmagimystę.

26 Kaip ir pirmiau, Abraomo dienomis, krašte vėl kilo badas.+ Todėl Izaokas atkeliavo į Gerarą pas filistinų karalių Abimelechą. 2 Tada jam pasirodė Jehova ir pasakė: „Į Egiptą nesikelk, gyvenk ten, kur nurodysiu. 3 Apsistok šioje žemėje.+ Aš būsiu su tavimi ir tave laiminsiu. Visus šituos kraštus atiduosiu tau ir tavo palikuoniams+ ir ištesėsiu, ką prisiekiau tavo tėvui Abraomui:+ 4 ‘Padarysiu, kad tavo palikuonių* bus tiek, kiek žvaigždžių danguje,+ ir atiduosiu tavo palikuoniams* visus šiuos kraštus;+ per tavo palikuonius* bus palaimintos visos žemės tautos.’+ 5 Tą žodį ištesėsiu, nes Abraomas klausė mano balso ir laikėsi mano paliepimų, įsakymų, įsakų ir įstatymų.“+ 6 Taigi Izaokas pasiliko gyventi Gerare.+

7 Vietiniams vyrams teiraujantis apie jo žmoną, Izaokas atsakydavo: „Ji mano sesuo.“+ Izaokas bijojo pasakyti, kad ji yra jo žmona. Kadangi Rebeka buvo gražios išvaizdos,+ jis manė sau: „Dėl Rebekos šito krašto vyrai gali mane užmušti.“ 8 Tačiau filistinų karalius Abimelechas kartą, žvelgdamas pro langą, pamatė Izaoką glamonėjant savo žmoną Rebeką.+ 9 Jis tuojau pasišaukė Izaoką ir tarė: „Ji tavo žmona! Tai kodėl sakei: ‘Ji mano sesuo’?“ – „Todėl, kad bijojau prarasti dėl jos gyvybę“,+ – atsakė Izaokas. 10 „Ką tu padarei?!+ – kalbėjo Abimelechas. – Kuris nors vyras galėjo sugulti su tavo žmona! Būtum užtraukęs mums kaltę!“+ 11 Tada jis visus žmones įspėjo: „Kas šį vyrą ar jo žmoną palies, bus nubaustas mirtimi!“

12 Izaokas tame krašte pradėjo sėti laukus ir jau pirmais metais nuėmė šimteriopą derlių, nes Jehova jį laimino.+ 13 Taip žmogus praturtėjo. Jam gerai sekėsi ir jis tapo labai turtingas: 14 įgijo avių ir galvijų kaimenių, daug tarnų.+ Dėl to filistinai ėmė jam pavydėti.

15 Filistinai užpylė žemėmis visus šulinius, kuriuos jo tėvo Abraomo dienomis buvo iškasę Abraomo tarnai.+ 16 Abimelechas Izaokui sakė: „Išsikelk iš čia, nes pasidarei daug stipresnis už mus.“ 17 Taigi Izaokas iš ten išsikėlė. Jis pasistatė palapines Geraro slėnyje*+ ir ten apsigyveno. 18 Šulinius, kurie buvo iškasti jo tėvo Abraomo dienomis ir kuriuos filistinai Abraomui mirus buvo užpylę,+ jis atkasė ir pavadino tais pačiais pavadinimais, kokius jiems buvo davęs jo tėvas.+

19 Kartą, kasdami tame slėnyje, Izaoko tarnai užtiko tyro vandens šulinį. 20 Geraro piemenys susiginčijo dėl to šulinio su Izaoko piemenimis ir tvirtino: „Tai mūsų vanduo!“ Kadangi jie su Izaoku ginčijosi, tą šulinį jis pavadino Eseku*. 21 Tada Izaoko tarnai iškasė kitą šulinį. Bet ir dėl jo kilo ginčas, todėl Izaokas praminė jį Sitna*. 22 Vėliau Izaokas iš ten išsikėlė ir iškasė dar vieną šulinį. Dėl šio ginčas nekilo, todėl Izaokas praminė jį Rehobotais* sakydamas: „Dabar Jehova davė mums šiame krašte apsčiai vietos ir palaimino palikuoniais.“+

23 Iš ten Izaokas atkeliavo į Beer Šebą.+ 24 Tą pačią naktį Jehova pasirodė jam ir pasakė: „Aš esu tavo tėvo Abraomo Dievas.+ Nebijok,+ nes esu su tavimi ir tave laiminsiu. Aš pagausinsiu tavo palikuonius dėl savo tarno Abraomo.“+ 25 Izaokas ten pastatė aukurą ir šaukėsi Jehovos vardo.+ Ten pat jis išskleidė palapinę,+ o jo tarnai iškasė šulinį.

26 Vėliau iš Geraro pas jį atvyko Abimelechas su savo patarėju Achuzatu ir kariuomenės vadu Picholu.+ 27 Izaokas jų paklausė: „Ko atvykote pas mane, jei manęs nekenčiate ir išvarėte iš savo žemių?“ 28 Tie atsakė: „Aiškiai matome, kad Jehova yra su tavimi.+ Užtat nutarėme prašyti tavęs susisaistyti su mumis priesaika ir sudaryti su mumis sandorą.+ 29 Pažadėk, kad nedarysi mums nieko bloga, nes ir mes tavęs neskriaudėme. Juk gerai elgėmės su tavimi ir taikingai leidome iškeliauti. Mes matome, kad Jehova tave laimina.“ 30 Izaokas suruošė jiems vaišes. Jie valgė ir gėrė, 31 o anksti rytą atsikėlę prisiekė vienas kitam.+ Tada Izaokas juos išleido ir jie taikingai iškeliavo.

32 Tą pačią dieną Izaoko tarnai atėjo pranešti, kad iškasė šulinį.+ „Radome vandens!“ – sakė jie. 33 Tad šulinį jis pavadino Šiba*. Todėl ir ten esantis miestas iki pat šiandien vadinasi Beer Šeba*.+

34 Ezavas, būdamas 40 metų, vedė hetito Beerio dukterį Juditą ir hetito Elono dukterį Basmatą.+ 35 Šios labai apkartino Izaokui ir Rebekai gyvenimą*.+

27 Izaokas paseno ir jo akys taip aptemo, kad nebegalėjo matyti. Sykį jis pasikvietė savo vyresnįjį sūnų Ezavą+ ir tarė: „Mano sūnau.“ – „Taip, tėve“, – atsiliepė Ezavas. 2 Izaokas kalbėjo: „Jau pasenau. Kas žino, kurią dieną mirsiu. 3 Tad pasiimk medžioklės įrankius – strėlinę ir lanką, ir eik į laukus sumedžioti man žvėrienos.+ 4 Paruošk mano mėgstamą valgį ir atnešk man. Pavalgęs aš tave palaiminsiu, kol dar esu gyvas.“

5 Tą Izaoko ir Ezavo pokalbį nugirdo Rebeka. Kai Ezavas išėjo į laukus sumedžioti savo tėvui žvėrienos,+ 6 ji tarė savo sūnui Jokūbui:+ „Ką tik girdėjau, kaip tavo tėvas kalbėjosi su tavo broliu Ezavu ir prašė: 7 ‘Sumedžiok man ką nors ir paruošk skanų valgį. Pavalgęs palaiminsiu tave Jehovos akivaizdoje, kol dar esu gyvas.’+ 8 Atidžiai manęs paklausyk, sūnau, ir padaryk, kaip nurodysiu.+ 9 Nueik ir išrink iš kaimenės du geriausius ožiukus, kad iš jų paruoščiau tavo tėvui gardų valgį, kokį jis mėgsta. 10 Tada tą valgį nuneši tėvui, kad jis prieš mirdamas tave palaimintų.“

11 Jokūbas motinai atsakė: „Mano brolis Ezavas gaurais apaugęs,+ o mano oda plika. 12 Jei tėvas mane palies,+ pasirodysiu esąs apgavikas ir, užuot gavęs palaiminimą, užsitrauksiu prakeiksmą.“ 13 Motina jam atsakė: „Tekrinta tas prakeiksmas ant manęs, sūnau. Tiesiog padaryk, kaip liepiu, ir nuėjęs atnešk man ožiukus.“+ 14 Taigi Jokūbas nuėjęs atnešė motinai ožiukus ir ji paruošė skanų, tėvo mėgstamą valgį. 15 Paskui, paėmusi geriausius, kokius rado namuose, vyresniojo sūnaus Ezavo drabužius, aprengė jais jaunėlį.+ 16 Jo rankas ir pliką kaklą apsuko ožiukų kailiais.+ 17 Tada padavė Jokūbui savo paruoštą gardųjį valgį ir duonos.+

18 Jokūbas įėjo pas tėvą ir tarė: „Mano tėve!“ Šis atsiliepė: „Aš čia! Kas tu, mano sūnau?“ – 19 „Aš esu Ezavas, tavo pirmagimis,+ – atsakė jis. – Padariau, kaip sakei. Sėskis ir valgyk, ką sumedžiojau, tada mane palaiminsi.“+ 20 Izaokas sūnaus paklausė: „Kaipgi taip greitai sumedžiojai, mano sūnau?“ – „Jehova, tavo Dievas, padėjo“, – atsakė šis. 21 „Prieik, sūnau, – tarė Izaokas Jokūbui. – Noriu tave pačiupinėti ir įsitikinti, kad tikrai esi mano sūnus Ezavas.“+ 22 Jokūbas priėjo prie tėvo, šis jį palietė ir pasakė: „Balsas kaip Jokūbo, bet rankos – Ezavo.“+ 23 Izaokas Jokūbo nepažino, nes šio rankos buvo plaukuotos, kaip jo brolio Ezavo. Todėl Izaokas jį palaimino.+

24 Tada Izaokas paklausė: „Ar tu tikrai mano sūnus Ezavas?“ Šis atsakė: „Tikrai.“ 25 Tėvas tarė: „Atnešk man, ką sumedžiojai, sūnau, ir aš tave palaiminsiu.“ Jokūbas atnešė ir tėvas pavalgė. Paskui padavė vyno ir šis atsigėrė. 26 Tada Izaokas tarė: „Prieik ir pabučiuok mane, sūnau.“+ 27 Šis priėjo ir pabučiavo tėvą. Izaokas, užuodęs jo drabužių kvapą,+ laimino jį tokiais žodžiais:

„Mano sūnaus kvapas – tarsi kvapas laukų, kuriuos Jehova palaimino. 28 Teduoda tau Dievas rasos iš dangaus+ ir žemės derlingos,+ apstybę javų ir jauno vyno.+ 29 Tetarnauja tau giminės ir žemai tesilenkia prieš tave tautos. Viešpatauk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs.+ Kas tik tave keiktų, tebus prakeiktas, o kas tave laimintų, tebus palaimintas.“+

30 Kai tik Jokūbas, Izaoko palaimintas, išėjo, iš medžioklės sugrįžo jo brolis Ezavas.+ 31 Jis irgi paruošė skanų valgį ir, atnešęs tėvui, pasakė: „Tegul mano tėvas atsikelia, tepavalgo savo sūnaus sumedžiotos mėsos ir tada jis mane tepalaimina.“ 32 Jo tėvas Izaokas suglumęs paklausė: „Kas tu?“ – „Tavo sūnus, tavo pirmagimis Ezavas“,+ – atsakė šis. 33 Izaokas pradėjo visas drebėti ir sakė: „Kas gi tada buvo anas, kuris sumedžiojęs atnešė man valgyti? Aš jau pavalgiau prieš tau ateinant ir jį palaiminau. Dabar jis bus palaimintas!“

34 Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas ėmė garsiai ir graudžiai verkti. „Palaimink ir mane, tėve, ir mane!“ – prašė jis.+ 35 „Tavo brolis atėjo ir apgaule pasisavino tau skirtą palaiminimą“, – atsakė Izaokas. 36 „Ne veltui jis buvo pavadintas Jokūbu*. Jau antrąsyk įsibrauna į mano vietą!+ Iš pradžių atėmė iš manęs pirmagimystę,+ o dabar dar ir palaiminimą!+ – skundėsi Ezavas. – Nejau nepalikai man jokio palaiminimo?“ 37 Izaokas Ezavui atsakė: „Tai kad aš jau paskyriau jį tavo valdovu+ ir visus jo brolius padariau jo tarnais. Atidaviau jam ir javus, ir jauną vyną.+ Ką begaliu dėl tavęs padaryti, mano sūnau?“

38 Ezavas toliau meldė tėvą: „Nejau tik vieną palaiminimą turi, tėve? Palaimink ir mane, tėve, ir mane!“ Ir puolė į ašaras.+ 39 Jo tėvas Izaokas tarė:

„Tavo buveinė bus toli nuo derlingų žemių ir toli nuo rasos, krintančios iš dangaus aukštybių.+ 40 Iš kalavijo gyvensi+ ir savo broliui tarnausi.+ Bet galiausiai jam pasipriešinsi ir jo jungą nuo sprando nusimesi.“+

41 Ezavas degė neapykanta Jokūbui už tai, kad tėvas jį buvo palaiminęs,+ ir mąstė sau širdyje: „Artinasi tėvo mirtis, gedulo dienos.+ Paskui savo brolį Jokūbą aš nužudysiu.“ 42 Apie tokius vyresniojo sūnaus Ezavo ketinimus buvo pranešta Rebekai, tad ji skubiai pakvietė savo jaunėlį Jokūbą ir pasakė: „Žinok, tavo brolis Ezavas nusiteikęs kerštingai ir ketina tave nužudyti*. 43 Todėl, mano sūnau, daryk, ką pasakysiu. Bėk nedelsdamas pas mano brolį Labaną į Haraną.+ 44 Pagyvenk pas jį kurį laiką, kol tavo brolio įniršis praeis. 45 Kai jo pyktis atslūgs ir kai jis užmirš, ką padarei, atsiųsiu ką nors tavęs iš ten pakviesti. Kodėl turėčiau netekti jūsų abiejų tą pačią dieną?!“

46 Rebeka Izaokui guodėsi: „Apkarto man gyvenimas dėl tų hetičių.+ Jeigu dar ir Jokūbas vestų hetitę, tokią pat čiabuvę, išvis nieko gero man gyvenime nebeliktų.“+

28 Izaokas pasikvietė Jokūbą, palaimino jį ir tarė: „Neimk sau žmonos iš Kanaano dukterų.+ 2 Keliauk į Padan Aramą, į savo motinos tėvo Betuelio namus, ir paimk į žmonas kurią nors savo motinos brolio Labano dukterį.+ 3 Visagalis Dievas laimins tave, padarys tave vaisingą ir pagausins tavo palikuonius. Tu tapsi gausinga bendruomene.+ 4 Tau jis suteiks Abraomo palaiminimą+ – tau ir tavo palikuoniams, kad paveldėtum kraštą, kurį Dievas yra atidavęs Abraomui ir kuriame esi svetimšalis.“+

5 Taigi Izaokas išsiuntė Jokūbą ir šis iškeliavo į Padan Aramą, pas aramėjo Betuelio sūnų Labaną,+ Jokūbo ir Ezavo motinos Rebekos brolį.+

6 Ezavas sužinojo, kad Izaokas palaimino Jokūbą ir išsiuntė į Padan Aramą parsivesti iš ten žmonos ir kad laimindamas jam prisakė: „Neimk žmonos iš Kanaano dukterų.“+ 7 Matydamas, kad Jokūbas paklausė savo tėvo ir motinos ir išvyko į Padan Aramą,+ 8 ir supratęs, kad kanaaniečių dukterys jo tėvui Izaokui nepatinka,+ 9 Ezavas nuvyko pas Izmaelį ir prie savo turimų žmonų dar paėmė į žmonas Abraomo sūnaus Izmaelio dukterį Mahalatą, Nebajoto seserį.+

10 Jokūbas iškeliavo iš Beer Šebos ir traukė Harano+ link. 11 Priėjęs vieną vietovę, nutarė ten pernakvoti, nes saulė jau buvo nusileidusi. Pasirinko akmenį ir, pasidėjęs jį po galva, atsigulė.+ 12 Užmigęs jis sapnavo tokį sapną: nuo žemės į dangų kyla laiptai* ir tais laiptais aukštyn žemyn laipioja Dievo angelai.+ 13 O pačiame viršuje stovi Jehova ir sako:

„Aš esu Jehova, tavo tėvo Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas.+ Žemę, ant kurios dabar guli, atiduosiu tau ir tavo palikuoniams.+ 14 Tavo palikuonių bus kaip dulkių žemėje.+ Išsiplėsi į vakarus ir į rytus, į šiaurę ir į pietus. Per tave ir per tavo palikuonius* bus palaimintos visos žemės giminės.+ 15 Aš būsiu su tavimi ir saugosiu tave, kad ir kur eitum, ir sugrąžinsiu tave į šį kraštą.+ Nepaliksiu tavęs, kol neįvykdysiu visko, ką tau pažadėjau.“+

16 Pabudęs iš miego, Jokūbas tarė: „Šioje vietoje yra Jehova, o aš to nežinojau!“ 17 Baimės apimtas jis kalbėjo: „Kokia baugi vieta! Čia ne kas kita, o Dievo namai,+ čia dangaus vartai.“+ 18 Atsikėlęs anksti rytą, Jokūbas paėmė akmenį, kurį buvo pasikišęs po galva, pastatė jį kaip paminklą ir užpylė ant jo aliejaus.+ 19 Tą vietą jis pavadino Beteliu*; ten esantis miestas anksčiau vadinosi Lūzas.+

20 Tada Jokūbas davė tokį įžadą: „Jeigu Dievas bus su manimi, saugos mane kelionėje, parūpins duonos ir drabužių 21 ir jeigu saugiai sugrįšiu į tėvo namus, tai išties žinosiu, kad Jehova yra mano Dievas. 22 Tada šis akmuo, šis mano pastatytasis paminklas, bus Dievo namai.+ Ir tau, Dieve, atiduosiu dešimtinę nuo visko, ką man duodi.“

29 Jokūbas keliavo toliau ir atėjo į rytiečių kraštą. 2 Laukuose jis pamatė šulinį. Šalia buvo sugulusios trys avių kaimenės, kurias ten atvarydavo pagirdyti, o šulinio anga buvo užrista dideliu akmeniu. 3 Suvarę visas kaimenes, piemenys akmenį nurisdavo ir pagirdydavo avis. Tada šulinio angą vėl užrisdavo akmeniu.

