PATARLIŲ KNYGA
1 Dovydo sūnaus Saliamono,+ Izraelio karaliaus,+ patarlės,
2 surašytos, kad žmogus įgytų išminties,+ rastų pamokymą,
perprastų išmintingus posakius;
3 kad pamokymą priimtų+ ir taptų įžvalgesnis,
elgtųsi teisingai,+ protingai+ ir dorai;
4 kad neturintis patirties įgytų išmanymo,+
jaunuolis – žinių ir proto.+
6 Toks žmogus supras patarlę ir slėpiningą pasakymą,
išminčių žodžius ir jų mįsles.+
7 Jehovos baimė* – pažinimo pradžia.+
Išmintį ir pamokymą tik kvailiai niekina.+
10 Mano sūnau, neklausyk, jei nusidėjėliai tave viliotų,+
11 jei sakytų: „Eime su mumis!
Patykosim kraujo,
imsim ir surengsim pasalą nekaltam.
12 Prarysim jį gyvą, kaip kapas* praryja,
prarysim visą – kaip duobė tuos, kurie į ją nužengia.
13 Susigrobsim jų brangenybes,
prisikrausim namus gėrybių.
14 Dėkis prie mūsų,
ir visi po lygiai dalysimės, ką prisiplėšę*!“
15 Nesek paskui juos, mano sūnau,
nekelk kojos į jų taką.+
16 Mat jų kojos bėga į pikta,
jie skuba kraujo lieti.+
17 Argi kas skleistų tinklą paukščiui matant?
18 Todėl ir jie kraujo laukia pasislėpę,
tūno pasaloje, tykodami ką pražudyti.
19 Tokiu keliu eina tie, kas nešvaraus pelno siekia,
bet tasai pelnas juos pačius į pragaištį nuveda.+
21 Ji šaukia judriausių gatvių kampuose,
miesto vartuose kalba:+
22 „Kiek ilgai, neišmanėliai, branginsite neišmanymą?
Kiek ilgai jums, šaipūnai, patiks šaipytis?
Kiek ilgai, kvailieji, išmanymo nekęsite?+
24 Aš šaukiau, bet jūs neatsiliepėte,
tiesiau rankas, bet nė vienas nekreipėte dėmesio,+
25 jokių mano patarimų nepaisėte
ir mano drausminimą atmetėte.
26 Todėl ir aš šaipysiuosi, kai nelaimė jus užklups,
juoksiuosi, kai ištiks siaubas,+
27 kai ištiks siaubas tarytum audra,
kai nelaimė atūš tarsi vėtra,
kai vargas ir sielvartas jus užgrius.
28 Tada jie manęs šauksis, bet aš neatsiliepsiu,
ieškos manęs, bet neras,+
29 nes jie neapkentė išmanymo+
ir nenorėjo Jehovos bijoti.+
30 Jie neklausė mano patarimo,
niekino visus mano perspėjimus,
31 todėl mis savo darbų vaisiais,+
persisotins savo pačių kėslais.
32 Tie neišmanėliai pražus dėl savo užsispyrimo,
kvailuosius sunaikins jų lengvabūdiškumas.
33 O tas, kuris manęs klauso, gyvens saugiai.+
Tokiam nereikės bijoti nelaimės.“+
2 Mano sūnau, jei priimsi mano žodžius
ir branginsi mano įsakymus,+
2 jei palenksi ausį klausytis išminties+
ir atversi širdį norėdamas įgyti įžvalgumo,+
3 jei šauksiesi supratimo+
ir įžvalgumo prašyte prašysi,+
4 jeigu sieksi jų lyg sidabro+
ir ieškosi tarsi paslėpto lobio,+
5 tada tu suprasi, ką reiškia bijoti Jehovos,+
tada Dievą pažinsi.+
6 Juk Jehova duoda išminties,+
jo lūpose – išmanymas ir supratimas.
8 Jis sergi teisingumo takus,
saugo savo ištikimųjų kelią.+
9 Tada tu suprasi, kas teisu, teisinga ir dora, –
pažinsi gėrio kelius.+
10 Kai įsileisi išmintį į savo širdį,+
kai išmanymu džiaugsis tavo siela,+
11 tada protas tave saugos+
ir įžvalgumas tave sergės,
12 kad nenueitum blogu keliu,
paskui žmones, kalbančius suktai,+ –
13 paskui tuos, kurie doros takus palieka
ir eina tamsos keliais,+
14 kurie mėgsta bloga daryti
ir džiaugiasi apgaule,
15 kurie kreivais keliais eina,
vien suktybių takais vaikščioja.