4 Jokūbas jų paklausė: „Iš kur esate, mano broliai?“ – „Mes iš Harano“,+ – atsakė šie. 5 „Gal pažįstate Labaną,+ Nahoro sūnų?“+ – toliau teiravosi Jokūbas. „Pažįstame“, – atsakė piemenys. 6 Jokūbas paklausė: „Kaip jis laikosi?“ – „Gerai, – atsakė jie. – Antai jo duktė Rachelė+ ateina su savo avimis.“ 7 Tada Jokūbas tarė: „Dar tik dienos pradžia, dar ne metas suvaryti kaimenes. Pagirdykite avis ir ginkite jas pasiganyti.“ 8 Piemenys atsakė: „Mums neleidžiama to daryti, kol nesuvarytos visos kaimenės. Tik tada akmuo nuritamas ir mes pagirdome avis.“

9 Jokūbui su jais besikalbant, atėjo Rachelė, vedina tėvo avimis. Ji buvo piemenaitė. 10 Pamatęs Rachelę, savo motinos brolio Labano dukterį, ir Labano avis, Jokūbas tuojau priėjo prie šulinio, nurito nuo angos akmenį ir pagirdė savo motinos brolio Labano avis. 11 Tada pabučiavo Rachelę ir balsiai pravirko. 12 Jokūbas Rachelei pasisakė esąs jos tėvo giminaitis*, Rebekos sūnus. Mergina nuskubėjo pas tėvą ir jam apie tai pranešė.

13 Išgirdęs, kad atvyko sesers sūnus Jokūbas, Labanas+ nubėgo jo pasitikti. Apkabino jį, pabučiavo ir parsivedė į namus. O šis papasakojo Labanui visa, kas buvo nutikę. 14 Labanas Jokūbui sakė: „Išties tu esi mano kūnas ir kraujas*.“ Ir Jokūbas išbuvo pas Labaną visą mėnesį.

15 Labanas Jokūbui tarė: „Nejau dėl to, kad esi mano giminaitis*,+ turėtum tarnauti man už dyką? Sakyk, kokio atlygio norėtum?“+ 16 Labanas turėjo dvi dukteris: vyresniosios vardas buvo Lėja, o jaunesniosios – Rachelė.+ 17 Lėjos akyse nebuvo spindesio, o Rachelė užaugo daili, gražios išvaizdos. 18 Kadangi buvo pamilęs Rachelę, Jokūbas pasiūlė Labanui: „Tarnausiu tau septynerius metus už tavo jaunesniąją dukrą Rachelę.“+ 19 Labanas atsakė: „Daug mieliau išleisiu ją už tavęs nei už ko kito. Gyvenk pas mane.“ 20 Taigi Jokūbas tarnavo už Rachelę septynerius metus,+ tačiau tie metai jam prabėgo it kelios dienos – taip ją mylėjo.

21 Tada Jokūbas sakė Labanui: „Mano tarnystės laikas baigėsi. Duok man mano žmoną, kad galėčiau su ja sueiti.“ 22 Labanas sukvietė visus apylinkės žmones ir iškėlė vaišes. 23 Tačiau vakare jis ėmė ir nuvedė pas Jokūbą savo dukterį Lėją, kad su ja sugultų. 24 (Lėjai į tarnaites Labanas atidavė savo tarnaitę Zilpą.+) 25 Atėjus rytui Jokūbas pamatė, kad su juo yra Lėja. Labanui jis tarė: „Kodėl taip su manimi pasielgei? Argi ne už Rachelę tau tarnavau? Kodėl mane apgavai?“+ 26 Labanas atsakė: „Pas mus neįprasta, kad jaunesnė dukra tekėtų anksčiau už pirmagimę. 27 Atšvęsk vestuvių savaitę su šia moterimi. Paskui gausi ir aną, jei tarnausi man dar septynerius metus.“+ 28 Jokūbas sutiko ir atšventė vestuvių savaitę su Lėja. Tada Labanas davė jam į žmonas ir kitą savo dukterį, Rachelę. 29 Savo dukrai Rachelei Labanas atidavė savo tarnaitę Bilhą.+

30 Taigi Jokūbas suėjo ir su Rachele. Rachelę jis mylėjo labiau už Lėją ir tarnavo Labanui dar septynerius metus.+ 31 Matydamas, kad Jokūbas Lėjos nemyli*, Jehova padarė ją vaisingą*,+ o Rachelė buvo nevaisinga.+ 32 Lėja tapo nėščia. Ji pagimdė sūnų ir davė jam Rubeno*+ vardą sakydama: „Jehova pažvelgė į mano nelaimę.+ Dabar mano vyras mane pamils.“ 33 Paskui ji vėl pastojo ir pagimdė sūnų. „Jehova išgirdo mano skundą, kad esu nemylima, ir davė man šį sūnų“, – tarė ji ir praminė vaiką Simeonu*.+ 34 Tapusi nėščia dar kartą, ji vėl pagimdė sūnų ir pasakė: „Dabar mano vyras prisiriš prie manęs, juk pagimdžiau jam tris sūnus.“ Taigi jį pavadino Leviu*.+ 35 Lėja pastojo dar kartą. Pagimdžiusi sūnų, pasakė: „Šįkart aš pašlovinsiu Jehovą.“ Sūnų Lėja pavadino Judu*.+ Paskui ji kurį laiką negimdė.

30 Rachelė, negalėdama susilaukti vaikų, pavydėjo savo seseriai. Jokūbui ji kalbėjo: „Duok man vaikų, antraip mirsiu!“ 2 Jokūbas labai supyko ant Rachelės: „Argi aš Dievas?! Argi aš esu tasai, kuris uždarė tavo įsčias?!“ 3 Rachelė tada tarė: „Turiu tarnaitę Bilhą,+ sugulk su ja, kad ji pagimdytų man vaikų*, kad bent iš jos vaikų turėčiau.“ 4 Taigi ji davė jam savo tarnaitę Bilhą į žmonas. Jokūbas su Bilha sugulė,+ 5 ši pastojo ir pagimdė jam sūnų. 6 Rachelė džiaugėsi: „Dievas apgynė mano teises. Jis išklausė mane ir davė man sūnų.“ Todėl ji pavadino berniuką Danu*.+ 7 Rachelės tarnaitė Bilha vėl pastojo ir pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 8 Rachelė tada sakė: „Aršiose grumtynėse grūmiausi su seserimi ir ją nugalėjau!“ Berniuką ji pavadino Naftaliu*.+

9 Nebegalėdama pastoti, Lėja atidavė Jokūbui į žmonas savo tarnaitę Zilpą.+ 10 Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui sū̃nų. 11 Lėja sakė: „Tai bent pasisekė!“ Ir pavadino berniuką Gadu*.+ 12 Paskui Lėjos tarnaitė Zilpa pagimdė Jokūbui antrą sūnų. 13 „Kokia laimė! – džiūgavo Lėja. – Visos moterys sakys, kad esu laiminga!“+ Berniuką ji pavadino Ašeru*.+

14 Kartą per kviečiapjūtę vaikštinėdamas laukuose Rubenas+ užtiko mandragorų ir parnešė jų savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai: „Prašyčiau man duoti tavo sūnaus parneštų mandragorų.“ – 15 „Tau dar maža, kad atėmei iš manęs vyrą?!+ – supyko Lėja. – Dabar ir mano sūnaus mandragoras nori atimti?!“ Rachelė tarė: „Gerai, šiąnakt Jokūbas tegula su tavimi, tik duok man savo sūnaus mandragorų.“

16 Vakare, kai Jokūbas grįžo iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir pareiškė: „Tu miegosi su manimi, nes nusamdžiau tave už savo sūnaus mandragoras.“ Taigi tąnakt jis miegojo su Lėja. 17 Dievas išklausė Lėją, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų. 18 Ji sakė: „Dievas man atlygino už tai, kad atidaviau vyrui savo tarnaitę.“ Ir ji pavadino sūnų Isacharu*.+ 19 Lėja pastojo dar kartą ir pagimdė Jokūbui šeštą sūnų.+ 20 „Dievas apdovanojo mane ypatinga dovana, – sakė ji. – Dabar savo vyrui būsiu mielesnė*,+ juk pagimdžiau jam šešis sūnus.“+ Tad berniuką ji pavadino Zabulonu*.+ 21 Paskui ji pagimdė dukrą ir pavadino ją Dina.+

22 Dievas atsiminė ir Rachelę. Jis išgirdo ją ir leido susilaukti vaikų*.+ 23 Rachelė tapo nėščia ir pagimdė sūnų. „Dievas išvadavo mane iš gėdos“,+ – džiaugėsi ji. 24 Berniuką ji pavadino Juozapu*,+ sakydama: „Jehova pridėjo man dar vieną sūnų.“

25 Kai Rachelė pagimdė Juozapą, Jokūbas kreipėsi į Labaną: „Leisk man keliauti į savo namus, į gimtąjį kraštą.+ 26 Leisk išeiti su žmonomis, už kurias tau dirbau, ir su vaikais. Juk žinai, kaip ištikimai tarnavau.“+ 27 Labanas jam atsakė: „O kad rasčiau malonę tavo akyse! Ženklai rodo, kad Jehova mane laimina dėl tavęs.“ 28 Tada pasiūlė: „Sakyk, kokio nori atlygio. Aš sumokėsiu.“+ 29 Jokūbas jam atsakė: „Pats matai, kaip tau tarnavau ir kokios dabar tavo kaimenės.+ 30 Prieš man atvykstant mažai teturėjai. O man atvykus Jehova laimino tave ir tavo kaimenės išaugo, pasidarė gausios. Tačiau kada aš galėsiu pasirūpinti savo paties namais?“+

31 Labanas klausė: „Kokį gi atlygį turėčiau tau mokėti?“ Jokūbas atsakė: „Atlygio man nereikia. Jei nori, kad ganyčiau ir saugočiau tavo kaimenę,+ padaryk dėl manęs vieną dalyką. 32 Apžiūrėkime šiandien visą kaimenę. Atskirk visas dėmėtas ir margas avis, taip pat visus tamsiai rudus avinėlius ir visas margas ir dėmėtas ožkas. Tebūna jos nuo šiol man kaip atlygis.+ 33 Vėliau, atėjęs mano atlygio patikrinti, pamatysi, kad elgiuosi dorai*. Jei rasi bent vieną nedėmėtą ar nemargą ožką, bent vieną avinėlį ne tamsiai rudos spalvos, galėsi laikyti juos pavogtais.“ –

34 „Puiku! – sutiko Labanas. – Tebūna, kaip sakai.“+ 35 Tą pačią dieną jis atskyrė iš kaimenės dryžuotus ir margus ožius, visas dėmėtas ir margas ožkas. Jis atskyrė visus gyvulius, turinčius baltų dėmių, ir visus tamsiai rudus avinėlius ir atidavė juos į savo sūnų rankas. 36 Labanas liepė Jokūbui laikytis nuo jo trijų dienų kelionės atstumu. Ir Jokūbas pasiliko ganyti likusią Labano kaimenę.

37 Tuomet Jokūbas prisipjovė šviežių stirako, migdolo ir platano lazdų ir išskutinėjo jose daug baltų lopelių iki pat medienos. 38 Išskutinėtas lazdas jis dėdavo į lovius ir latakus, iš kurių kaimenės gerdavo, kad gyvuliai besikergdami matytų tas lazdas priešais save.

39 Taigi gyvuliai kergėsi priešais tas lazdas ir vedė dryžuotus, dėmėtus ir margus jauniklius. 40 Tuos jauniklius Jokūbas atskirdavo ir apsukdavo kaimenes taip, kad Labano gyvuliai matytų dryžuotus ir tamsiai rudus gyvulius. Savo kaimenes jis atskyrė, su Labano gyvuliais jų nemaišė. 41 Kai tik kergdavosi stiprūs gyvuliai, Jokūbas sudėdavo lazdas į lovius jiems priešais akis, kad kergdamiesi jas matytų. 42 O kai kergdavosi silpni gyvuliai, lazdų jis nedėdavo. Taip silpnieji atiteko Labanui, o stiprieji – Jokūbui.+

43 Jokūbas labai praturtėjo. Jis įsigijo didžiules kaimenes, daug tarnų, tarnaičių, kupranugarių ir asilų.+

31 Kartą Jokūbas nugirdo Labano sūnus kalbant: „Jokūbas pasiglemžė viską, kas priklauso mūsų tėvui. Iš mūsų tėvo gero jis susikrovė visą šitą turtą.“+ 2 Be to, jis pastebėjo, kad ir paties Labano požiūris į jį pasikeitė.+ 3 Tada Jehova prabilo į Jokūbą: „Grįžk į savo protėvių žemę, pas savo gimines.+ Aš būsiu su tavimi.“ 4 Jokūbas siuntė Rachelei ir Lėjai žinią, kad tos ateitų į laukus, prie kaimenės. 5 Jis joms kalbėjo:

„Matau, kad jūsų tėvo požiūris į mane pasikeitė.+ Tačiau mano tėvo Dievas yra su manimi.+ 6 Gerai žinote, kad tarnavau jūsų tėvui negailėdamas jėgų,+ 7 o jis mėgino mane apgauti ir dešimt kartų keitė mano atlygį. Vis dėlto Dievas jam neleido manęs nuskriausti. 8 Kai Labanas sakė: ‘Teatitenka tau kaip atlygis dėmėtieji’, visa kaimenė vedė dėmėtus. O kai sakė: ‘Tebus tavo atlygis dryžuotieji’, kaimenė vedė dryžuotus.+ 9 Dievas atėmė kaimenes iš jūsų tėvo ir atidavė jas man. 10 Kartą, atėjus kaimenių vaisinimosi metui, sapnavau, kad ožiai, besikergiantys su patelėmis, yra dryžuoti, dėmėti ir margi.+ 11 Paskui sapne išgirdau Dievo angelo balsą: ‘Jokūbai!’ Aš atsiliepiau: ‘Aš čia!’ 12 Angelas ir sako: ‘Pakelk akis ir pažiūrėk: visi ožiai, besikergiantys su patelėmis, yra dryžuoti, dėmėti ir margi. Taip yra dėl to, kad aš mačiau, kaip Labanas su tavimi elgiasi.+ 13 Aš esu Dievas, pasirodęs tau Betelyje,+ kur tu patepei paminklą ir davei man įžadą.+ Dabar kelkis ir eik iš šios žemės, grįžk į savo gimtąjį kraštą.’“+

14 Rachelė su Lėja tarė: „Argi mudvi dar galime tikėtis ką paveldėti iš savo tėvo? 15 Ar nelaiko jis mūsų svetimomis? Juk jis mus pardavė, o dabar ryja pinigus, kuriuos už mus gavo!+ 16 Viskas, ką Dievas iš mūsų tėvo atėmė, priklauso mums ir mūsų vaikams.+ Užtat daryk viską, kaip Dievas tau nurodė.“+

17 Jokūbas atsikėlė, užsodino savo vaikus ir žmonas ant kupranugarių+ 18 ir su visomis savo kaimenėmis, visu turtu ir gyvuliais – su viskuo, ką buvo įsigijęs+ Padan Arame, – leidosi pas savo tėvą Izaoką į Kanaano kraštą.+

19 Labanas tuo metu buvo išėjęs kirpti avių. Tėvui nesant namuose, Rachelė pavogė šeimos dievukus*.+ 20 Taigi Jokūbas su aramėju Labanu pasielgė gudriai – nieko jam nesakęs pabėgo. 21 Pasiėmęs viską, ką turi, jis persikėlė per Upę*+ ir patraukė į Gileado aukštumas.+ 22 Trečią dieną Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo. 23 Susikvietęs savo brolius*, jis vijosi Jokūbą septynias dienas ir pasivijo Gileado aukštumose. 24 Tačiau naktį aramėjui Labanui+ sapne pasirodė Dievas+ ir įspėjo: „Pagalvok, ar tai, ką ruošiesi pasakyti Jokūbui, yra gera ar bloga.“*+

25 Kai Labanas pasivijo Jokūbą, šis buvo aukštumose pasistatęs palapinę. Gileado aukštumose stovyklą su savo broliais įsirengė ir Labanas. 26 Labanas atėjęs paklausė Jokūbo: „Ką tu padarei? Kodėl mane apgavai ir išsivedei mano dukteris, tarsi jos būtų kokios belaisvės? 27 Kodėl mane apgavai ir slapta, nieko nesakęs pabėgai? Juk būčiau išlydėjęs su linksmybėmis ir dainomis, su būgneliais ir lyra. 28 Nedavei nė progos atsibučiuoti su vaikaičiais* ir su dukterimis. Pasielgei kvailai. 29 Galėčiau jums ką pikta padaryti, bet jūsų tėvo Dievas šią naktį mane įspėjo: ‘Pagalvok, ar tai, ką ruošiesi pasakyti Jokūbui, yra gera ar bloga.’+ 30 Tiek to, suprantu, kad išsiilgai savo tėvo namų, todėl iškeliavai. Bet kodėl pavogei mano dievus?“+

31 Jokūbas Labanui atsakė: „Išėjau slapčia, nes bijojau, kad atimsi iš manęs savo dukteris. 32 O tas, pas ką rasi savo dievukus, tebus nubaustas mirtimi. Mūsų brolių akivaizdoje patikrink, ką turiu, ir galėsi atsiimti, kas tavo.“ Jokūbas nežinojo, kad tuos dievukus paėmė Rachelė. 33 Taigi Labanas nuėjo į Jokūbo, Lėjos, į abiejų tarnaičių+ palapines, bet savo dievukų nerado. Paskiausiai, išėjęs iš Lėjos palapinės, įžengė į Rachelės palapinę. 34 Tuo tarpu Rachelė, paėmusi šeimos dievukus*, paslėpė juos kupranugario balne ir ant jo atsisėdo. Labanas įėjęs išieškojo visą palapinę, bet jų nerado. 35 Rachelė tėvui sakė: „Nepyk, mano viešpatie. Negaliu atsikelti, nes mane užklupo tai, kas būna moterims.“+ Taigi, kad ir kiek ieškojo, Labanas dievukų nerado.+

36 Jokūbas supyko ant Labano ir pradėjo ant jo bartis. „Kuo aš nusikaltau? – sakė jis. – Už kokią nuodėmę taip įnirtingai mane vijaisi? 37 Išrausei visus mano daiktus ir ką gi savo radai? Padėk čia, mano ir savo brolių akivaizdoje, ir tegul jie nusprendžia, kuris iš mūsų teisus. 38 Per visus tuos dvidešimt metų, kuriuos pas tave išbuvau, tavo avys ir ožkos nė karto neišsimetė.+ Nė vieno tavo avino nepaėmiau sau maistui. 39 Nė vieno žvėrių sudraskyto gyvulio+ tau nenešiau – pats padengdavau nuostolį. Tu reikalaudavai, kad atlyginčiau už kiekvieną gyvulį, pavogtą dienos ar nakties metu. 40 Dieną mane alindavo karštis, naktį kęsdavau šaltį, akių sudėti negalėdavau.+ 41 Taip ištarnavau tavo namuose dvidešimt metų – keturiolika už abi tavo dukteris ir šešerius už kaimenes. O tu dešimt kartų keitei mano atlygį.+ 42 Jeigu mano tėvo Dievas,+ Abraomo Dievas ir Dievas, kurio bijojo Izaokas,*+ nebūtų buvęs su manimi, būtum išvaręs mane tuščiomis. Dievas matė visą mano vargą ir rankų triūsą, todėl ir perspėjo tave šią naktį.“+

43 Labanas Jokūbui atsakė: „Šios dukterys yra mano dukterys, jų vaikai yra ir mano vaikai, šios kaimenės – mano kaimenės. Viskas, ką matai, priklauso man ir mano dukterims. Negi aš galėčiau šiandien nuskriausti jas ar jų vaikus? 44 Tad sudarykime sandorą, tebus ji tarsi liudytojas tarp mudviejų.“ 45 Taigi Jokūbas paėmė akmenį ir pastatė jį kaip paminklą.+ 46 Paskui paliepė savo vyrams*: „Parinkite akmenų.“ Tie pririnko ir sudėjo visus į krūvą. Paskui visi prie tų sukrautų akmenų valgė. 47 Labanas pavadino tą akmenų krūvą Jegar Sahaduta*, o Jokūbas – Galedu*.

48 Labanas tarė: „Ši akmenų krūva nuo šiandien bus tarsi liudytojas tarp manęs ir tavęs.“ Todėl ji ir buvo pavadinta Galedu.+ 49 Ji buvo pavadinta ir Micpa*, nes Labanas sakė taip: „Tegul stebi mus Jehova, kai būsime vienas nuo kito atsiskyrę. 50 Jeigu skriausi mano dukteris ar vesi daugiau moterų, atmink, kad nesant žmogaus, galinčio paliudyti, Dievas bus liudytojas tarp mudviejų.“ 51 Labanas Jokūbui dar sakė: „Štai akmenų krūva, štai paminklas mudviejų sandorai paliudyti. 52 Ši akmenų krūva bus liudytojas ir liudijimo paminklas.+ Ji liudys mudviejų sandorą, kad nei aš, nei tu nežengsime toliau šios krūvos vienas kitam pikta daryti. 53 Abraomo Dievas,+ Nahoro Dievas ir jų tėvo Dievas tebus mudviejų teisėjas.“ Tada Jokūbas prisiekė tuo, kurio bijojo jo tėvas Izaokas*.+

54 Paskui Jokūbas aukojo ant kalno auką ir pakvietė visus* valgyti duonos. Jie pavalgė ir pasiliko ant kalno nakvoti. 55 Labanas atsikėlė anksti rytą, atsibučiavo su savo vaikaičiais*+ ir dukterimis, palaimino juos+ ir leidosi atgal į namus.+

32 Jokūbas patraukė toliau ir kelyje jį pasitiko Dievo angelai. 2 Juos pamatęs Jokūbas sušuko: „Čia Dievo stovykla!“ Todėl tą vietą jis pavadino Mahanaimais*.

3 Paskui Jokūbas siuntė pirma savęs pasiuntinius pas savo brolį Ezavą į Seyro kraštą,+ į Edomą.+ 4 Pasiuntiniams jis liepė: „Mano viešpačiui Ezavui sakykite taip: ‘Štai ką tau praneša tavo tarnas Jokūbas: „Aš gyvenau pas Labaną, užsibuvau pas jį iki pat šiol.+ 5 Įsigijau jaučių, asilų, avių, tarnų ir tarnaičių.+ Dabar siunčiu tau apie tai žinią, mano viešpatie, tikėdamasis tavo malonės.“’“

6 Sugrįžę pas Jokūbą pasiuntiniai pranešė: „Mes nuvykome pas tavo brolį Ezavą. Dabar jis pats drauge su keturiais šimtais vyrų atkeliauja tavęs pasitikti.“+ 7 Jokūbas labai išsigando ir sunerimo.+ Jis padalijo savo žmones, kaimenes, galvijus ir kupranugarius į dvi stovyklas. 8 „Jeigu Ezavas užpultų vieną stovyklą, kita galės pabėgti“, – manė jis.

9 Tada Jokūbas meldėsi: „O Jehova, mano tėvo Abraomo Dieve ir mano tėvo Izaoko Dieve, tu pats man sakei: ‘Grįžk į savo kraštą, pas savo giminaičius ir aš būsiu tau maloningas.’+ 10 Nesu vertas tokio didžio gerumo* ir tokios ištikimybės, kokią parodei savo tarnui.+ Kadaise, kai perbridau Jordaną, tik lazdą teturėjau, o dabar esu išaugęs į dvi stovyklas.+ 11 Meldžiu, išgelbėk mane+ nuo mano brolio Ezavo rankos. Bijau, kad jis atėjęs užpuls mane+ ir motinas su vaikais. 12 Tu juk žadėjai: ‘Būsiu tau labai maloningas ir padarysiu, kad tavo palikuonių bus kaip pajūrio smilčių – nesuskaičiuojama daugybė.’“+

13 Ten jis pernakvojo ir paskui iš to, ką buvo įsigijęs, parinko Ezavui dovanų:+ 14 200 ožkų ir 20 ožių, 200 avių ir 20 avinų, 15 30 žindančių kupranugarių su jaunikliais, 40 karvių ir 10 jaučių, 20 asilių ir 10 asilų.+

16 Gyvulius, bandą po bandos, jis perdavė savo tarnams ir prisakė: „Eikite pirma manęs ir ginkite bandas atstu vieną nuo kitos.“ 17 Pirmajam jis paliepė: „Jei mano brolis Ezavas tave sutikęs paklaustų: ‘Kieno tu esi, kur keliauji ir kam priklauso šie gyvuliai?’, 18 atsakyk jam taip: ‘Šie gyvuliai priklauso tavo tarnui Jokūbui. Jis siunčia juos dovanų savo viešpačiui Ezavui.+ Pats irgi ateina mums iš paskos.’“ 19 Antram, trečiam tarnui ir visiems gyvulių varovams jis liepė: „Sutikę Ezavą jūs irgi kalbėkite tą patį, 20 sakykite: ‘Tavo tarnas Jokūbas pats ateina mums iš paskos.’“ Jokūbas mat svarstė sau mintyse: „Jei pirma savęs siųsiu dovanas,+ gal brolio širdis suminkštės ir jis bus man maloningas.“ 21 Taigi Jokūbas pirma savęs siuntė dovanas, o pats pasiliko nakvoti stovykloje.

22 Naktį jis atsikėlė, pasiėmė abi savo žmonas,+ abi tarnaites,+ vienuolika savo sūnų ir perbrido Jaboko brastą+ – 23 pirma perkėlė per upelį* šeimyną, o paskui pergabeno visa kita.

24 Jokūbas galiausiai pasiliko vienas. Tada pasirodė kažkoks vyras ir ėmė su juo grumtis. Taip jiedu grūmėsi iki pat aušros.+ 25 Matydamas, kad negali Jokūbo įveikti, tas vyras palietė jam klubo sąnarį* ir taip jiedviem besigrumiant sąnarys išniro.+ 26 Paskui vyras tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta.“ – „Nepaleisiu, kol manęs nepalaiminsi!“ – atsakė Jokūbas.+ 27 Anas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas.“ 28 Tada vyras tarė: „Nuo šiol būsi vadinamas nebe Jokūbu, o Izraeliu*,+ nes grūmeisi su Dievu+ ir su žmonėmis ir nugalėjai.“ 29 Jokūbas prašė: „Pasakyki, kuo tu vardu?“ Tačiau anas atsakė: „Kam klausi mano vardo?“+ Tada jis Jokūbą palaimino. 30 Tą vietą Jokūbas praminė Penieliu*,+ sakydamas: „Veidas į veidą regėjau Dievą ir likau gyvas!“+

31 Kol Jokūbas, šlubčiodamas išnarinta koja,+ perėjo Penuelį*, patekėjo saulė. 32 Kadangi anas vyras palietė Jokūbui klubo sąnarį ties šlaunies sausgysle*, Izraelio sūnūs iki pat šios dienos nevalgo šlaunies sausgyslės, esančios ties klubo sąnariu.

33 Ir štai pakėlęs akis Jokūbas išvydo Ezavą su 400 vyrų.+ Jis suskirstė Lėjos, Rachelės ir abiejų tarnaičių vaikus+ grupėmis: 2 priekyje pastatė tarnaites su jų vaikais,+ paskui Lėją su jos vaikais,+ o paskiausiai – Rachelę su Juozapu.+ 3 Pats išėjo į priekį ir, eidamas link savo brolio, septynis kartus iki žemės nusilenkė.

4 Ezavas atbėgo jo pasitikti, apkabino, išbučiavo, ir abu apsiverkė. 5 Pakėlęs akis ir pamatęs moteris su vaikais, Ezavas paklausė: „Kas jie tokie?“ – „Vaikai, kuriais Dievas apdovanojo tavo tarną“,+ – atsakė Jokūbas. 6 Tada priėjo tarnaitės su savo vaikais ir nusilenkė. 7 Taip pat Lėja su savo vaikais priėjo ir nusilenkė. Galiausiai priėjo Juozapas su Rachele. Jiedu irgi nusilenkė.+

8 Ezavas paklausė: „O kam siuntei tuos būrius, kuriuos sutikau kelyje?“+ Jokūbas atsakė: „Tikėjausi pelnyti malonę tavo akyse, mano viešpatie.“+ 9 Tada Ezavas tarė: „Aš visko pertekęs,+ mano broli. Pasilik savo turtą sau.“ 10 Bet Jokūbas prašė: „Jei tik radau malonę tavo akyse, neatsisakyk priimti mano dovanų; siunčiau jas tikėdamasis išvysti tavo veidą. Ir aš jį išvydau – tarsi paties Dievo veidą, nes taip maloningai mane priėmei.+ 11 Prašyčiau priimti mano dovanas kaip mano geranoriškumo ženklą.+ Dievas mane palaimino ir dabar turiu visko, ko reikia.“+ Ezavas, brolio įkalbėtas, dovanas priėmė.

12 Paskui Ezavas pasiūlė: „Leiskimės į kelią drauge; aš eisiu pirma tavęs.“ 13 Jokūbas atsakė: „Mano viešpatie, tu matai, kad vaikai dar silpni+ ir kad turiu avių ir galvijų, žindančių savo jauniklius. Jeigu bent vieną dieną juos per greitai ginsime, visa kaimenė išgaiš. 14 Tegu mano viešpats keliauja pirma savo tarno, o aš, neskubindamas savo gyvulių ir vaikų, eisiu palengva, kol ateisiu pas savo viešpatį į Seyrą.“+ 15 Tada Ezavas tarė: „Leisk man palikti su tavimi keletą savo vyrų.“ Jokūbas atsakė: „Kam to reikia? Gana, kad radau malonę savo viešpaties akyse.“ 16 Taigi tądien Ezavas leidosi atgal į Seyrą.

17 O Jokūbas nukeliavo į Sukotus+ ir ten pasistatė namus, savo gyvulių bandoms įtaisė stogines. Todėl tą vietą jis pavadino Sukotais*.

18 Išvykęs iš Padan Aramo+ Jokūbas saugiai atkeliavo į Sichemo miestą,+ esantį Kanaano žemėje,+ ir netoliese įsirengė stovyklą. 19 Palapinę jis pasistatė sklype, kurį už 100 kesitų* nusipirko iš Hamoro sūnų (Sichemas irgi buvo Hamoro sūnus).+ 20 Ten jis pastatė aukurą ir pavadino jį El Elohe Izraelis*.+

34 Jokūbo duktė Dina, kurią jam pagimdė Lėja,+ nueidavo pasimatyti su to krašto merginomis.+ 2 Ją pastebėjo hivo+ Hamoro, vieno iš krašto vadų, sūnus Sichemas. Pagriebęs Diną, jis privertė ją su juo sugulti. 3 Sichemas lipte prilipo prie Jokūbo dukters Dinos. Merginą jis įsimylėjo ir stengėsi laimėti jos širdį*. 4 Galiausiai savo tėvo Hamoro+ paprašė: „Gauk šitą merginą man į žmonas.“

5 Jokūbą pasiekė žinia, kad Sichemas išniekino jo dukterį Diną. Tuo metu jo sūnūs buvo laukuose prie gyvulių ir Jokūbas nutarė tylėti, iki jie sugrįš. 6 Neilgai trukus Sichemo tėvas Hamoras atėjo su Jokūbu pasikalbėti. 7 Tuo tarpu iš laukų sugrįžo Jokūbo sūnūs, mat sužinojo, kas nutiko. Jie jautėsi užgauti ir labai pyko, kad Sichemas sugulė su Jokūbo dukterimi, nes tokiu nedoru poelgiu+ jis pažemino Izraelį.+

8 Hamoras jiems kalbėjo: „Mano sūnus Sichemas visa siela prisirišo prie jūsų dukters. Prašyčiau duoti merginą jam į žmonas. 9 Giminiuokimės – leiskite savo dukteris už mūsų vyrų, o jūsų vyrai teima mūsų dukteris.+ 10 Galėsite pas mus gyventi, kraštas bus jums atviras. Gyvenkite jame, laisvai prekiaukite ir įsikurkite.“ 11 Tada į Dinos tėvą ir brolius kreipėsi Sichemas: „O kad rasčiau malonę jūsų akyse! Duosiu, ko tik norėsite. 12 Galite prašyti didžiausios kainos už nuotaką ir dovanos.+ Duosiu, ko tik paprašysite. Tik išleiskite merginą už manęs.“

13 Kadangi Sichemas buvo išniekinęs jų seserį Diną, Jokūbo sūnūs su juo ir jo tėvu Hamoru kalbėjo klastingai. 14 Jie sakė: „To negalime padaryti. Negalime atiduoti sesers neapipjaustytam vyrui*.+ Mums tai būtų negarbė. 15 Sutiktume ją atiduoti su sąlyga, kad tapsite kaip mes ir apipjaustysite visus savo vyrus.+ 16 Tik tada leisime už jūsų savo dukteris ir imsime į žmonas jūsų dukteris, gyvensime su jumis ir tapsime viena tauta. 17 Jeigu nesutiksite apsipjaustyti, pasiimsime savo dukterį ir išeisime.“

18 Hamorui+ ir jo sūnui Sichemui+ jų žodžiai patiko. 19 Jaunuolis, savo tėvo namuose labiausiai gerbiamas iš visų, nedelsė taip padaryti,+ nes buvo susižavėjęs Jokūbo dukterimi.

20 Taigi Hamoras ir jo sūnus Sichemas nuėjo prie miesto vartų ir kalbėjo miesto vyrams:+ 21 „Tie žmonės nori taikiai su mumis sugyventi. Tegyvena jie tarp mūsų ir teprekiauja, nes mūsų kraštas erdvus, vietos jiems pakaks. Jų dukteris galime imti į žmonas, o savo dukteris išleisti už jų.+ 22 Jie sutinka apsigyventi tarp mūsų ir įsilieti į mūsų tautą su viena sąlyga: kiekvienas mūsų vyras turi būti apipjaustytas, kaip ir jie yra apipjaustyti.+ 23 Tada jų nuosavybė, jų turtai ir visi jų gyvuliai priklausys mums, argi ne? Tik sutikime su jų reikalavimu, ir jie apsigyvens pas mus.“ 24 Visi, kas rinkosi prie miesto vartų, paklaũsė Hamoro ir jo sūnaus Sichemo. Visi vyrai – visi, kas rinkosi prie miesto vartų, – apsipjaustė.