16 Tai apsaugos tave nuo suvedžiotojos,
saldžiais palaidūnės žodžiais nesusiviliosi.+
18 Į mirtį grimzta jos namai,
jos takai veda pas mirties pakirstuosius.+
19 Kas pas ją užeina, niekada nebegrįš,
kelio atgal į gyvenimą neberas.+
20 Tad eik dorų žmonių keliais,
neišklysk iš teisiųjų tako,+
21 nes tik dorieji gyvens žemėje,
tik tie, kurie be priekaišto, joje pasiliks.+
3 Mano sūnau, nepamiršk mano pamokymų*,
tebrangina tavo širdis mano įsakymus,
2 nes jie pridės tau daug dienų, daug gyvenimo metų,
ir suteiks tau ramybę.+
3 Visada su tavimi tebūna gerumas* ir ištikimybė*.+
Užsirišk juos sau ant kaklo,
įrėžk į širdį tarsi į plokštę.+
4 Taip pelnysi malonę ir įžvalgaus žmogaus vardą
Dievo ir žmonių akyse.+
7 Nebūk išmintingas savo akyse,+
bijok Jehovos ir gręžkis nuo to, kas bloga.
8 Tai teiks sveikatą tavo kūnui*
ir atgaivą tavo kaulams.
9 Pagerbk Jehovą tuo, ką turi,+
pirmaisiais* savo derliaus vaisiais,+
10 tada tavo aruodai bus pilni grūdų,+
talpyklos sklidinos jauno vyno.
11 Mano sūnau, neatmesk Jehovos auklybos+
ir nesipiktink jo drausminamas,+
12 nes ką Jehova myli, tą ir drausmina,+
kaip kad tėvas mylimą sūnų.+
13 Laimingas žmogus, kuris išmintį randa,+
žmogus, kuris įžvalgumo įgyja.
14 Išmintis už sidabrą vertingesnė,
įgyti jos geriau nei pelnyti aukso,+
15 ji brangesnė už koralus*,
niekas, kad ir ko trokštum, jai neprilygsta.
16 Dešinėje jos rankoje – ilgas gyvenimas,
kairėje – turtai ir šlovė.
17 Jos keliai malonūs,
visi takai kupini ramybės.+
18 Ji – gyvybės medis tiems, kurie ją pastveria,
laimingais bus vadinami tie, kurie jos nepaleidžia.+
19 Jehovos išmintis dėjo žemės pamatus,+
jo supratimas dangų tvirtino,+
20 jo išmanymas vandenų gelmes perskyrė
ir iš debesų pabėrė rasą.+
21 Mano sūnau, neišleisk šių dalykų iš akių.
Brangink išmanymą, sergėk savo protą –
22 tai suteiks tau gyvenimą
ir bus puošmena tavo kaklui.
23 Tada saugiai eisi savo keliu
ir tavo koja niekada neklups.+
25 Tau nereikės baimintis ūmios nelaimės+
ar audros, užgriūvančios nedorėlius,+
26 nes tu pasitikėsi Jehova,+
ir jis neleis tavo kojai įkliūti į spąstus.+
28 Artimui nesakyk: „Keliauk sau, ateik rytoj ir gausi“, –
jei turi ką duoti, duok iš karto.
29 Neregzk pikta prieš savo artimą,+
gyvenantį šalia tavęs ir tavimi pasitikintį.
31 Nepavydėk smurtininkui+
ir neik jo keliais,
32 nes Jehova piktadariais bjaurisi,+
o doruosius laiko artimais draugais.+
35 Išmintingieji paveldės garbę,
o kvailių didžiavimasis baigsis gėda.+
4 Klausykitės tėviško pamokymo, mano vaikai,+
atidžiai klausykitės – įgysite supratimo.
4 Tėvas mokė mane ir sakė: „Tebrangina tavo širdis mano žodžius,+
laikykis mano priesakų, ir ilgai gyvensi.+
5 Semkis išminties, siek supratimo.+
Nepamiršk mano žodžių, laikykis jų ir nesuk į šalį.
6 Nepalik išminties, ir ji tave saugos,
brangink ją, ir ji tave globos.
7 Išmintis – visų svarbiausia,+ tad stenkis jos įgyti.
Kad ir ką būtum įgijęs, stenkis įgyti ir supratimo.+
9 Ant galvos ji tau uždės puošnų vainiką,
padabins tave gražia karūna.“
10 Įsiklausyk į mano žodžius, sūnau, priimk juos,
tada sulauksi ilgo amžiaus.+
12 Tu eisi nelėtindamas žingsnio,
bėgsi neklupinėdamas.
14 Nekelk kojos į nedorėlių taką,
neik piktadarių keliu+ –
15 šalinkis jo, į jį nesuk,+
gręžkis nuo jo, praeik pro šalį.+
16 Juk anie užmigti negali, jei ko bloga nepadarė,
akių nesudeda, jei niekam kojos nepakišo.