25 Tačiau trečią dieną, kol jiems dar skaudėjo, du Jokūbo sūnūs – Simeonas ir Levis, Dinos broliai,+ pasiėmę kalavijus nuėjo į miestą ir išžudė nieko neįtariančius jo vyrus, visus iki vieno.+ 26 Jie nužudė kalaviju ir Hamorą su jo sūnumi Sichemu. Tada, pasiėmę Diną iš Sichemo namų, pasišalino. 27 Kiti Jokūbo sūnūs, atėję į miestą, rado vyrus išžudytus. Tada miestą apiplėšė, nes anie buvo išniekinę jų seserį.+ 28 Jie išsivarė jų kaimenes, bandas, asilus, išsigabeno viską, kas buvo mieste ir laukuose. 29 Taip pat pasigrobė visą jų turtą, visus jų mažylius ir žmonas, apiplėšė visus namus.

30 Jokūbas Simeonui ir Leviui+ kalbėjo: „Užtraukėte man baisią nelaimę* – būsiu nepakenčiamas* krašto gyventojams kanaaniečiams ir perizams. Mano šeimyna visai maža. Jie susiburs, užpuls mane ir sunaikins – ir mane, ir mano namus.“ 31 Tie atsakė: „Argi valia su mūsų seserimi elgtis kaip su paleistuve?!“

35 Dievas paliepė Jokūbui: „Kelkis, eik į Betelį+ ir tenai apsistok. Atkeliavęs pastatyk aukurą Dievui, kuris tau pasirodė, kai bėgai nuo savo brolio Ezavo.“+

2 Jokūbas savo šeimynai ir visiems, kas buvo su juo, tarė: „Pašalinkite svetimus dievus, kokius tik turite,+ apsivalykite, persirenkite švariais drabužiais 3 ir kilkime visi į Betelį. Ten aš pastatysiu aukurą Dievui, išklausiusiam mane mano nelaimės dieną ir lydėjusiam mane kiekviename žingsnyje.“+ 4 Taigi jie surinko visus svetimus dievus, kokius tik turėjo, išsisegė iš ausų auskarus ir atidavė Jokūbui, o šis pakasė* juos po didžiuoju medžiu netoli Sichemo.

5 Jiems iškeliavus Dievas sukėlė tokį siaubą aplinkinių miestų gyventojams, kad šie Jokūbo sūnų vytis nedrįso. 6 Galiausiai Jokūbas atkeliavo į Lūzą,+ tai yra Betelį, esantį Kanaano žemėje, – atkeliavo jis pats ir visi jo žmonės. 7 Ten jis pastatė aukurą ir tą vietą pavadino El Beteliu*, nes ten Dievas buvo jam apsireiškęs, kai jis bėgo nuo savo brolio.+ 8 Vėliau mirė Rebekos žindyvė Debora.+ Ją palaidojo prie Betelio, po ąžuolu. Tą medį Jokūbas pavadino Alon Bakutu*.

9 Jokūbui toliau keliaujant iš Padan Aramo, Dievas jam vėl apsireiškė ir jį palaimino. 10 Dievas jam tarė: „Tavo vardas Jokūbas,+ tačiau nuo šiol vadinsiesi nebe Jokūbas, o Izraelis.“ Nuo tada jį vadino Izraeliu.+ 11 Dievas jam dar kalbėjo: „Aš esu visagalis Dievas.+ Būk vaisingas ir tegausėja tavo palikuonių. Iš tavęs kils tautos ir gausinga bendruomenė,+ iš tavęs* kils karaliai.+ 12 Kraštą, kurį esu atidavęs Abraomui ir Izaokui, atiduosiu tau, o po tavęs – tavo palikuoniams.“+ 13 Tada Dievas pasitraukė, o Jokūbas liko ten, kur jie kalbėjosi.

14 Toje vietoje, kur kalbėjosi su Dievu, Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Jis išliejo ant to akmens liejamąją atnašą ir užpylė aliejaus.+ 15 Vietą, kur Dievas su juo kalbėjosi, Jokūbas vadino Beteliu.+

16 Paskui iš Betelio visi leidosi keliauti toliau. Dar likus geram kelio galui iki Efratos, Rachelė pradėjo gimdyti, ir gimdymas buvo labai sunkus. 17 Jai kenčiant didelius skausmus, pribuvėja kalbėjo: „Nebijok, ir šįkart turėsi sūnų.“+ 18 Rachelė jau merdėjo. Gyvybei beužgęstant ji davė sūnui vardą Ben Onis*, bet tėvas jį pavadino Benjaminu*.+ 19 Taigi Rachelė mirė ir buvo palaidota netoli kelio, vedančio į Efratą, tai yra Betliejų.+ 20 Ant jos kapo Jokūbas pastatė paminklinį akmenį. Tas akmuo stovi ten iki pat šios dienos.

21 Izraelis keliavo toliau. Palapinę jis pasistatė anapus Edero bokšto. 22 Izraeliui gyvenant tame krašte, Rubenas sugulė su savo tėvo sugulove Bilha. Izraelis apie tai sužinojo.+

Jokūbas turėjo 12 sūnų. 23 Lėja pagimdė jam pirmagimį Rubeną,+ paskui Simeoną, Levį, Judą, Isacharą ir Zabuloną. 24 Rachelė pagimdė Juozapą ir Benjaminą. 25 Rachelės tarnaitės Bilhos sūnūs buvo Danas ir Naftalis, 26 o Lėjos tarnaitės Zilpos sūnūs – Gadas ir Ašeras. Šie sūnūs Jokūbui gimė Padan Arame.

27 Galiausiai Jokūbas atkeliavo pas savo tėvą Izaoką į Mamrę,+ ties Kirjat Arba, tai yra Hebronu, – į kraštą, kuriame kadaise buvo apsigyvenę Izaokas ir Abraomas.+ 28 Izaokas buvo 180 metų,+ 29 kai išleido paskutinį atodūsį. Nugyvenęs ilgą amžių, pasisotinęs dienomis, jis mirė, nuėjo ten, kur protėviai*. Tėvą palaidojo abu jo sūnūs – Ezavas ir Jokūbas.+

36 Štai Ezavo, dar vadinamo Edomu,+ palikuonių sąrašas.

2 Ezavas vedė moteris, kilusias iš Kanaano: hetito Elono+ dukterį Adą,+ hivo Cibeono sūnaus Anos dukterį Oholibamą,+ 3 taip pat Izmaelio dukterį Basmatą,+ Nebajoto seserį.+

4 Ada pagimdė Ezavui Elifazą, o Basmata jam pagimdė Reuelį.

5 Oholibama pagimdė Jeušą, Jalamą ir Korachą.+

Šie sūnūs gimė Ezavui Kanaano žemėje. 6 Paskui, surinkęs savo žmonas, sūnus, dukteris, visus šeimyniškius, kaimenes ir visus gyvulius ir viską, ką buvo sukaupęs+ Kanaano žemėje, Ezavas išsikėlė į kitą kraštą, toliau nuo savo brolio Jokūbo.+ 7 Jiedu buvo įsigiję tiek turto, kad nebegalėjo gyventi drauge – žemė, kurioje jie gyveno, nepajėgė jų išlaikyti su tokiomis kaimenėmis. 8 Ezavas apsigyveno Seyro aukštumose.+ Ezavą dar vadino Edomu.+

9 O štai sąrašas Ezavo, edomitų tėvo, palikuonių, gimusių Seyro aukštumose.+

10 Ezavo sūnūs buvo šie: Ezavo žmonos Ados sūnus Elifazas ir Ezavo žmonos Basmatos sūnus Reuelis.+

11 Elifazo sūnūs: Temanas,+ Omaras, Cefojas, Gatamas ir Kenazas.+ 12 Timna, Ezavo sūnaus Elifazo sugulovė, pagimdė Elifazui Amaleką.+ Šitie yra Ezavo žmonos Ados vaikaičiai*.

13 O štai Reuelio sūnūs: Nahatas, Zerachas, Šama ir Miza. Jie buvo Ezavo žmonos Basmatos+ vaikaičiai*.

14 Ezavo žmona Oholibama, Cibeono sūnaus Anos duktė, pagimdė Ezavui šiuos sūnus: Jeušą, Jalamą ir Korachą.

15 Šitie Ezavo palikuoniai tapo giminių vadais.+ Ezavo pirmagimio Elifazo sūnūs: vadas Temanas, vadas Omaras, vadas Cefojas, vadas Kenazas,+ 16 vadas Korachas, vadas Gatamas ir vadas Amalekas. Šie Elifazo sūnūs+ tapo giminių vadais Edomo krašte. Jie yra Ados vaikaičiai*.

17 Ezavo sūnaus Reuelio sūnūs buvo šie: vadas Nahatas, vadas Zerachas, vadas Šama ir vadas Miza. Šie Reuelio sūnūs tapo giminių vadais Edomo krašte.+ Jie yra Ezavo žmonos Basmatos vaikaičiai*.

18 O štai Ezavo žmonos Oholibamos sūnūs: vadas Jeušas, vadas Jalamas ir vadas Korachas. Šie Ezavo žmonos Oholibamos, Anos dukters, sūnūs tapo giminių vadais.

19 Toks yra Ezavo, tai yra Edomo,+ palikuonių* ir jų vadų sąrašas.

20 Vietiniai krašto gyventojai buvo kilę iš horo Seyro sūnų:+ Lotano, Šobalo, Cibeono, Anos,+ 21 Dišono, Ecero ir Dišano.+ Šie yra Seyro palikuonių* horų vadai Edomo krašte.

22 Lotano sūnūs buvo Horis ir Hemamas, o Lotano sesuo buvo Timna.+

23 Šobalo sūnūs: Alvanas, Manahatas, Ebalas, Šefojas ir Onamas.

24 Cibeono+ sūnūs buvo Aja ir Ana. Tai tas pats Ana, kuris ganydamas savo tėvo Cibeono asilus aptiko dykumoje karštąsias versmes.

25 Ana turėjo sūnų Dišoną ir dukterį Oholibamą.

26 Dišono sūnūs: Hemdanas, Ešbanas, Itranas ir Keranas.+

27 Ecero sūnūs: Bilhanas, Zaavanas ir Akanas.

28 Dišano sūnūs buvo Ucas ir Aranas.+

29 Horų giminių vadai buvo šie: vadas Lotanas, vadas Šobalas, vadas Cibeonas, vadas Ana, 30 vadas Dišonas, vadas Eceras ir vadas Dišanas.+ Šie vadai yra horų giminių vadai Seyro krašte.

31 O štai Edomo krašto karaliai,+ valdę tada, kai izraelitai neturėjo karaliaus.+ 32 Edomą valdė Beoro sūnus Bela ir jo miestas vadinosi Dinhaba. 33 Belai mirus, į jo vietą stojo Zeracho iš Bocros sūnus Jobabas. 34 Jobabui mirus, stojo valdyti Hušamas, kilęs iš temanų krašto. 35 Kai Hušamas mirė, valdžia atiteko Hadadui, Bedado sūnui, nugalėjusiam midjaniečius+ Moabo krašte. Jo miestas vadinosi Avitas. 36 Hadadui mirus, valdyti pradėjo Samla iš Masrekos. 37 Samlai mirus, jo vietoje valdė Saulius iš Rehobotų, esančių prie Upės. 38 Kai mirė Saulius, valdyti ėmė Achboro sūnus Baal Hananas. 39 O kai mirė Achboro sūnus Baal Hananas, stojo valdyti Hadaras, ir jo miestas vadinosi Pavas. Jo žmona, vardu Mehetabelė, buvo Me Zahabo dukters Matredos duktė.

40 Šie vadai kilo iš Ezavo (jų vardais pavadintos ir jų giminės, ir gyvenvietės): vadas Timna, vadas Alva, vadas Jetetas,+ 41 vadas Oholibama, vadas Ela, vadas Pinonas, 42 vadas Kenazas, vadas Temanas, vadas Mibcaras, 43 vadas Magdielis ir vadas Iramas. Tai yra vardai edomitų vadų ir jų gyvenviečių jų gyvenamame krašte.+ Tokie yra Ezavo, edomitų tėvo,+ palikuoniai.

37 Jokūbas gyveno Kanaane – krašte, į kurį buvo atsikėlęs gyventi jo tėvas.+

2 Štai pasakojimas apie Jokūbo šeimą.*

Būdamas septyniolikmetis jaunuolis, Juozapas+ kartu su broliais, savo tėvo žmonų Bilhos+ ir Zilpos+ sūnumis, ganė kaimenę.+ Kartą Juozapas papasakojo savo tėvui apie brolių piktadarystes. 3 Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus sūnus,+ nes jo susilaukė senatvėje. Juozapui jis buvo pasiūdinęs puošnų drabužį. 4 Matydami, kad tėvas myli Juozapą labiau už juos visus, broliai ėmė Juozapo nekęsti ir kalbėdavo su juo šiurkščiai.

5 Sykį Juozapas sapnavo sapną ir papasakojo jį broliams.+ Šie užsidegė dar didesne neapykanta. 6 „Paklausykite, kokį sapną sapnavau, – pasakojo Juozapas. – 7 Viduryje lauko mes rišome pėdus. Mano pėdas pakilo ir atsistojo tiesus, o jūsų pėdai susirinko aplink ir jam nusilenkė.“+ 8 Broliai pasipiktino: „Bene ketini mūsų karaliumi tapti? Bene viešpatausi mums?“+ Išgirdę Juozapo sapną, broliai ėmė nekęsti jo dar labiau.

9 Vėliau Juozapas sapnavo kitą sapną. Jį irgi papasakojo broliams: „Sapnavau dar vieną sapną. Šįkart mačiau saulę, mėnulį ir vienuolika žvaigždžių, ir visi jie prieš mane lenkėsi.“+ 10 Šį sapną Juozapas papasakojo ne tik broliams, bet ir tėvui. „Kas čia per sapnas? – subarė jį tėvas. – Nejaugi aš, tavo motina ir tavo broliai turėsime atėję tau iki žemės nusilenkti?“ 11 Broliams Juozapo žodžiai sukėlė pavydą,+ o tėvas juos įsidėmėjo.

12 Sykį, kai Juozapo broliai buvo nusivarę savo tėvo kaimenę ganyti prie Sichemo,+ 13 Izraelis Juozapui tarė: „Tavo broliai, kaip žinai, gano kaimenes prie Sichemo. Ruoškis, siųsiu tave pas juos.“ – „Aš pasiruošęs“, – atsakė Juozapas. 14 Tada tėvas tarė: „Keliauk ir sužinok, kaip tavo broliams einasi, kaip kaimenė, tada sugrįžęs man papasakosi.“ Jis išsiuntė Juozapą ir šis iš Hebrono slėnio+ patraukė Sichemo link. 15 Beklaidžiodamas po laukus, jis sutiko vieną vyrą. „Ko ieškai?“ – paklausė tas. 16 „Ieškau savo brolių, – atsakė Juozapas. – Jie gano kaimenes. Gal matei kur?“ – 17 „Jie iš čia iškeliavo. Girdėjau juos kalbant, kad eis į Dotaną“, – paaiškino vyras. Tada Juozapas nuėjo į Dotaną ir ten brolius surado.

18 Broliai pamatė Juozapą iš tolo ir, jam dar nepriartėjus, ėmė tartis jį nužudyti. 19 Jie tarpusavyje kalbėjo: „Žiūrėkit, sapnuotojas ateina.+ 20 Imkime ir užmuškime jį. Įmesime į kurį nors šulinį ir sakysime, kad sudraskė plėšrus žvėris. Tada pažiūrėsime, kas iš jo sapnų išeis.“ 21 Tai išgirdęs, Rubenas+ mėgino brolį gelbėti. „Neatimkime jam gyvybės,*+ – sakė jis. – 22 Nepraliekime kraujo.+ Įmeskime jį antai į šulinį šioje dykumoje, bet patys rankos prieš jį nekelkime.“+ Rubenas norėjo Juozapą išgelbėti ir sugrąžinti tėvui.

23 Taigi Juozapui prisiartinus broliai nuplėšė jam puošnųjį drabužį,+ 24 o patį įmetė į šulinį. Šulinys tuo metu buvo tuščias, be vandens.

25 Paskui jie susėdo valgyti. Pakėlę akis jie pamatė nuo Gileado atkeliaujant izmaelitus.+ Jie kupranugariais gabeno švitrūno sakus, balzamą ir sakingąją žievę.+ Vilkstinė traukė į Egiptą. 26 Judas tarė broliams: „Kokia mums nauda žudyti brolį ir paskui slėpti, ką padarėme*?+ 27 Geriau parduokime jį+ izmaelitams, rankos prieš jį nekelkime. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas.“ Broliai jo paklaũsė. 28 Midjaniečių+ pirkliams einant pro šalį, broliai iškėlė Juozapą iš šulinio ir pardavė izmaelitams už 20 sidabrinių.+ Tie nusigabeno Juozapą į Egiptą.

29 Rubenas, grįžęs prie šulinio ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, persiplėšė drabužius. 30 Jis nuėjo pas brolius ir sušuko: „Vaiko nebėra! Kur aš dabar dėsiuosi?!“

31 Broliai papjovė ožį ir, paėmę Juozapo drabužį, primirkė jį ožio kraujo. 32 Tada pasiuntė jį tėvui ir pranešė: „Štai ką radome. Prašome pažiūrėti, ar tai tavo sūnaus drabužis, ar ne.“+ 33 Pamatęs drabužį tėvas sušuko: „Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris bus jį surijęs! Juozapas sudraskytas!“ 34 Jokūbas persiplėšė drabužius ir, susijuosęs ašutine, dienų dienas raudojo sūnaus. 35 Visi sūnūs ir dukterys guodė savo tėvą, bet paguodos jis nepriėmė. „Gedėsiu sūnaus, kol nueisiu į kapą*!“+ – sakė jis. Ir Jokūbas toliau raudojo savo sūnaus.

36 O midjaniečiai pardavė Juozapą Egipte faraono pareigūnui Potifarui,+ sargybos viršininkui.+

38 Maždaug tuo metu Judas pasitraukė nuo savo brolių ir pasistatė palapinę adulamiečio, vardu Hyra, kaimynystėje. 2 Ten jis sutiko vieno kanaaniečio,+ vardu Šūva, dukterį ir ją vedė. Jiedviem suėjus, 3 moteris tapo nėščia ir pagimdė sūnų. Judas pavadino jį Eru.+ 4 Ji pastojo dar kartą ir vėl pagimdė sūnų. Jam davė Onano vardą. 5 Paskiau jai vėl gimė sūnus, ir šiam davė Šelos vardą. Jis* tada buvo Achzibe.+

6 Savo pirmagimiui Erui Judas surado žmoną, vardu Tamara.+ 7 Tačiau Jehova matė, kad Judo pirmagimis Eras yra nedoras. Užtat Jehova atėmė jam gyvybę. 8 Tada Judas liepė Onanui: „Sueik su savo brolio žmona, atlik santuokinę svainio pareigą, kad tavo brolis turėtų palikuonių.“+ 9 Tačiau Onanas žinojo, kad palikuonis bus ne jo,+ todėl, kai sueidavo su savo brolio žmona, išliedavo sėklą ant žemės. Duoti savo broliui palikuonio jis nenorėjo.+ 10 Jehovos akyse tai buvo nedora, todėl jis atėmė gyvybę ir Onanui.+ 11 Judas savo marčiai Tamarai sakė: „Našlauk savo tėvo namuose, kol užaugs mano sūnus Šela.“ Mat jis baiminosi, kad šitas irgi gali mirti, kaip jo broliai.+ Taigi Tamara grįžo į savo tėvo namus ir ten pasiliko.

12 Praėjus kiek laiko, mirė Judo žmona, Šūvos duktė.+ Pasibaigus gedulo dienoms Judas drauge su savo bičiuliu adulamiečiu Hyra+ nuvyko į Timną+ pas savo avių kirpėjus. 13 Tamarai buvo pranešta: „Tavo uošvis keliauja į Timną kirpti avių.“ 14 Tamara nusivilko našlės drabužius, prisidengė šydu, apsigaubė skara ir atsisėdo prie įėjimo į Enaimus, esančius kelyje į Timną. Ji matė, kad Šelai į žmonas jos taip ir neduoda, nors šis jau užaugęs.+

15 Judas ją pamatė ir palaikė parsiduodančia moterimi, nes ji buvo užsidengusi veidą. 16 Jis paėjo į pakelę ir priėjęs prie jos tarė: „Norėčiau su tavimi sugulti.“ Jis nė nenutuokė, kad kalbasi su savo marčia.+ Ši atsiliepė: „Ką man duosi, kad sugulčiau su tavimi?“ – 17 „Atsiųsiu ožiuką iš savo kaimenės“, – pažadėjo jis. Bet moteris sakė: „O kokį užstatą gausiu, iki atsiųsi ožiuką?“ – 18 „Kokio užstato norėtum?“ – paklausė Judas. „Tavo antspaudo žiedo+ su virvele ir lazdos, kurią laikai rankose“, – pasakė Tamara. Judas visa tai jai padavė ir su ja sugulė. Taip moteris nuo jo pastojo. 19 Paskui ji atsikėlė ir nuėjo sau. Tada nusigobė skarą ir vėl apsivilko našlės drabužius.

20 Judas per savo bičiulį adulamietį+ pasiuntė jai ožiuką, norėdamas atsiimti užstatą, tačiau šis moters niekur nerado. 21 Vietinių vyrų jis klausinėjo: „Kur toji šventavietės sanguliautoja, kuri sėdėjo Enaimuose palei kelią?“ Tie sakė: „Čia niekada nėra buvę jokios sanguliautojos.“ 22 Galiausiai adulamietis grįžo pas Judą ir pranešė: „Niekur jos neradau. Ir vietiniai vyrai sakė, kad ten niekada nebuvo jokios šventavietės sanguliautojos.“ 23 Judas kalbėjo: „Tepasilieka viską sau, nebeieškokime jos, kad netaptume žmonėms pajuoka. Ką dar galiu padaryti? Juk nugabenai jai ožiuką, bet jos neradai.“

24 Maždaug po trijų mėnesių Judui buvo pranešta: „Tavo marti Tamara pasielgė kaip parsiduodanti moteris ir dabar yra nėščia.“ Judas paliepė: „Atveskite ją! Tebus sudeginta!“+ 25 Vedama laukan ji pasiuntė uošviui žinią. „Aš nėščia nuo vyro, kuriam priklauso šie daiktai, – sakė ji. – Prašom patikrinti, kieno yra šis antspaudo žiedas, virvelė ir lazda.“+ 26 Juos apžiūrėjęs Judas tarė: „Ji už mane teisesnė. Juk aš neišleidau jos už savo sūnaus Šelos.“+ Daugiau jis su ja nebesugulė.

27 Atėjus metui gimdyti paaiškėjo, kad Tamaros įsčiose dvynukai. 28 Moteriai gimdant vienas iš jų iškišo rankutę. Ant rankutės pribuvėja skubiai užrišo raudoną siūlą ir pasakė: „Šis gimė pirmas.“ 29 Tačiau tas iškart įtraukė rankutę atgal ir išėjo jo brolis. Pribuvėja sušuko: „Oho, kokį plyšį sau pasidarei!“ Todėl jis buvo pavadintas Perecu*.+ 30 Paskui jį išėjo jo brolis – tas, kuriam ant rankos buvo užrištas raudonas siūlas. Jį pavadino Zerachu.+

39 Juozapą izmaelitai+ nugabeno į Egiptą+ ir ten jį nupirko egiptietis, vardu Potifaras.+ Jis buvo faraono pareigūnas, sargybos viršininkas. 2 Jehova globojo Juozapą,+ todėl jam sekėsi ir šeimininko egiptiečio namuose jam buvo patikėta pareigų. 3 Šeimininkas matė, kad Jehova yra su Juozapu ir kad visa, ką jis daro, Jehova laimina.

4 Juozapas pelnė malonę Potifaro akyse ir tapo jo patarnautoju. Šis paskyrė Juozapą visų savo namų prižiūrėtoju, pavedė jam visa, ką turėjo. 5 Nuo tada, kai egiptietis patikėjo jam savo namus ir visa, ką turi, Jehova dėl Juozapo jo namus laimino. Jehova laimino visa, ką jis turėjo namuose ir laukuose.+ 6 Taigi šeimininkas atidavė Juozapui prižiūrėti visą savo nuosavybę ir pats niekuo nebesirūpino, vien tik savo valgiu. O Juozapas buvo gražiai nuaugęs, dailus vyras.

7 Juozapą netruko įsižiūrėti šeimininko žmona ir sykį tarė vaikinui: „Sugulk su manimi.“ 8 Bet šis atsisakė. „Kaip žinai, šeimininkas niekuo namuose nebesirūpina, – tarė jis. – Visa patikėjo man prižiūrėti. 9 Šiuose namuose nėra už mane viršesnio ir nėra nieko, kas nebūtų man pavesta, išskyrus tave, nes tu jo žmona. Kaip tad galėčiau taip nedorai pasielgti ir nusidėti Dievui?“+

10 Nors moteris diena po dienos Juozapą kalbino, jis nesutiko su ja sugulti nė pas ją būti. 11 Vieną dieną, kai namuose nebuvo jokio kito tarno, Juozapas atėjo į namus atlikti savo darbų. 12 Šeimininkė stvėrė jam už drabužio ir tarė: „Sugulk su manimi!“ Bet Juozapas, palikęs drabužį jos rankose, išbėgo laukan. 13 Laikydama drabužį, kurį Juozapas paliko, 14 ji ėmė šauktis savo namų vyrų. „Tik pažiūrėkit! – sakė ji. – Atvedė mums tą hebrają, kad iš mūsų pasityčiotų! Įslinko pas mane norėdamas sugulti, bet aš ėmiau šaukti visu balsu. 15 Kai pradėjau šaukti, jis paliko šalia manęs drabužį ir išbėgo laukan.“ 16 Juozapo drabužį ji laikė pas save, kol namo sugrįžo šeimininkas.

17 Vyrui ji pasakojo tą patį: „Tas hebrajas, tas tarnas, kurį pas mus atvedei, atėjo iš manęs pasityčioti. 18 Kai visu balsu ėmiau šaukti, jis paliko drabužį prie manęs ir išbėgo laukan.“ 19 Išgirdęs žmoną sakant: „Štai kaip su manimi pasielgė tavo tarnas“, šeimininkas užsidegė pykčiu. 20 Jis įmesdino Juozapą į kalėjimą, kur buvo laikomi valdovo kaliniai. Taip Juozapas atsidūrė kalėjime.+

21 Bet Jehova ir čia Juozapo nepaliko. Jis toliau rodė jam ištikimąją meilę ir nuteikė kalėjimo viršininką elgtis su juo maloningai.+ 22 Viršininkas pavedė Juozapui visus kalinius, ir šis prižiūrėjo viską, ką jie darė.+ 23 Tuo, ką patikėjo Juozapui, kalėjimo viršininkas pats nebesirūpino, nes Jehova buvo su Juozapu. Jehova laimino viską, ką jis darė, tad jam sekėsi.+

40 Praėjus kuriam laikui atsitiko taip, kad Egipto valdovo taurininkas+ ir duonkepys nusikalto savo šeimininkui, Egipto valdovui. 2 Faraonas užsirūstino ant tų dviejų tarnų – vyriausiojo taurininko ir vyriausiojo duonkepio+ – 3 ir įkalino juos sargybos viršininko+ namų kalėjime, ten pat, kur kalėjo ir Juozapas.+ 4 Sargybos viršininkas įpareigojo Juozapą jais rūpintis ir jiems patarnauti.+ Taip jie išbuvo kalėjime kurį laiką.

5 Vieną naktį tie Egipto valdovo kaliniai, taurininkas ir duonkepys, sapnavo sapnus, ir abiejų sapnai turėjo reikšmę. 6 Ryte atėjęs Juozapas pastebėjo, kad juodu nusiminę. 7 „Kodėl jūsų veidai šiandien paniurę?“ – paklausė jis tų faraono tarnų, kalinčių drauge su juo. 8 „Abu sapnavome sapnus, tačiau nėra kam jų išaiškinti“, – atsiliepė šie. Tada Juozapas tarė: „Argi ne Dievas išaiškina sapnus?+ Prašau juos man papasakoti.“

9 Taigi taurininkas papasakojo Juozapui savąjį sapną. „Sapne regėjau vynmedį, – pradėjo jis. – 10 Tas vynmedis turėjo tris šakeles. Jos išsprogo, sužydėjo ir prisirpo kekės vynuogių. 11 Rankoje aš laikiau faraono taurę. Nuskynęs vynuoges, išspaudžiau jų sultis į tą taurę ir padaviau ją faraonui.“ 12 Juozapas jam tarė: „Štai ką reiškia tavo sapnas. Trys šakelės yra trys dienos. 13 Po trijų dienų faraonas tave išlaisvins ir sugrąžins į tarnybą.+ Padavinėsi jam taurę kaip ir anksčiau, kai buvai jo taurininkas.+ 14 Tik prašyčiau manęs nepamiršti, kai tau seksis. Padaryk man malonę* ir užsimink apie mane faraonui. Gal jis mane iš čia išlaisvins. 15 Juk aš buvau pagrobtas iš hebrajų krašto+ ir šioje šalyje nesu padaręs nieko, dėl ko mane būtų reikėję įmesti į kalėjimą*.“+

16 Išgirdęs Juozapo išaiškinimą, kad taurininko sapnas žada gera, vyriausiasis duonkepys prabilo: „Aš irgi regėjau sapną. Man ant galvos buvo trys pintinės geriausios duonos. 17 Viršutinėje buvo visokių kepinių faraonui ir tuos kepinius iš pintinės lesė paukščiai.“ 18 Juozapas jam paaiškino: „Štai ką reiškia tavo sapnas. Trys pintinės yra trys dienos. 19 Po trijų dienų faraonas nukirs tau galvą, pakabins tave ant stulpo ir tavo kūną les paukščiai.“+

20 Taigi po trijų dienų, per savo gimtadienį,+ faraonas iškėlė visiems savo tarnams vaišes. Jų akivaizdon jis atvesdino vyriausiąjį taurininką ir vyriausiąjį duonkepį. 21 Vyriausiajam taurininkui jis grąžino taurininko pareigas ir šis toliau padavinėjo faraonui taurę. 22 O vyriausiąjį duonkepį pakabino ant stulpo, kaip Juozapas ir buvo jiems sakęs.+ 23 Vis dėlto vyriausiasis taurininkas Juozapo neatsiminė, išvis jį pamiršo.+

41 Praėjus dvejiems metams, faraonas sapnavo sapną.+ Jis regėjo save stovintį prie Nilo, 2 ir štai iš upės išbrido septynios gražios, riebios karvės. Joms besiganant Nilo pakrantės lankoje,+ 3 iš upės išbrido kitos septynios karvės – bjaurios ir liesos. Nuėjusios prie riebiųjų, besiganančių Nilo pakrantėje, 4 bjaurios liesosios karvės ėmė ryti tas septynias gražias riebiąsias. Tada faraonas nubudo.

5 Vėl užmigęs, jis sapnavo antrą sapną. Štai ant vieno javų stiebo išaugo septynios varpos, pilnos ir sveikos.+ 6 Paskui išaugo kitos septynios varpos, menkos ir rytų vėjo nusvilintos. 7 Menkosios varpos ėmė ryti anas septynias pilnas, sveikas varpas. Nubudęs faraonas suprato, kad tai tik sapnas.

8 Bet rytą jo dvasia buvo labai sunerimusi, tad jis liepė sušaukti visus Egipto žynius ir išminčius. Faraonas papasakojo jiems savo sapnus, tačiau nė vienas nežinojo, kaip tuos sapnus išaiškinti.

9 Tada į faraoną kreipėsi vyriausiasis taurininkas: „Privalau šiandien išpažinti savo nuodėmes. 10 Faraonas buvo užsirūstinęs ant savo tarnų – manęs ir vyriausiojo duonkepio – ir įmetęs mus į sargybos viršininko namų kalėjimą.+ 11 Vieną naktį mes abu sapnavome po sapną. Tiek jo, tiek mano sapnas turėjo reikšmę.+ 12 Su mumis kalėjo vienas jaunas hebrajas, sargybos viršininko+ tarnas. Kai jam savo sapnus papasakojome,+ jis abu juos išaiškino. 13 Viskas įvyko taip, kaip jis sakė – man buvo grąžintos pareigos, o kitą vyrą pakabino ant stulpo.“+

14 Faraonas pasiuntė atvesti Juozapo+ ir šis tuojau pat buvo išleistas iš kalėjimo*.+ Juozapas nusiskuto, persirengė ir atėjo pas faraoną. 15 Faraonas jam tarė: „Sapnavau sapną, ir niekas nežino, ką jis reiškia. Sako, kad tu, išgirdęs bet kokį sapną, gali jį išaiškinti.“+ 16 Juozapas faraonui atsakė: „Ne aš, o Dievas gali. Jis praneša faraonui gerą žinią.“+

17 Faraonas Juozapui pasakojo: „Sapne aš stovėjau ant Nilo kranto. 18 Ir štai iš Nilo išbrido septynios gražios, riebios karvės. Joms besiganant Nilo pakrantėje,+ 19 iš upės išbrido kitos septynios karvės – suvargusios, bjaurios ir liesos. Niekur Egipto žemėje nesu matęs tokių negražių karvių. 20 Tos kaulėtos bjaurios karvės ėmė ryti anas septynias riebiąsias. 21 Tačiau net ir prarijusios tas riebias karves jos neatrodė geriau nei pirma – nebuvo nė žymės, kad jos anas karves prarijo. Tada aš atsibudau.

22 Kai vėl užmigau, sapne išvydau septynias javų varpas, augančias ant vieno stiebo, pilnas ir sveikas.+ 23 Paskui išaugo kitos septynios – sudžiūvusios, menkos, rytų vėjo nusvilintos. 24 Menkosios varpos prarijo septynias sveikąsias. Papasakojau sapnus žyniams,+ bet nė vienas nežino, ką jie reiškia.“+

25 Juozapas faraonui paaiškino: „Abu faraono sapnai reiškia tą patį. Šiais sapnais Dievas apreiškia faraonui, ką ketina daryti.+ 26 Septynios gražiosios karvės yra septyneri metai. Septynios gerosios varpos irgi reiškia septynerius metus. Abu sapnai reiškia tą patį. 27 Septynios kaulėtos, bjaurios karvės, išbridusios paskui pirmąsias, yra septyneri metai, taip pat septynios tuščios, rytų vėjo nusvilintos varpos yra septyneri metai, – septyneri bado metai. 28 Kaip jau sakiau, Dievas praneša faraonui, ką ruošiasi daryti.