17 Jie ryja nedorybės duoną
ir maukia smurto vyną.
18 Teisiųjų takas – lyg aušros šviesa,
kuri vis skaistėja, iki nušvinta diena.+
19 O nedorėlių kelias – visiška tamsybė,
jie nežino, už ko kliūva.
20 Atidžiai klausykis mano žodžių, sūnau,
palenk ausį, kai tau kalbu.
21 Neišleisk jų iš akių,
saugok giliai širdyje,+
22 nes tiems, kurie į juos įsiklauso, jie teikia gyvybę,+
duoda sveikatos visam kūnui.
23 Užvis labiausiai saugok savo širdį,+
nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.
24 Mesk į šalį melagingas kalbas,+
apgaulinga šneka tebūna toli nuo tavęs.
25 Tavo akys težiūri į priekį,
tiesus tebūna tavo žvilgsnis.+
27 Nesuk nei į dešinę, nei į kairę,+
į klystkelį kojos nekelk.
5 Mano sūnau, klausykis mano išminties,
atverk ausis mano įžvalgai,+
2 kad apsaugotum savo protą,
kad tavo lūpos sergėtų išmanymą.+
3 Suvedžiotojos kalba* – varvantis korys,+
jos šneka* švelnesnė už aliejų,+
4 bet galiausiai ji tampa karti kaip metėlė,+
kerta kaip aštrus dviašmenis kalavijas.+
5 Jos kojos žengia mirties link,
jos žingsniai skuba tiesiai į kapą*.
6 Gyvenimo kelias jai nerūpi,
kur jos takai vingiuoja, ji nenutuokia.
7 Tad paklausyk manęs, mano sūnau,
nenumok ranka į tai, ką sakau.
8 Laikykis nuo jos kuo toliau,
nesiartink prie jos durų,+
9 antraip savo garbę niekais paversi,+
savo metus kančiai pasmerksi,+
10 tada kiti suris tavo išteklius*,+
visa, ką uždirbai, atsidurs svetimo namuose
11 ir, gyvenimui einant į pabaigą,
kai jėgos bus išsekusios ir kūnas sunykęs, dejuosi,+
12 save grauši: „Kodėl nekenčiau pamokymo?
Kodėl širdyje paniekinau perspėjimą?
13 Savo patarėjų neklausiau,
į savo mokytojus dėmesio nekreipiau.
15 Gerk vandenį iš savojo šulinio,
tyrą vandenį – iš savo versmės.+
16 Kodėl tavo šaltiniai turėtų plūsti į gatves,
tavo vandenys – lietis aikštėse?+
17 Tebūna jie tau vienam,
nedalyk jų svetimiems.+
18 Tebūna palaiminta tavo versmė,
džiaukis savo jaunystės žmona,+
19 savo meilia stirnaite, grakščia kalnų ožkele.+
Jos krūtys visada tave tedžiugins,
jos meilė nuolat tave tesvaigins.+
20 Kodėl, sūnau, turėtum geisti suvedžiotojos
ir glamonėti palaidūnės krūtinę?+
21 Juk Jehova mato visus žmogaus kelius,
stebi visus jo takus.+
22 Nedorėlis per savo paties kaltes įkliūva į pinkles,
jo paties nuodėmė virvėmis jį apraizgo.+
23 Jis mirs, nes nesileido pamokomas,
pražus per visišką savo kvailumą.
6 Mano sūnau, jeigu laidavai už kaimyną,+
jei sukirtai su svetimu rankomis,+
2 jei prisižadėjai ir taip paspendei sau spąstus,
ištarei žodį ir įkliuvai į pinkles,+
3 vaduokis iš jų, mano sūnau,
nes patekai savo kaimynui į rankas. Daryk štai ką:
kuo skubiau eik, nusižemink ir maldauk savo kaimyno.+
4 Neleisk savo akims ilsėtis
ir vokams apsunkti,
5 spruk tarsi gazelė nuo medžiotojo,
lyg paukštis nuo paukštgaudžio.
6 Tinginy,+ keliauk pas skruzdėlę,
stebėk, ką ji daro, ir mokykis išminties.
7 Nors ji neturi jokio vado, pareigūno ar valdovo,
8 vasarą prisiruošia sau maisto,+
per pjūtį atsargų prisikaupia.
9 Kiek dar drybsosi, tinginy?
Kada gi kelsies iš miego?
10 Manai, pamiegosi truputį? Dar kiek pasnausi?
Rankas sudėjęs pailsėsi?+
11 Juk skurdas užklups tave lyg plėšikas,
nepriteklius – lyg ginkluotas karys.+
12 Niekam tikęs, nedoras žmogus kalba suktai.+
13 Jis merkia akį,+ koja ir pirštais ženklus duoda.
15 Todėl ūmai užklups jį nelaimė,
jis kris akimirksniu ir nebeatsikels.+
16 Šešių dalykų Jehova nekenčia,
septyni bjaurūs jo sielai:
17 išpuikusios akys,+ melagingas liežuvis,+ nekaltą kraują liejančios rankos,+
18 širdis, rezganti nedoras užmačias,+ kojos, skubančios daryti pikta,
19 netikras, melais alsuojantis liudytojas+
ir žmogus, sėjantis nesantaiką tarp brolių.+
21 Riškis juos sau prie širdies,
pasikabink ant kaklo.
25 Tenesuvilioja tavo širdies jos grožis,+
teneužburia tavęs kerintis jos žvilgsnis.
26 Parsiduodanti moteris nuskurdina vyrą iki paskutinio papločio,+
o svetimo žmona sumedžioja brangią gyvybę.
27 Argi žmogus, įsikišęs į užantį ugnies, nepradegintų drabužio?+
28 Argi vaikščiodamas ant kaitrių žarijų nenusviltų padų?
29 Taip bus kiekvienam, kas sugula su artimo žmona, –
kas ją paliečia, neliks nenubaustas.+
30 Žmonės nesmerkia vagies,
jeigu jis vagia, kad numalšintų alkį.
31 Vis dėlto sučiuptas jis turės atlyginti septyneriopai,
turės atiduoti visą savo turtą.+
33 Jo laukia žaizdos ir negarbė,+
jo gėda niekada neišdils,+
34 nes moters vyras, pavydo apimtas, įtūš
ir keršys be jokio pasigailėjimo.+
35 Išpirkos jis nepriims,
net brangiausia dovana jo nenumaldys.
7 Mano sūnau, laikykis mano priesakų
ir brangink mano įsakymus.+
2 Paisyk mano įsakų, ir gyvensi,+
saugok mano pamokymus tarsi savo akies vyzdį.
3 Užsirišk juos sau ant pirštų,
įrėžk į širdį tarsi į plokštę.+
4 Sakyk išminčiai: „Tu mano sesuo“,
tark supratimui: „Mudu giminaičiai.“
6 Kartą žiūrėjau namuose pro langą,
žvelgiau pro pinučius žemyn
7 ir stebėdamas nepatyrusius* jaunuolius
pamačiau tarp jų vaikiną, visai neturintį nuovokos.+
8 Žiūriu, jis pėdina pro jos skersgatvį,
žingsniuoja jos namų link.
9 Diena jau blėsta, vakarėja,
artinasi nakties tamsa.+
10 Ir štai prieš jį išeina viliotoja,
apsirengusi kaip parsiduodanti moteris,+ klastingos širdies.
11 Ji nerimsta, ji įžūli,+
namuose nenusėdi,
12 tai gatvėje, tai aikštėje,
tai prie kokio kampo tyko aukos.+
13 Ji pasičiumpa tą vaikiną, bučiuoja
ir begėdiškai kalba:
14 „Turėjau atnašauti bendrystės auką+
ir šiandien savo įžadą įvykdžiau.
15 Todėl ir išėjau tavęs pasitikti,
ieškojau tavęs ir suradau.
16 Savo guolį išklojau puikiausiomis antklodėmis,
spalvingomis lino drobėmis iš Egipto.+
17 Mano patalas kvepia mira, agarmedžiu, cinamonu.+
18 Eime, svaiginkimės meile iki paryčių,
mėgaukimės aistringomis glamonėmis.
19 Mano vyro nėra namie,
jis išvyko į tolimą kelionę.
20 Pasiėmė maišelį pinigų,
tad nesugrįš, iki stos pilnatis.“
21 Ji suvedžioja jį gudria šneka,+
lipšniais žodžiais suvilioja.
22 Ir tas štai eina paskui ją lyg jautis į skerdyklą,
lyg koks kvailys, nenuvokdamas, kad bausmės pančiai* jo laukia,+
23 nenumanydamas, kad strėlė pervers jam kepenis.
Jis lekia į spąstus it paukštis, neįtardamas, kad tai kainuos gyvybę.+
24 Užtat, mano sūnūs, klausykitės manęs,
dėmėkitės mano žodžius.
25 Neleiskite savo širdžiai sukti į viliotojos kelius,
nenuklyskite į jos takus.+
27 Jos namai – kelias į kapą*,
kelias, vedantis žemyn, į mirties buveines.
8 Argi išmintis nešaukia?
Argi neaidi nuovokos balsas?+
2 Aukštumose+ palei kelią
ir kryžkelėse ji stovi.