29 Egipto žemės laukia septyneri didelio pertekliaus metai. 30 Bet po jų septynerius metus kraštą vargins badas. Visa ta apstybė iš Egipto žemės pradings, badas nualins visą kraštą.+ 31 Buvusios gausos Egipte neliks nė ženklo, nes badas užeis itin nuožmus. 32 O tai, kad tą patį sapną faraonas sapnavo du kartus, reiškia, kad Dievo sprendimas yra tvirtas ir netrukus bus vykdomas.

33 Tad dabar faraonas tegul suranda protingą, sumanų vyrą ir tepaskiria jį valdyti Egipto kraštą. 34 Tegul faraonas ima ir paskiria krašte prižiūrėtojus, kad per visus septynerius pertekliaus metus būtų surenkamas penktadalis Egipto derliaus.+ 35 Per ateinančius gerovės metus paskirtieji prižiūrėtojai tegul surenka visus tuos javus ir faraono prižiūrimi tekaupia juos miestuose. Tesaugo jie tas maisto atsargas,+ 36 kad per septynerius bado metus, kurie užeis Egipto žemėje, kraštas turėtų duonos ir nepražūtų.“+

37 Pasiūlymas patiko ir faraonui, ir visiems jo tarnams. 38 Faraonas savo tarnams pasakė: „Argi rasime kitą tokį vyrą kaip šis, apdovanotą Dievo dvasia?“ 39 Tada faraonas tarė Juozapui: „Jeigu jau Dievas visa tai tau apreiškė, tai protingesnio ir sumanesnio už tave nerasime. 40 Skiriu tave savo namų valdytoju. Visi mano žmonės besąlygiškai tavęs klausys.+ Tik sostu būsiu už tave viršesnis.“ 41 Ir faraonas pareiškė: „Skiriu tave visos Egipto žemės valdytoju.“+ 42 Jis nusiėmė nuo piršto savo antspaudo žiedą ir užmovė Juozapui. Valdovas aprengė Juozapą geriausio lino drabužiais ir ant kaklo užkabino aukso grandinę. 43 Tada paliepė vežti jį antruoju savo vežimu ir jam priešakyje šaukti: „Avrėch*!“ Taip faraonas paskyrė Juozapą visos Egipto žemės valdytoju.

44 Faraonas Juozapui sakė: „Faraonas esu aš, tačiau be tavo įgaliojimo niekas visoje Egipto žemėje negalės padaryti nė menkiausio dalyko*.“+ 45 Juozapą faraonas pavadino Cafnat Paneahu ir davė jam į žmonas Asenatą, Ono* žynio Potiferos dukterį.+ Taip Juozapas pradėjo valdyti* Egipto kraštą.+ 46 Juozapui buvo 30 metų,+ kai stojo Egipto valdovo faraono akivaizdon*.

Paskui, palikęs faraoną, Juozapas leidosi keliauti po visą Egipto šalį. 47 Prasidėjo tie septyneri gerovės metai, ir žemė davė gausybę derliaus*. 48 Ištisus septynerius metus Juozapas rinko Egipto krašto derlių ir kaupė atsargas miestuose. Kiekviename mieste jis krovė į sandėlius derlių iš aplinkinių laukų. 49 Juozapas javų prikaupė tokią gausybę, kad jų buvo tarsi pajūrio smilčių. Galiausiai jis net liovėsi juos seikėjęs, nes visų suseikėti buvo tiesiog neįmanoma.

50 Prieš prasidedant bado metams, Ono* žynio Potiferos duktė Asenata pagimdė Juozapui du sūnus.+ 51 Pirmagimiui Juozapas davė Manaso*+ vardą. „Dievas leido man užmiršti visą savo vargą, – sakė jis, – ir mano tėvo namus.“ 52 Antrąjį sūnų jis pavadino Efraimu*+ ir sakė: „Dievas padarė mane vaisingą mano nelaimės krašte.“+

53 Ir štai septyneri metai, kuriais Egipto kraštas turėjo gausų derlių, baigėsi.+ 54 Kaip Juozapas ir buvo sakęs, prasidėjo septyneri bado metai.+ Badas siautė visuose kraštuose, bet Egipto žemėje duonos buvo.+ 55 Ilgainiui badas išplito ir visame Egipto krašte, ir žmonės ėmė šauktis faraono, prašydami duonos.+ Egiptiečiams faraonas paskelbė: „Eikite pas Juozapą ir darykite, ką jis jums nurodys.“+ 56 Badas alino visą žemę.+ Juozapas atidarė visus javų sandėlius ir pardavinėjo javus egiptiečiams,+ nes badas Egipte buvo nuožmus. 57 Kadangi badas buvo apėmęs visą žemę,+ žmonės iš visų kraštų traukė į Egiptą pas Juozapą pirkti maisto.

42 Sužinojęs, kad Egipte yra grūdų,+ Jokūbas sūnums tarė: „Ko žiūrite vienas į kitą? 2 Girdėjau, kad Egipte esama grūdų. Keliaukite ir nupirkite, kad išliktume gyvi, kad nemirtume iš bado.“+ 3 Taigi dešimt Juozapo brolių+ leidosi į Egiptą pirkti grūdų. 4 Tik Juozapo brolio Benjamino+ drauge su jais Jokūbas neišsiuntė. „Dar pražus kelyje“,+ – sakė jis.

5 Ir štai Izraelio sūnūs drauge su kitais atkeliavo į Egiptą pirkti grūdų, nes badas buvo pasiekęs ir Kanaano kraštą.+ 6 Juozapas buvo Egipto krašto valdytojas+ ir pardavinėjo grūdus visiems žemės gyventojams.+ Broliai atėjo pas jį ir nusilenkė iki pat žemės.+ 7 Juozapas pažino brolius vos tik juos išvydęs, tačiau neišsidavė, kas esąs,+ ir kalbėjo su jais šiurkščiai. „Iš kur atvykote?“ – paklausė. „Atkeliavome iš Kanaano krašto nusipirkti maisto“,+ – atsakė šie.

8 Taigi Juozapas pažino brolius, o tie jo nepažino. 9 Prisiminęs, ką apie juos sapnavo,+ Juozapas tarė: „Jūs esate žvalgai! Atkeliavote čia norėdami sužinoti silpnąsias mūsų krašto vietas*!“ 10 Broliai atsakė: „Tikrai ne, mūsų viešpatie, tavo tarnai atkeliavo pirkti maisto. 11 Visi esame vieno tėvo sūnūs. Tavo tarnai dori žmonės. Neketiname nieko žvalgyti.“ – 12 „Netiesa! – sakė Juozapas. – Atkeliavote norėdami sužinoti mūsų krašto silpnąsias vietas!“ 13 Šie tvirtino: „Mes, tavo tarnai, esame vieno tėvo sūnūs,+ dvylika brolių,+ ir gyvename Kanaano krašte. Mūsų jauniausias brolis pasiliko su tėvu,+ o vieno jau nebėra.“+

14 Tačiau Juozapas kalbėjo: „Yra, kaip sakau, – esate žvalgai! 15 Dabar aš jus patikrinsiu. Kaip gyvas faraonas, neišeisite iš čia, kol neatvyks jūsų jauniausias brolis.+ 16 Pasiųskite vieną iš jūsų atvesti brolio, o kiti liksite surakinti, tada sužinosiu, ar kalbate tiesą. Antraip, kaip gyvas faraonas, jūs esate žvalgai.“ 17 Ir jis visus juos įkalino trims dienoms.

18 Trečią dieną Juozapas jiems tarė: „Padarykite, kaip liepsiu, ir liksite gyvi, nes aš bijau Dievo. 19 Jeigu esate dori žmonės, vienas iš jūsų tepasilieka kalėjime, o kiti keliaukite, nugabenkite savo badaujančioms šeimynoms grūdų.+ 20 Tada atvesite pas mane savo jauniausią brolį, kad jūsų žodžiai pasitvirtintų ir kad nemirtumėte.“ Jie sutiko.

21 Tarpusavyje jie kalbėjosi: „Tai ne kas kita, o bausmė už brolį.+ Matėme, su kokiu sielos skausmu jis maldavo pasigailėjimo, tačiau nė girdėti nenorėjome. Todėl ir ištiko mus ši nelaimė.“ 22 Rubenas tarė: „Argi nesakiau, kad nekenktumėte* vaikui? Nepaklausėte,+ užtat dabar teks atsiskaityti už jo kraują.“+ 23 Broliai nežinojo, kad Juozapas viską supranta, mat jis kalbėjosi su jais per vertėją. 24 Juozapas paėjo nuo brolių į šalį ir ėmė verkti.+ Sugrįžęs kalbėjosi su jais toliau, o tada įsakė surišti jų akyse Simeoną.+ 25 Paskui davė nurodymą pripilti jų maišus grūdų ir kiekvienam į maišą įdėti jų pinigus. Taip pat liepė aprūpinti juos maistu kelionei. Taip ir buvo padaryta.

26 Užsikėlę grūdus ant asilų, broliai iškeliavo. 27 Nakvynės vietoje vienas iš jų atrišo savo maišą norėdamas pašerti asilą ir viršuje rado pinigus. 28 Jis tarė broliams: „Žiūrėkite, man grąžino pinigus! Štai jie maiše!“ Vyrams net širdis apmirė. Visi drebėdami žvalgėsi vienas į kitą ir klausinėjo: „Ką Dievas su mumis daro?“

29 Parvykę į Kanaano kraštą pas savo tėvą Jokūbą, sūnūs jam apsakė viską, kas buvo nutikę. Jie pasakojo: 30 „Žmogus, valdantis tą šalį, su mumis kalbėjo šiurkščiai+ ir apkaltino, esą atkeliavome išžvalgyti krašto. 31 Sakėme jam, kad mes dori žmonės, ne žvalgai.+ 32 Ir kad esame vieno tėvo sūnūs, dvylika brolių,+ ir kad vieno nebėra,+ o jauniausiasis pasilikęs su tėvu Kanaano krašte.+ 33 Bet tas vyras, šalies valdytojas, pareiškė: ‘Aš patikrinsiu, ar esate dori žmonės. Palikite vieną iš savųjų pas mane,+ o kiti, pasikrovę atsargų savo badaujančioms šeimoms, keliaukite+ 34 ir atveskite pas mane jauniausiąjį savo brolį. Tada žinosiu, ar jūs ne žvalgai, ar tikrai esate dori žmonės, ir jūsų brolį grąžinsiu. Paskui galėsite pirkti šalyje, ką panorėję.’“

35 Kai jie ėmė pilti grūdus iš maišų, kiekvienas rado savąjį kapšą su pinigais. Pamatę pinigus, nusigando ir jie, ir tėvas. 36 Jokūbas pradėjo aimanuoti: „Paliksite mane visai be vaikų!+ Nebėra Juozapo,+ jau ir Simeono nebeturiu!+ Dar ir Benjaminą atimsite! Ir visa tai užgriuvo mane!“ 37 Rubenas tėvui tarė: „Galėsi nužudyti mano abu sūnus, jeigu jo tau nesugrąžinsiu.+ Nebijok man jo patikėti, tikrai parvesiu atgal pas tave.“+ 38 Tėvas nesutiko: „Mano sūnus su jumis nekeliaus, nes jo brolio jau nebėra ir jis vienas man belikęs.+ Jei kelionėje pražūtų, mirčiau iš sielvarto,+ tikrai nuvarytumėte mane, žilagalvį, į kapus*.“+

43 Badas krašte buvo nuožmus.+ 2 Kai grūdai, kuriuos parsigabeno iš Egipto,+ visai išsibaigė, tėvas sūnums tarė: „Grįžkite ir nupirkite mums truputį maisto.“ 3 Judas atsakė: „Tas vyras mus aiškiai įspėjo: ‘Nesirodykite mano akivaizdoje be savo brolio!’+ 4 Jeigu išleisi su mumis mūsų brolį, keliausime ir nupirksime tau maisto. 5 O jeigu neleisi, niekur neisime, nes tas vyras sakė: ‘Nė nesirodykite mano akivaizdoje be savo brolio!’“+ – 6 „Kodėl gi turėjote jam prasitarti, kad yra dar vienas brolis, ir užtraukti man nelaimę?“ – priekaištavo Izraelis.+ 7 „Tai kad jis pats teiravosi apie mus ir mūsų giminę, – teisinosi jie. – Klausė, ar mūsų tėvas dar gyvas, ar turime daugiau brolių. Tad jam viską ir papasakojome.+ Iš kur galėjome žinoti, kad lieps jį atsivesti?“+

8 Judas įkalbinėjo savo tėvą Izraelį: „Leisk berniuką su manimi,+ leisk mums keliauti, kad visi – ir tu, ir mes, ir mūsų vaikai+ – išliktume gyvi,+ nemirtume iš bado. 9 Aš pats laiduoju už jo saugumą,+ gali laikyti mane atsakingu. Jeigu jo negrąžinsiu ir nepastatysiu tavo akivaizdoje, būsiu kaltas tau visą gyvenimą. 10 Jei nebūtume delsę, būtume jau dukart pirmyn atgal suvaikščioję.“

11 Jų tėvas Izraelis jiems pasakė: „Kad jau nėra kitos išeities, darykite štai kaip. Prisikraukite maišus rinktinių mūsų žemės gėrybių – truputį balzamo,+ truputį medaus, švitrūno sakų, sakingosios žievės,+ pistacijų ir migdolų – ir nugabenkite tam vyrui kaip dovaną.+ 12 Pinigų pasiimkite dvigubai daugiau. Įsidėkite ir tuos, kuriuos radote savo maišuose,+ – gal įvyko kokia klaida. 13 Pasiimkite brolį ir keliaukite, grįžkite pas tą žmogų. 14 Visagalis Dievas tesuteikia jums malonę to vyro akyse, kad jis grąžintų jums aną brolį ir Benjaminą. O jeigu jau man teks kentėti netektį, kentėsiu.“+

15 Taigi vyrai įsidėjo dovanų, dvigubai pinigų ir, pasiėmę su savimi Benjaminą, leidosi į Egiptą. Atvykę jie atėjo pas Juozapą.+ 16 Pamatęs su jais Benjaminą, Juozapas savo namų prižiūrėtojui paliepė: „Nuvesk šituos žmones į mano namus, papjauk gyvulių ir paruošk vaišes. Vidudienį jie su manimi valgys.“ 17 Prižiūrėtojas tuojau ėmėsi vykdyti paliepimą+ ir nuvedė vyrus į Juozapo namus. 18 Tie kalbėjosi išgąsčio apimti: „Tikriausiai tai dėl pinigų, kuriuos anąkart radome maišuose. Mus vedasi norėdami užpulti, pavergti ir atimti mūsų asilus.“+

19 Atėję prie Juozapo namų, broliai užkalbino prižiūrėtoją tarpduryje. 20 „Atleisk, viešpatie, – kreipėsi jie. – Mes jau ir anksčiau buvome atvykę pirkti maisto.+ 21 Tačiau anąkart, kai keliaudami namo apsistojome nakvynės vietoje ir atrišome maišus, radome juose savo pinigus, visus, kiek buvome atsvėrę.+ Užtat dabar norime juos grąžinti. 22 Turime ir daugiau pinigų – pasiėmėme maistui pirkti. O kas tąsyk sudėjo pinigus į mūsų maišus, nežinome.“+ 23 Prižiūrėtojas atsakė: „Viskas gerai. Nebijokite. Jūsų Dievas ir Dievas jūsų tėvo bus įdėjęs tą turtą jums į maišus. O aš jūsų pinigus gavau.“ Tada jis atvedė pas juos Simeoną.+

24 Įvedęs juos į Juozapo namus, prižiūrėtojas davė vandens kojoms nusiplauti ir pametė pašaro jų asilams. 25 Juozapas turėjo grįžti vidudienį, tad broliai belaukdami pasiruošė įteikti jam dovaną,+ mat buvo nugirdę, kad čia pietaus.+ 26 Juozapui įžengus į namus, jie atnešė dovaną ir parpuolė kniūbsti ant žemės.+ 27 Pasiteiravęs, kaip jiems sekasi, Juozapas paklausė: „O kaip einasi jūsų senyvam tėvui, apie kurį man kalbėjote? Ar jis gyvas?“+ 28 Broliai atsakė: „Tavo tarnas, mūsų tėvas, laikosi gerai ir tebėra gyvas.“ Tada jie parpuolė ant kelių ir nusilenkė.+

29 Pakėlęs akis ir pamatęs savo brolį Benjaminą, savo motinos sūnų,+ Juozapas paklausė: „Ar čia jūsų brolis, jūsų jauniausiasis, apie kurį kalbėjote?“+ Ir tarė: „Tesuteikia tau Dievas malonę, mano sūnau.“ 30 Matydamas savo brolį Juozapas labai susijaudino ir, negalėdamas sulaikyti ašarų, skubiai išėjo. Jis nuėjo į savo kambarį ir pravirko.+ 31 Paskui, apsiraminęs ir nusiprausęs, sugrįžo ir paliepė: „Patiekite valgius.“ 32 Maistas buvo patiektas atskirai jam ir atskirai broliams. Su juo esantiems egiptiečiams irgi buvo patiekta atskirai, nes egiptiečiai nevalgo drauge su hebrajais – tai jiems pasibjaurėtina.+

33 Brolius susodino priešais jį pagal amžių – pradedant, kaip ir dera, pirmagimiu,+ ir baigiant jauniausiuoju. Visi jie buvo nustebę ir žvalgėsi vienas į kitą. 34 Valgį jiems tiekė nuo Juozapo stalo, ir Benjamino dalis buvo penkiskart didesnė negu kitų.+ Broliai su Juozapu valgė ir gėrė, kol pasisotino.