3 Šalia miesto vartų,
prie įėjimo,
ji balsiai ragina:+
4 „Žmonės, į jus aš kreipiuosi,
visiems jums kalbu!
6 Klausykitės, nes tai, ką sakau, svarbu,
mano lūpos byloja, kas teisinga.
7 Mano burna kužda tiesos žodžius,
mano lūpos netars nieko nedoro.
8 Visi mano žodžiai teisingi,
nė vieno nėra sukto, nė vieno kreivo.
9 Nuovokiesiems jie aiškūs*,
turintiems supratimą teisingi.
10 Vietoj sidabro imkite pamokymą,
išmanymą – vietoj gryniausio aukso.+
11 Išmintis yra geriau už koralus*,
niekas, kad ir ko trokštum, jai neprilygs.
12 Aš, išmintis, gyvenu drauge su įžvalgumu
ir turiu išmanymą ir nuovoką.+
13 Bijoti Jehovos – tai neapkęsti nedorybės.+
Nekenčiu puikybės ir išdidumo,+ blogo elgesio ir suktos kalbos.+
15 Mano dėka karaliai išsilaiko valdžioje,
valdovai skelbia teisingus įsakus.+
16 Mano padedami valdo didžiūnai,
prakilnieji teisingai sprendžia bylas.
17 Aš myliu mane mylinčius
ir manęs ieškantys tikrai mane suras.+
18 Su manimi – turtai ir garbė,
nepragaištančios* vertybės ir teisumas.
19 Mano vaisiai vertingesni už auksą, net patį tyriausią,
mano derlius – už gryniausią sidabrą.+
20 Aš einu teisumo keliu,
pačiu teisingumo tako viduriu.
21 Tie, kas mane myli, gauna iš manęs didį paveldą,
pripildau jų sandėlius gėrybių.
24 Kai dar netyvuliavo gelmės,+ buvau pagimdyta,
kai dar vanduo netryško iš versmių.
25 Aš gimiau dar prieš iškeliant kalnus,
anksčiau nei radosi kalvos,
26 kai dar žemės ir laukų jis nebuvo padaręs
ir dirvos nė grumstelio.
27 Aš jau buvau, kai jis ruošė dangų,+
kai brėžė ribą tarp dangaus ir vandenų,+
28 kai aukštumose įtaisė debesis
ir atvėrė vandens gelmių šaltinius,
29 kai davė įsakymą jūrai,
kad jos vandenys neperžengtų nustatytos ribos,+
ir kai klojo žemės pamatus.
30 Aš darbavausi šalia jo kaip meistras.+
31 Džiaugiausi žeme, kurią jis apgyvendino,
grožėte grožėjausi žmonėmis*.
32 Tad paklausykit, mano vaikai.
Laimingi visi, kas eina mano keliais.
33 Klausykite pamokymo,+ kad būtumėte išmintingi,
niekada jo neatmeskite.
34 Laimingas žmogus, kuris manęs klauso,
kuris kasdien iš pat ryto ateina* prie mano durų,
lūkuriuoja prie mano durų staktos.
35 Juk kas randa mane, randa gyvenimą+ –
toks žmogus Jehovai patinka.
36 O kas nekreipia į mane dėmesio, pats sau kenkia.
Kas manęs nekenčia, myli mirtį.“+
9 Išmintis pasistatė namus,
nutašė jiems septynis stulpus.
2 Ji paruošė mėsos,
sutaisė gardaus vyno
ir padengė stalą.
3 Tada išsiuntė savo tarnaites,
kad nuo aukštumų paskelbtų miestui:+
4 „Teateina visi, kam stinga išmanymo.“
6 Palikite neišmanymą*, ir gyvensite.+
Eikite supratimo keliu.“+
7 Kas imasi mokyti šaipūną, prisikviečia jo panieką,+
kas drausmina nedorėlį, nuo jo tik nukentės.
8 Nedrausmink pašaipūno, nes jis tavęs už tai nekęs.+
Drausmink išmintingą žmogų, ir jis tave mylės.+
9 Patark išmintingam, ir jis taps dar išmintingesnis,+
mokyk teisųjį, ir jis dar daugiau išmoks.
11 Aš dovanosiu tau daugybę dienų,+
prie gyvenimo pridėsiu daugelį metų.
12 Jei tapai išmintingas, tai savo paties labui,
jei esi šaipūnas, pats už tai ir kentėsi.
13 Kvaila moteris yra triukšminga,+
ji nieko neišmano, nieko nesupranta.
14 Sėdėdama savo namų tarpduryje
ar ant krėslo miesto aukštumose,+
15 ji šaukia praeiviams,
einantiems pro šalį savo keliu:
16 „Kam stinga išmanymo, ateikite šen!“
10 Saliamono patarlės.+
Išmintingas sūnus – tėvo džiaugsmas,+
o kvailas – motinos skausmas.
2 Nedorai pelnytas turtas neduoda jokios naudos,
o teisumas gelbėja nuo mirties.+
3 Jehova neleidžia, kad teisus žmogus alkanautų,+
o nedorėlio užgaidų jis netenkina.
5 Sūnus, vasarą nuimantis derlių, elgiasi protingai,
o kuris per pjūtį miega, užsitrauks gėdą.+
6 Teisiojo galvai skirti palaiminimai.+
Nedorėlio žodžiuose slypi smurtas.
12 Neapykanta sukelia vaidus,
o meilė uždengia visas kaltes.+
15 Turtuoliui jo turtai yra tvirtovė,
o varguoliui jo skurdas – pražūtis.+
16 Teisaus žmogaus triūsas veda į gyvenimą,
o nedorėlio darbai – į nuodėmę.+
17 Kas klauso pamokymo, tas veda kitus į gyvenimo kelią,*
o kas drausmės nepaiso, – į klystkelį.
18 Kas slepia neapykantą, to lūpos meluoja,+
kas skleidžia piktas kalbas, yra kvailas.
20 Teisaus žmogaus liežuvis – gryniausias sidabras,+
o nedorėlio širdis mažai ko verta.
23 Kvailys linksminasi darydamas begėdystes,
o protingas žmogus randa išmintį.+
24 Nedorėlį ištiks tai, ko jis bijo,
o teisusis gaus, ko trokšta.+
26 Tarsi actas dantims ir dūmai akims
yra tinginys žmogui, kuris jį nusamdo*.
31 Teisiojo burna kalba išmintį,
o klastingas liežuvis bus nutildytas amžiams*.
32 Teisiojo lūpos žino, kas teisu,
o nedorėlio burna kalba iškreiptus dalykus.
5 Teisumu doras žmogus išlygina sau kelią,
o nedorėlis parpuls per savo nedorumą.+
7 Kai nedorėlis miršta, žlunga visos jo viltys,
niekais nueina visa, ką jis manė galįs pasiekti.+
8 Teisusis išvaduojamas iš vargų
ir jo vietoje atsiduria nedorėlis.+
10 Džiaugiasi miestas teisiojo gerumu
ir džiūgauja, kai pražūva nedorėlis.+
13 Liežuvautojas vaikšto pasakodamas paslaptis,+
o patikimas žmogus jas saugo.
15 Kas laiduoja už nepažįstamąjį, tam baigsis blogai,+
o kas neskuba sukirsti rankomis, tas saugus.
16 Maloninga moteris pelnosi pagarbą,+
o nuožmieji kraunasi turtus.
19 Kas laikosi teisingumo, tas eina į gyvenimą,+
o kas įsitvėręs nedorybės, tas traukia mirties link.
21 Būk tikras, kad piktadarys neliks nenubaustas,+
o teisiųjų vaikai bus išgelbėti.
22 Graži, bet sveikos nuovokos neturinti moteris
yra tarsi aukso žiedas kiaulės knyslėje.
23 Teisiųjų troškimai veda į gera,+
o nedorėlių viltys užtraukia rūstybę.
26 Kas nenori parduoti javų, bus visų keikiamas,
o kas duoda jų nusipirkti, tą žmonės laimins.
31 Jeigu jau teisiajam žemėje atlyginama,
tai juo labiau nedorėliui ir nusidėjėliui.+
2 Geras žmogus pelno Jehovos palankumą,
o kas rezga pinkles, bus jo pasmerktas.+
3 Nedori darbai saugumo žmogui nesuteiks,+
o teisiojo šaknų niekas neišraus.
5 Teisiųjų mintys teisingos,
o nedorėlių patarimai apgaulingi.
7 Kai nedorėliai parbloškiami, jų nebelieka,
o teisiųjų namai stovi tvirtai.+
9 Geriau būti nežymiu žmogumi ir turėti tarną
negu laikyti save kažin kuo ir alkanauti.+
10 Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais,+
o nedorėlio net gailestis žiaurus.
12 Nedorėlis gviešiasi kito nedorėlio grobio,
o teisusis pats iš savo šaknies augina vaisių.
13 Per nedoras kalbas piktadarys įkliūva į spąstus,+
o teisusis nelaimės išvengia.
14 Geri lūpų vaisiai žmogų pasotins,+
rankų darbas pelnys jam atlygį.
16 Kvailys iškart parodo susierzinimą,+
o supratingas žmogus įžeidimą nukenčia.