44 Paskui savo namų prižiūrėtojui Juozapas paliepė: „Pripilk šių vyrų maišus grūdų, kiek tik galima panešti, ir viršuje sudėk kiekvieno pinigus.+ 2 O į jauniausiojo maišą, kartu su pinigais, kuriais atsiskaitė už grūdus, įdėk ir mano taurę, tą sidabrinę.“ Prižiūrėtojas viską padarė, kaip Juozapas liepė.

3 Rytui vos prašvitus vyrai su savo asilais buvo išleisti į kelionę. 4 Jiems dar nedaug tenutolus nuo miesto, Juozapas savo namų prižiūrėtojui tarė: „Kelkis ir vykis tuos vyrus! Sulaikysi juos ir paklausi: ‘Kodėl už gera atmokėjote blogu? 5 Argi ne iš tos taurės geria mano šeimininkas? Argi ne iš jos jis buria? Jūs pasielgėte nedorai.’“

6 Taigi prižiūrėtojas prisivijo brolius ir persakė tuos žodžius. 7 Šie nustebo: „Kodėl mūsų viešpats taip kalba? Tavo tarnai nieku gyvu taip nepasielgtų. 8 Juk net pinigus, kuriuos radome savo maišuose, atnešėme tau atgal iš Kanaano žemės.+ Kaip tad galėtume vogti sidabrą ar auksą iš tavo šeimininko namų? 9 Jeigu pas kurį nors iš savo tarnų ją rasi, tebus jis nubaustas mirtimi, o mes visi tapsime mūsų šeimininko vergais.“ 10 Prižiūrėtojas atsakė: „Kad jau taip sakote, tas, pas kurį ją rasiu, bus mano vergas, o kiti bus nekalti.“ 11 Visi skubiai nukėlė savo maišus ant žemės ir atrišo. 12 Prižiūrėtojas ėmė ieškoti – pradėjo nuo vyriausiojo ir baigė jauniausiuoju. Benjamino maiše ir atrado taurę.+

13 Broliai persiplėšė drabužius ir, sukėlę nešulius ant asilų, grįžo į miestą. 14 Kai Judas+ su broliais atėjo pas Juozapą į namus, šis dar nebuvo išėjęs. Visi parklupo priešais jį ant žemės,+ 15 o Juozapas paklausė: „Ką jūs padarėte?! Nejau nežinote, kad aš moku burti?!“+ 16 Judas atsakė: „Ką mes begalime savo šeimininkui pasakyti? Kaip jam pasiaiškinti? Kaip įrodyti savo nekaltumą? Pats Dievas atskleidė tavo tarnų nusikaltimą.+ Dabar mes visi, taip pat tas, pas kurį buvo rasta taurė, esame mūsų šeimininko vergai.“ 17 Juozapas tarė: „Nieku gyvu taip nepasielgsiu. Tik tas, pas kurį rasta taurė, bus mano vergas.+ Visi kiti galite sau ramiai keliauti pas savo tėvą.“

18 Tada Judas priėjęs prašė: „Meldžiu, šeimininke, leisk savo tarnui į tave kreiptis. Nepyk ant savo tarno, juk esi lygus faraonui.+ 19 Mano šeimininke, tu savo tarnų klausei: ‘Ar dar turite tėvą, ar yra daugiau brolių?’ 20 Mes atsakėme savo šeimininkui: ‘Taip, turime senyvą tėvą, taip pat ir jaunėlį brolį,+ gimusį jam senatvėje. Jo brolis mirė,+ ir jis vienas liko iš savo motinos vaikų,+ todėl tėvas jį labai myli.’ 21 Tada savo tarnams paliepei: ‘Atveskite jį pas mane. Noriu pamatyti savo akimis.’+ 22 Mes šeimininkui sakėme: ‘Berniukas negali palikti tėvo. Jeigu paliktų, tėvas numirtų.’+ 23 Bet tu savo tarnus įspėjai: ‘Jeigu neatvesite pas mane savo jauniausiojo brolio, nė nesirodykite mano akivaizdoje.’+

24 Tada mes grįžome pas savo tėvą, tavo tarną, ir persakėme tavo žodžius, šeimininke. 25 Vėliau mūsų tėvas tarė: ‘Grįžkite atgal ir nupirkite mums truputį maisto.’+ 26 Mes jam atsakėme: ‘Negalime ten eiti. Nebent su mumis išleisi jauniausiąjį brolį, tada eisime. Be jaunėlio pasirodyti to vyro akivaizdoje nedrįsime.’+ 27 Tada mano tėvas, tavo tarnas, mums sakė: ‘Jūs žinote, kad mano žmona pagimdė man tik du sūnus.+ 28 Vienas iš jų pradingo ir daugiau jo nebemačiau, todėl kalbėjau: „Tikrai žvėris jį sudraskė.“+ 29 Jeigu dabar šį iš manęs paimsite ir jį ištiks nelaimė, nuvarysite mane, žilagalvį, į kapus*,+ mirsiu iš širdgėlos.’+

30 Tad jeigu grįšiu pas savo tėvą, tavo tarną, be berniuko, prie kurio jis labai prisirišęs, 31 jis mirs, pamatęs, kad berniuko nėra, – tavo tarnai nuvarys savo žilagalvį tėvą, tavo tarną, į kapus*, jis mirs iš sielvarto. 32 Tavo tarnas už berniuką savo tėvui laidavo: ‘Jeigu jo neparvesiu, būsiu kaltas savo tėvui per amžius.’+ 33 Tad prašyčiau leisti savo tarnui pasilikti vietoj berniuko ir būti šeimininko vergu, o berniukas tegul keliauja su savo broliais. 34 Kaipgi galėčiau grįžti pas tėvą be berniuko? Negalėčiau žiūrėti, kaip tėvas kenčia.“

45 Matydamas, kad nebegalės susitvardyti savo tarnų akivaizdoje,+ Juozapas sušuko: „Išeikite visi iš čia!“ Tad kai Juozapas pasisakė broliams, kas esąs,+ su jais daugiau nieko nebuvo.

2 Juozapas pradėjo taip garsiai verkti, kad egiptiečiai išgirdo ir perdavė žinią faraono namams. 3 „Aš esu Juozapas, – tarė jis broliams. – Ar mano tėvas dar gyvas?“ Tačiau broliai buvo tokie apstulbę, kad negalėjo nė žodžio pratarti. 4 „Prieikite prie manęs arčiau“, – kvietė Juozapas brolius, ir šie priėjo.

„Aš esu Juozapas, jūsų brolis, kurį pardavėte į Egiptą,+ – sakė jis. – 5 Bet nesikrimskite, nekaltinkite vienas kito, kad mane pardavėte. Pats Dievas siuntė mane pirma jūsų, kad būtų išgelbėta jūsų gyvybė.+ 6 Dabar tik antri bado metai krašte.+ Laukia dar penkeri, kai nebus nei ariama, nei derliaus nuimama. 7 Tačiau Dievas mane siuntė pirma jūsų, kad apsaugotų jūsų šeimyną*+ ir kad patyrę didį išgelbėjimą liktumėte gyvi. 8 Taigi, ne jūs mane čia atsiuntėte, o Dievas – kad paskirtų mane faraono vyriausiuoju patarėju*, visų jo namų šeimininku ir viso Egipto krašto valdytoju.+

9 Skubiai grįžkite pas mano tėvą ir jam praneškite: ‘Štai ką sako tavo sūnus Juozapas: „Dievas paskyrė mane viso Egipto valdytoju.+ Keliauk pas mane nedelsdamas.+ 10 Apsigyvensi Gošeno žemėje,+ kad būtum netoli manęs – tu, tavo vaikai ir vaikaičiai, bandos ir kaimenės ir visa, ką turi. 11 Bus dar penkeri bado metai, tad aš aprūpinsiu tave maistu,+ kad skurdas nealintų tavęs ir tavo šeimynos, kad visa, ką turi, nepražūtų.“’ 12 Jūs ir mano brolis Benjaminas savo akimis matote, kad aš pats jums tai sakau.+ 13 Papasakokite tėvui apie visą mano šlovę Egipte ir apie viską, ką matėte. Tad skubėkite ir atvežkite čia mano tėvą.“

14 Tada Juozapas puolė savo broliui Benjaminui ant kaklo ir pradėjo verkti. Benjaminas irgi jį apsikabinęs verkė.+ 15 Juozapas išbučiavo visus brolius, kiekvieną su ašaromis apkabindamas. Paskui broliai galėjo su juo pasikalbėti.

16 Faraono namus pasiekė žinia: „Atvyko Juozapo broliai!“ Faraonas ir jo tarnai apsidžiaugė. 17 Tada faraonas Juozapui paliepė: „Sakyk savo broliams: ‘Darykite taip: susikraukite ant gyvulių daiktus ir keliaukite į Kanaaną. 18 Pasiėmę tėvą ir savo šeimynas, persikelkite pas mane. Aš aprūpinsiu jus Egipto krašto gėrybėmis, valgysite mūsų žemės derliaus geriausią* dalį.’+ 19 Be to, perduok jiems mano įsakymą:+ ‘Darykite taip: iš Egipto krašto paimkite vežimų+ savo vaikams ir žmonoms. Į vieną iš jų įsodinkite savo tėvą ir visi parkeliaukite čia.+ 20 O dėl turto+ nesirūpinkite, nes visa, kas geriausia Egipto žemėje, priklausys jums.’“

21 Izraelio sūnūs taip ir padarė. Juozapas davė jiems vežimų, kaip įsakė faraonas, taip pat viskuo aprūpino kelionei. 22 Kiekvienam iš jų jis įdėjo po naują drabužį, o Benjaminui – 300 sidabrinių ir penkis naujus drabužius.+ 23 Savo tėvui pasiuntė dešimt asilų su Egipto gėrybėmis ir dešimt asilių su grūdais, duona ir kitokiu maistu. Taip aprūpino jį kelionei. 24 Taigi Juozapas išleido brolius ir jiems iškeliaujant pasakė: „Nesipykite pakeliui.“+

25 Broliai iškeliavo iš Egipto ir sugrįžo į Kanaano žemę, pas savo tėvą Jokūbą. 26 Tėvui jie pranešė: „Juozapas yra gyvas ir valdo visą Egipto žemę!“+ Jokūbui net širdis nutirpo, jis negalėjo jais patikėti.+ 27 Tik tada, kai broliai papasakojo visa, ką Juozapas jiems kalbėjo, ir kai išvydo vežimus, kuriuos Juozapas siuntė jo atvežti, jo dvasia atsigavo. 28 „Pakaks! – sušuko Izraelis. – Mano sūnus Juozapas gyvas! Turiu keliauti, kad prieš mirtį dar jį pamatyčiau!“+

46 Taigi Izraelis surinko visa, ką turi,* ir iškeliavo. Atvykęs į Beer Šebą,+ jis aukojo aukas savo tėvo Izaoko Dievui.+ 2 Naktį regėjime Dievas pašaukė Izraelį: „Jokūbai, Jokūbai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia.“ 3 Jis kalbėjo: „Aš esu Dievas, tavo tėvo Dievas.+ Nebijok keliauti į Egiptą, nes ten iškildinsiu iš tavęs didžiulę tautą.+ 4 Aš pats keliausiu su tavimi į Egiptą ir pats tave iš ten parvesiu.+ Ir Juozapas savo ranka užmerks tau akis.“+

5 Iš Beer Šebos Jokūbas keliavo toliau. Izraelio sūnūs faraono atsiųstais vežimais vežė savo tėvą Jokūbą, savo vaikus ir savo žmonas. 6 Su savimi jie varėsi kaimenes ir gabenosi visą turtą, kurį buvo sukaupę Kanaano žemėje. Taip jie atkeliavo į Egiptą – Jokūbas ir visi jo palikuoniai. 7 Jokūbas į Egiptą pasiėmė savo sūnus, dukteris ir vaikaičius – visus savo palikuonius.

8 Štai visų Izraelio, tai yra Jokūbo, sūnų, atkeliavusių į Egiptą, vardai.+ Jokūbo pirmagimis buvo Rubenas.+

9 Rubeno sūnūs: Henochas, Paluvas, Hecronas ir Karmis.+

10 Simeono+ sūnūs: Jemuelis, Jaminas, Ohadas, Jachinas, Coharas ir kanaanietės sūnus Saulius.+

11 Levio+ sūnūs: Geršonas, Kehatas ir Meraris.+

12 Judo+ sūnūs: Eras, Onanas, Šela,+ Perecas+ ir Zerachas.+ Eras ir Onanas mirė Kanaano krašte.+

Pereco sūnūs: Hecronas ir Hamulas.+

13 Isacharo sūnūs: Tola, Pūva, Jobas ir Šimronas.+

14 Zabulono+ sūnūs: Seredas, Elonas ir Jachleelis.+

15 Šiuos sūnus, taip pat dukterį Diną,+ Jokūbui Padan Arame pagimdė Lėja. Jokūbo palikuonių iš Lėjos buvo iš viso 33.

16 Gado+ sūnūs: Cifonas, Hagis, Šūnis, Ecbonas, Eris, Arodis ir Arelis.+

17 Ašero+ sūnūs: Imna, Išva, Išvis ir Berija. Jie turėjo seserį vardu Seracha.

Berijos sūnūs: Heberas ir Malkielis.+

18 Šie buvo Zilpos,+ kurią Labanas davė savo dukrai Lėjai, sūnūs. Jokūbo palikuonių iš Zilpos buvo iš viso 16.

19 Jokūbo žmona Rachelė pagimdė Juozapą+ ir Benjaminą.+

20 Juozapui Egipto krašte gimė Manasas+ ir Efraimas.+ Šiuos sūnus jam pagimdė Asenata, Ono* žynio Potiferos duktė.+

21 Benjamino+ sūnūs: Bela, Becheras, Ašbelis, Gera,+ Naamanas, Ehis, Rošas, Mupimas, Hupimas+ ir Ardas.+

22 Jokūbo palikuonių iš Rachelės buvo iš viso 14.

23 Dano+ sūnus* buvo Hušimas.+

24 Naftalio+ sūnūs: Jachceelis, Gūnis, Jeceras ir Šilemas.+

25 Šie buvo Bilhos, kurią Labanas davė savo dukrai Rachelei, sūnūs. Iš viso Jokūbo palikuonių iš Bilhos buvo 7.

26 Taigi žmonių, kilusių iš Jokūbo ir atkeliavusių su juo į Egiptą, buvo 66, neskaitant Jokūbo sūnų žmonų.+ 27 Juozapo sūnų buvo du, jie gimė jam Egipte. Iš viso Jokūbo namų žmonių į Egiptą atsikėlė 70.+

28 Jokūbas siuntė Judą+ pirma savęs pranešti Juozapui, kad jis jau pakeliui į Gošeną. Kai jie atkeliavo į Gošeno kraštą,+ 29 Juozapas sėdęs į vežimą išvyko į Gošeną savo tėvo Izraelio pasitikti. Vos tik pamatęs tėvą, Juozapas puolė jam ant kaklo ir jį apsikabinęs ilgai verkė. 30 Izraelis Juozapui pasakė: „Dabar jau galiu ir numirti, nes išvydau tavo veidą ir žinau, kad esi gyvas.“

31 Tada Juozapas broliams ir visai tėvo šeimynai kalbėjo: „Vyksiu ir pranešiu faraonui:+ ‘Pas mane iš Kanaano krašto atvyko mano broliai ir visa tėvo šeimyna.+ 32 Tie žmonės yra avių ganytojai.+ Jie verčiasi gyvulių+ auginimu, užtat atsivarė su savimi visas savo kaimenes ir bandas, atsigabeno visa, ką turi.’+ 33 Kai faraonas jus pasišauks ir teirausis: ‘Kuo jūs užsiimate?’, 34 atsakykite: ‘Tavo tarnai nuo jaunumės augina gyvulius. Mūsų protėviai augino gyvulius, ir mes auginame.’+ Tuomet galėsite apsigyventi Gošeno žemėje,+ nes egiptiečiai avių ganytojais bjaurisi.“+

47 Taigi Juozapas nuvyko pas faraoną ir pranešė:+ „Mano tėvas ir broliai su savo kaimenėmis ir bandomis ir su viskuo, ką turi, atkeliavo iš Kanaano krašto. Dabar jie yra Gošeno žemėje.“+ 2 Jis atsivedė penkis savo brolius ir pristatė juos faraonui.+

3 Faraonas Juozapo brolių paklausė: „Kuo jūs užsiimate?“ – „Mes, tavo tarnai, esame avių ganytojai, kaip ir mūsų protėviai“,+ – atsakė šie. 4 Faraonui jie kalbėjo: „Atvykome kurį laiką pagyventi tavo krašte,+ nes dėl nuožmaus bado Kanaane+ tavo tarnų kaimenėms nebeliko ganyklų. Prašome leisti savo tarnams kurtis Gošeno žemėje.“+ 5 Faraonas Juozapui tarė: „Tavo tėvas ir broliai atkeliavo pas tave. 6 Egiptas yra tavo žinioje, tad įkurdink savo tėvą ir brolius geriausioje šalies srityje.+ Tegyvena jie Gošeno žemėje. Ir jei žinai tarp jų kokių sumanių vyrų, paskirk jiems mano kaimenių priežiūrą.“

7 Tada Juozapas atvedė savo tėvą Jokūbą ir pristatė faraonui. Jokūbas faraoną palaimino. 8 Faraonas jį paklausė: „Kiek tau metų?“ – 9 „Mano klajonių metų yra šimtas trisdešimt, – atsakė Jokūbas. – Nedaug tų metų ir visi jie vargo kupini.+ Mano gyvenimas trumpesnis už mano protėvių gyvenimą, už jų klajonių metus.“+ 10 Tai taręs Jokūbas palaimino faraoną ir išėjo.