17 Patikimas liudytojas sako tiesą,
o melagingas mėgina apgauti.
18 Neapgalvoti žodžiai – lyg kalavijo dūriai,
o išmintingo žmogaus liežuvis gydo.+
20 Kas rezga piktadarybę, tų širdyje apgaulė,
o taikdariams nestinga džiaugsmo.+
22 Meluojančios lūpos Jehovai bjaurios,+
o kas elgiasi ištikimai, tie jam patinka.
23 Protingas žmogus nesigiria išmanymu,
o kvailio širdis išlieja visą kvailumą.+
26 Teisusis gerai apžiūri savo ganyklas,
o nedorėliai eina savo keliu ir pasiklysta.
27 Tinginys medžioklėje paskui grobį nebėgs.+
Darbštumas – brangus žmogaus turtas.
28 Teisumas veda į gyvenimą,+
jo keliuose mirties nėra.
2 Kieno lūpų vaisius geras, tas valgo, kas gera,+
o klastūno siela sotinasi smurtu.
5 Teisusis nekenčia melo,+
o nedorėlis daro begėdystę ir užsitraukia negarbę.
6 Teisumas sergi einantį dorybės keliu,+
o nuodėmiautojas per savo nedorumą pražūva.
7 Vieni dedasi turtingi, nors nieko neturi,+
kiti dedasi vargšais, nors turi daug turto.
14 Išminčiaus pamokymai – gyvybės šaltinis,+
jie saugo, kad neįkliūtum į mirties pinkles.
15 Supratingumu laimimas geras vardas,
o klastūno kelias duobėtas.
18 Kas nepaiso sudrausminimo, to laukia skurdas ir gėda,
o kas leidžiasi pataisomas, pelnys pagarbą.+
22 Geras žmogus palieka paveldą vaikų vaikams,
o nusidėjėlio sukauptos gėrybės atiteks teisiesiems.+
23 Daug maisto užauga varguolio arimuose,
bet neteisybė jį pasiglemžia.
14 Išmintinga moteris stato savo namus,+
o kvaila griauna juos savo rankomis.
2 Kas eina dorybės takais, bijo Jehovos,
o kas vaikšto kreivais keliais, jį niekina.
3 Išdidi kvailio burna plaka kaip rykštė,
o išmintingųjų lūpos apsaugo.
4 Kur nėra galvijų, ten ėdžios tuščios,
o kur stiprus jautis, ten gausus derlius.
5 Patikimas liudytojas nemeluoja,
o netikras meluoja su kiekvienu atsikvėpimu.+
6 Šaipūnas ieško išminties ir neranda,
o protingas supratimo įgyja be vargo.+
7 Šalinkis kvailio,
nes išmanymo jo lūpose nerasi.+
8 Protingas žmogus supranta, kokiu keliu eina, nes turi išminties,
9 Kvailys iš savo kaltės tik juokiasi,+
o dorieji stengiasi susitaikyti.
10 Tik paties žmogaus širdis supranta savąjį kartėlį,
svetimas nepermanys ir jos džiaugsmo.
11 Nedorėlio namai bus išgriauti,+
o teisiojo palapinė klestės.
13 Net kai žmogus juokiasi, jam gali gelti širdį,
ir linksmybė gali baigtis sielvartu.
14 Suktos širdies žmogus sulauks atpildo už savo elgesį,+
geras žmogus irgi gaus atlygį už savo darbus.+
15 Lengvatikis tiki viskuo, kas jam sakoma,
o protingas apsvarsto kiekvieną žingsnį.+
16 Išmintingas žmogus atsargus ir gręžiasi nuo nedorybės,
o kvailys yra ūmus ir pernelyg pasitiki savimi.
17 Kas greit užsiplieskia, tas pasielgia kvailai,+
kas visa gerai apsvarsto, tas nekenčiamas.
18 Lengvatikis paveldi kvailystę,
o protingas vainikuojamas išmanymu.+
19 Blogas žmogus nusilenks gerajam,
nedorėlis – prie teisiojo vartų.
21 Kas neapkenčia artimo, tas nusideda,
kas vargdienio pasigaili, tas laimingas.+
22 Negi tie, kas rezga pikta, neišklys iš kelio?
O tuos, kas daro gera, lydi gerumas* ir ištikimybė.+
23 Kiekvienas darbas duoda naudos,
o tuščios šnekos tik į skurdą veda.+
24 Išmintingo žmogaus vainikas yra jo turtai,
o kvailiui belieka jo kvailystė.+
25 Tiesakalbis liudytojas gelbsti gyvybes,
o suktas meluoja su kiekvienu atsikvėpimu.
27 Jehovos baimė – gyvenimo šaltinis,
ji saugo, kad neįkliūtum į mirties pinkles.