11 Taigi Juozapas įkurdino savo tėvą ir brolius Egipto žemėje. Pagal faraono įsakymą jis davė jiems nuosavybę geriausioje šalies vietoje, Ramzio srityje.+ 12 Savo tėvui, broliams ir visai savo tėvo šeimynai Juozapas tiekė maistą – kiekvienai šeimai pagal vaikų skaičių.

13 Visame tame krašte nebeliko maisto, nes badas buvo smarkus. Egipto šalį ir Kanaano šalį badas labai nualino.+ 14 Visus pinigus, už kuriuos Egipto ir Kanaano gyventojai pirko grūdus,+ Juozapas surinkdavo ir pristatydavo į faraono rūmus. 15 Kai pinigai Egipto šalyje ir Kanaano šalyje išsibaigė, visi egiptiečiai ėjo pas Juozapą. „Duok mums maisto, kad nemirtume tavo akyse, – prašė jie. – Mes visai nebeturime pinigų.“ 16 Juozapas jiems kalbėjo: „Kad jau nebeturite pinigų, veskite čia savo gyvulius. Mainais už juos duosiu maisto.“ 17 Taigi žmonės pradėjo varyti pas Juozapą savo gyvulius. Juozapas davė žmonėms maisto mainais už arklius, avių ir ožkų kaimenes, galvijų bandas ir asilus. Mainais už gyvulius Juozapas tais metais aprūpino žmones maistu.

18 Tie metai baigėsi. Kitais metais žmonės vėl ėjo pas Juozapą. „Nebegalime tylėti, – sakė jie. – Turime pasakyti savo šeimininkui, kad pinigus ir gyvulių bandas jam jau atidavėme. Nebėra ko mūsų šeimininkui duoti, tik save pačius ir savo laukus beturime. 19 Nejau leisi mums mirti iš bado, pražūti tiek mums, tiek mūsų laukams? Mainais už maistą imk mus pačius ir mūsų žemes. Būsime faraono vergai ir atiduosime jam savo žemes. Duok mums sėklos, kad išgyventume, kad nepražūtume nei mes, nei mūsų žemės.“ 20 Taip Juozapas supirko faraonui visą egiptiečių žemę – vaduodamiesi nuo bado egiptiečiai ją pardavė. Visa žemė tapo faraono nuosavybe.

21 Visoje Egipto šalyje – nuo vieno jos krašto iki kito – Juozapas perkėlė žmones į miestus.+ 22 Tik žynių žemių jis nesupirko.+ Šie buvo išlaikomi faraono, valgė faraono tiekiamą maisto davinį. Todėl jie savo žemių nepardavė. 23 Juozapas žmonėms sakė: „Jus ir jūsų žemes aš nupirkau faraonui. Užtat imkite sėklos ir apsėkite savo laukus. 24 Nuėmę derlių, atiduosite penktadalį faraonui,+ o keturios dalys liks jums, kad turėtumėte sėklos laukams apsėti ir maisto sau, savo namiškiams ir savo vaikams.“ 25 Žmonės atsakė: „Tu išgelbėjai mums gyvybę.+ Tebūna mums maloningas mūsų viešpats, ir mes vergausime faraonui.“+ 26 Tada Juozapas išleido įstatymą, galiojantį Egipto krašte iki šių dienų, – kad penktadalis derliaus priklauso faraonui. Tik žynių žemės faraonui neperėjo.+

27 Izraelis pasiliko Egipto šalyje, Gošeno žemėje,+ ir joje įsikūrė. Jo palikuonių daugėjo ir jie tapo labai gausūs.+ 28 Egipto krašte Jokūbas pragyveno 17 metų; iš viso jis sulaukė 147 metų.+

29 Artinantis mirčiai,+ Izraelis pasikvietė savo sūnų Juozapą ir tarė: „Būk man maloningas. Pakišk ranką man po šlaunimi ir pažadėk, kad parodysi man gerumą* ir ištikimybę ir manęs nelaidosi Egipte.+ 30 Kai numirsiu,* išgabenk mano palaikus iš Egipto ir palaidok mano protėvių kapavietėje.“+ – „Padarysiu, kaip prašai“, – pažadėjo Juozapas. 31 Izraelis tarė: „Prisiek man.“ Juozapas prisiekė,+ ir Izraelis sėdėdamas savo lovos galvūgalyje nusilenkė.+

48 Kuriam laikui praėjus, Juozapui buvo pranešta: „Tavo tėvas silpsta.“ Pasikvietęs abu savo sūnus, Manasą ir Efraimą,+ Juozapas pas jį nuėjo. 2 Išgirdęs, kad atėjo jo sūnus Juozapas, Jokūbas sukaupė jėgas ir atsisėdo lovoje. 3 Juozapui jis tarė:

„Visagalis Dievas pasirodė man Kanaano krašte prie Lūzo ir mane palaimino.+ 4 Jis man kalbėjo: ‘Aš padarysiu tave vaisingą, pagausinsiu tavo palikuonius ir iš tavęs kils gausinga bendruomenė.+ Atiduosiu šį kraštą tavo palikuoniams kaip amžiną paveldą.’+ 5 Todėl abu tavo sūnūs, kurie tau gimė Egipte dar prieš man pas tave atkeliaujant, yra mano.+ Efraimas ir Manasas bus mano, lygiai kaip Rubenas ir Simeonas yra mano.+ 6 Tik po jų gimę vaikai priklausys tau. O paveldas, kuris teks tiems vaikams, vadinsis tų dviejų brolių vardais.+ 7 Man grįžtant iš Padano, dar likus geram kelio galui iki Efratos,+ Kanaano žemėje numirė manoji Rachelė.+ Ten pat, netoli kelio į Efratą, tai yra Betliejų,+ ją ir palaidojau.“

8 Pamatęs Juozapo sūnus, Izraelis paklausė: „O kas jie tokie?“ – 9 „Mano sūnūs, kuriuos Dievas man davė šiame krašte“,+ – atsakė Juozapas tėvui. „Būk malonus, atvesk juos prie manęs, – paprašė Jokūbas. – Noriu abu palaiminti.“+ 10 Izraelio akys nuo senatvės jau buvo aptemusios, jis vos bematė. Juozapas atvedė sūnus prie tėvo. Šis pabučiavo juos, apkabino 11 ir Juozapui tarė: „Nebesitikėjau išvysti tavo veido,+ o Dievas štai leido man pamatyti ir tavo vaikus.“ 12 Juozapas patraukė sūnus nuo tėvo* ir nusilenkė iki pat žemės.

13 Paėmęs Efraimą+ savo dešine, kad būtų Izraeliui iš kairės, ir Manasą+ – kaire, kad būtų Izraeliui iš dešinės, Juozapas privedė sūnus prie tėvo. 14 Tačiau Izraelis savo dešinę uždėjo ant galvos Efraimui, nors šis buvo jaunesnis, o kairę – Manasui. Jis taip padarė tyčia, nors ir žinojo, kad Manasas yra pirmagimis.+ 15 Izraelis palaimino Juozapą tokiais žodžiais:+

Tesivadina jie mano vardu ir mano tėvų Abraomo ir Izaoko vardu.

Teišauga jie į didelę daugybę žemėje.“+

17 Juozapui nepatiko, kad tėvas dešinę uždėjo ant Efraimo galvos. Tad jis norėjo perkelti tėvo ranką nuo Efraimo galvos ant Manaso. 18 Tėvui jis sakė: „Ne ne, mano tėve. Pirmagimis yra šitas,+ uždėk dešinę jam ant galvos.“ 19 Tačiau Izraelis nesutiko. „Žinau, mano sūnau, žinau, – sakė jis. – Šitas irgi taps tauta, irgi bus didis. Vis dėlto jaunėlis jo brolis bus didesnis,+ jo palikuoniai skaičiumi prilygs ištisoms tautoms*.“+ 20 Ir jis tą dieną juos laimino:+

Taigi Jokūbas iškėlė Efraimą aukščiau už Manasą.

21 Paskui Izraelis Juozapui kalbėjo: „Kaip matai, aš mirštu,+ bet Dievas bus su jumis ir sugrąžins jus į protėvių žemę.+ 22 O tau žemės aš skiriu viena dalimi* daugiau nei tavo broliams. Atiduodu tau dalį, kurią kalaviju ir lanku atkovojau iš amoritų.“

49 Jokūbas sukvietė savo sūnus ir tarė: „Prieikite visi prie manęs. Pasakysiu, kas jūsų laukia ateityje*. 2 Susiburkite drauge ir klausykitės, Jokūbo sūnūs, klausykitės savo tėvo Izraelio.

3 Rubenai,+ tu mano pirmagimis,+ mano stiprybė ir mano vyrystės pirmasis vaisius, tu viršiji kitus prakilnumu ir jėga. 4 Esi nesuvaldomas kaip šėlstantis vanduo. Kadangi įlipai į savo tėvo lovą,+ neturėsi jokio pranašumo. Anuomet tu suteršei* mano lovą. Taip, jis lipo į mano patalą!

5 Simeonas ir Levis yra broliai.+ Jų kalavijai – smurto įrankiai.+ 6 Nesirodyk jų draugėje, mano siela, neieškok su jais bendrystės, mano garbe,* nes įtūžio apimti jie žudė žmones+ ir dėl pramogos luošino jaučius. 7 Tebūna prakeiktas jų įniršis, nes jis nuožmus, ir jų įsiūtis, nes jis nežabotas.+ Išsklaidysiu juos po Jokūbo kraštą, išblaškysiu po Izraelį.+

8 O tu, Judai,+ būsi brolių giriamas.+ Tavo ranka visada bus priešams ant sprando.+ Tavo tėvo sūnūs tau lenksis.+ 9 Judas yra liūtukas.+ Tu pakilsi nuo grobio, mano sūnau. Pritupia jis tarsi liūtas ir atsigula. Kas gi drįstų liūtą judinti?! 10 Judo nepaliks skeptras,+ jam prie kojų visada bus valdovo lazda, kol ateis Šilojas*+ – jo klausys visos tautos.+ 11 Jis riš savo asilą prie vynmedžio, prie geriausio vynmedžio – asilės jauniklį. Vyne jis skalbs savo drabužius, savo apdarą – vynuogių kraujyje. 12 Raudonos nuo vyno jo akys, balti nuo pieno jo dantys.

13 Zabulonas+ gyvens netoli jūros, netoli krantų, kur laivai meta inkarus,+ jo tolimiausias paribys žvelgs į Sidono pusę.+

14 Isacharas+ – stambus asilas, gulintis tarp dviejų balnakrepšių. 15 Jo poilsio vieta jam pasirodys gera ir kraštas mielas. Jis palenks petį nešti naštą, jam teks vergiškai dirbti.

16 Danas+ – dar viena Izraelio giminė – teis savo tautą.+ 17 Danas bus gyvatė, tūnanti pakelėje, raguotoji angis prie tako. Ji kerta žirgui į kulną, ir raitelis atbulas krinta.+ 18 O Jehova, kaip aš laukiu tavo išgelbėjimo!

19 Gadą+ puldinės plėšikai, bet jis mins jiems ant kulnų.+

20 Ašeras+ bus pertekęs duonos*, iš jo plūs karališkos gėrybės.+

21 Naftalis+ – grakštus elnias. Jis kalba gražiais žodžiais.+

22 Juozapas+ yra atžala vaisingo medžio, prie šaltinio augančio medžio, kurio šakos lipa per mūro sieną. 23 Lankininkai jį vargino, leido į jį strėles, jo neapkentė.+ 24 Tačiau jo paties lankas tvirtose, mikliose jo rankose nesudrebėjo,+ – savo ranka jam padėjo Jokūbo galiūnas, ganytojas, Izraelio akmuo. 25 Jis* yra iš savo tėvo Dievo, ir Dievas jam padės. Jis yra su Visagaliu, ir Visagalis jį laimins – palaiminimais iš aukštybių, palaiminimais iš gelmių,+ palaiminimais krūtų ir įsčių. 26 Jo tėvo palaiminimai pranoks amžinųjų kalnų palaiminimus, jų bus daugiau negu tvariųjų kalvų gėrybių.+ Visada jie puoš Juozapo galvą, galvą to, kuris išskirtas iš savo brolių.+

27 Benjaminas+ plėšrus it vilkas.+ Rytą ės grobį, vakare dalys laimikį.“+

28 Tokios tad yra 12 Izraelio giminių ir tokius palaiminimus joms ištarė jų tėvas. Jis palaimino jas, kiekvienai ištarė savą palaiminimą.+

29 Tada davė jiems tokį nurodymą: „Netrukus aš nueisiu ten, kur protėviai*.+ Palaidokite mane prie mano tėvų, oloje, kuri yra hetito Efrono lauke.+ 30 Tą olą Machpelos lauke, priešais Mamrę, Kanaano žemėje, Abraomas nusipirko iš hetito Efrono kaip nuosavybę kapavietei. 31 Ten palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara.+ Ten palaidoti Izaokas+ ir jo žmona Rebeka, ten pat aš palaidojau Lėją. 32 Ten esantis laukas ir ola buvo nupirkti iš Heto sūnų.“+

33 Baigęs duoti nurodymus sūnums, Jokūbas įkėlė kojas į lovą ir išleidęs paskutinį atodūsį nuėjo ten, kur protėviai.+

50 Tada Juozapas puolė prie savo tėvo,+ bučiavo jį ir verkė. 2 Savo gydytojams jis liepė tėvą balzamuoti+ ir gydytojai Izraelį balzamavo. 3 Tai truko 40 dienų, kiek balzamavimas įprastai ir trunka. Egiptiečiai verkė jo 70 dienų.

4 Gedulo dienoms praėjus, Juozapas kreipėsi į faraono dvariškius*: „Jei radau malonę jūsų akyse, perduokite faraonui tokią žinią: 5 ‘Mano tėvas mane prisaikdino+ sakydamas: „Kaip matai, aš mirštu.+ Turi palaidoti mane kapavietėje,+ kurią išsikasiau Kanaano žemėje.“+ Tad leisk man keliauti. Palaidosiu tėvą ir sugrįšiu.’“ 6 Faraonas atsakė: „Keliauk ir palaidok savo tėvą, kaip esi jam prisiekęs.“+

7 Taigi Juozapas iškeliavo palaidoti savo tėvo. Su juo vyko visi faraono tarnai, jo rūmų seniūnai+ ir visi Egipto krašto seniūnai, 8 taip pat visi Juozapo namai, jo broliai ir jo tėvo šeimyna.+ Tik savo mažylius, kaimenes ir bandas jie paliko Gošeno krašte. 9 Juozapą lydėjo ir vežimai,+ ir raiteliai. Palyda buvo didžiulė. 10 Pasiekę Atado grendymą, esantį prie Jordano, jie labai graudžiai raudojo. Juozapas verkė savo tėvo septynias dienas. 11 To krašto gyventojai kanaaniečiai, pamatę juos raudančius prie Atado grendymo, sušuko: „Štai kaip didžiai gedi egiptiečiai!“ Todėl ir ta vieta prie Jordano buvo pavadinta Abel Micraimais*.

12 Kaip Jokūbas sūnums buvo liepęs,+ taip jie ir padarė. 13 Jie nugabeno jį į Kanaano kraštą ir palaidojo Machpelos oloje, priešais Mamrę esančiame lauke, kurį Abraomas nusipirko iš hetito Efrono kaip nuosavybę kapavietei.+ 14 Palaidojęs tėvą, Juozapas su savo broliais ir su visais, kurie drauge vyko tėvo laidoti, grįžo į Egiptą.

15 Tėvui mirus Juozapo broliai kalbėjosi: „Gali būti, kad Juozapas mūsų nekenčia ir ruošiasi keršyti už visa bloga, ką esame jam padarę.“+ 16 Tad jie pasiuntė Juozapui tokią žinią: „Prieš mirtį tavo tėvas mums kalbėjo: 17 ‘Perduokite Juozapui tokius mano žodžius: „Maldauju atleisti savo broliams, kurie tau taip nusikalto ir nusidėjo, padarė tau tokią didelę piktenybę.“’ Prašome atleisti savo tėvo Dievo tarnams jų nusikaltimą.“ Tai girdėdamas Juozapas apsiverkė. 18 Tada atėjo ir patys broliai. Parpuolę priešais jį, tarė: „Mes esame tavo vergai!“+ – 19 „Nebijokite, argi aš Dievas? – atsakė Juozapas. – 20 Nors jūs norėjote padaryti man pikta,+ Dievas viską pakreipė į gera, kad išgelbėtų gyvybę daugeliui žmonių, kaip ir patys šiandien matote.+ 21 Todėl nesibaiminkite. Aš aprūpinsiu jus ir jūsų mažylius maistu.“+ Tokiais žodžiais jis paguodė juos ir nuramino.

22 Juozapas ir toliau gyveno Egipte, jis ir jo tėvo namai. Jis sulaukė 110 metų. 23 Juozapas matė Efraimo sūnus iki trečios kartos,+ taip pat Manaso sūnaus Machyro+ sūnus. Jie gimė jam ant kelių.* 24 Vieną dieną Juozapas broliams tarė: „Netrukus mirsiu. Bet Dievas tikrai jūsų nepamirš.+ Jis išves jus iš šios žemės į kraštą, kurį prisiekė atiduoti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.“+ 25 Tada Juozapas prisaikdino Izraelio sūnus: „Dievas tikrai jūsų nepamirš. O jūs išneškite mano kaulus iš čia.“+ 26 Juozapas mirė Egipte būdamas 110 metų. Jo kūną balzamavo+ ir paguldė į karstą.