28 Karaliaus didybė – gausi tauta,+
o valdovas be tautos yra žlugęs.
30 Rami širdis teikia kūnui gyvastį,
o pavydas pūdo kaulus.+
33 Protingo žmogaus išmintis ilsisi širdyje,+
o kvailio išminčiai būtina pasireikšti.
34 Teisumas tautą išaukština,+
o nuodėmė užtraukia negarbę.
2 Išmintingojo liežuvis žinias panaudoja geram,+
o kvailųjų burna pliurpia kvailystes.
3 Jehovos akys aprėpia viską,
jos stebi ir bloguosius, ir geruosius.+
4 Maloni kalba – gyvybės medis,+
o suktas liežuvis gniuždo dvasią.
6 Teisiojo namai pilni gėrybių,
o nedorėlis, siekdamas pelno, įpuola į bėdą.+
13 Kai širdis džiugi, ir veidas švyti,
o širdgėla palaužia dvasią.+
22 Be pasitarimo sumanymai žlunga,
o kur daug patarėjų, ten ateina sėkmė.+
28 Teisiojo širdis pamąsto prieš atsakydama,+
o nedorėlio burna išlieja tai, kas bloga.
29 Jehova toli nuo nedorėlių,
o teisiųjų maldas jis išklauso.+
31 Kas klauso gyvybę teikiančio pamokymo,
to vieta tarp išmintingųjų.+
4 Jehova padaro, kad viskas veiktų pagal jo tikslą –
net ir nedorėlis, kurio nelaimės dieną laukia bausmė.+
5 Jehova bjaurisi žmogumi, kurio širdis išpuikusi;+
toks bausmės tikrai neišvengs.
7 Kai Jehova patenkintas žmogaus elgesiu,
jis net jo priešus su juo sutaiko.+
9 Žmogus širdyje renkasi sau kelią,
bet jo žingsnius kreipia Jehova.+
11 Teisingas svertuvas ir teisingos svarstyklės yra Jehovos,
visi svarsčiai maišelyje jam priklauso.+
13 Sąžiningos lūpos karaliams patinka,
jie myli tuos, kurie sako tiesą.+
15 Švytintis karaliaus veidas reiškia gyvenimą,
jo malonė – lyg pavasarinio lietaus debesis.+
17 Doro žmogaus kelias aplenkia, kas bloga.
Kas sergi savo takus, išsaugos gyvybę.+
18 Išdidumas apima prieš žūtį,
didybės dvasia – prieš suklupimą.+
19 Geriau būti nuolankiam ir gyventi tarp romiųjų+
nei dalytis grobį su išdiduoliais.
20 Kas reikalą gerai perpranta, tam pasiseks.
Laimingas, kas pasitiki Jehova.
21 Kas išmintingos širdies, tas bus laikomas turinčiu supratimo,+
kas kalba maloniai, to žodžiai įtaigesni.+
22 Įžvalgiesiems jų įžvalgumas – gyvenimo šaltinis,
o kvailius auklėja jų pačių kvailumas.
23 Išmintinga širdis moko burną kalbėti su įžvalgumu+
ir lūpų žodžiams suteikia įtaigumo.
24 Malonūs žodžiai tarsi medaus korys –
saldūs sielai ir sveiki kaulams.+
25 Kartais kelias, kuris žmogui atrodo teisingas,
galiausiai nuveda į mirtį.+
29 Smurtininkas įtraukia artimą į piktadarystę
ir nuveda jį blogu keliu.
30 Primerkęs akį jis rezga pikta,
prikandęs lūpą daro nedorybę.
32 Kas nepasiduoda pykčiui,+ stipresnis už galiūną,
2 Sumanus tarnas bus valdovas šeimininko sūnui, kuris elgiasi gėdingai,
ir dalysis palikimą tarsi vienas iš jo brolių.
4 Nedorėlis klausosi piktų kalbų,
melagis – sukto liežuvio.+
6 Senelių vainikas yra vaikaičiai,
vaikų pasididžiavimas – tėvai.
12 Geriau sutikti jauniklių netekusią mešką
negu kvailį, kai jam užeina kvailumas.+
13 Kas atmoka blogu už gera,
to namai neatsigins negandų.+
14 Pradėti kivirčą – lyg atidaryti užtvanką,
tad kol ginčas nepratrūko, pasitrauk.+
15 Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisų žmogų+ –
tiek vienas, tiek kitas, – Jehovai bjaurūs.
16 Kas iš to, kad kvailys turi už ką išminties įsigyti,
jeigu jo širdis negali jos suvokti?+
20 Kas suktos širdies, tam nesiseks,+
kas kalba apgaulingai, užsitrauks pražūtį.
21 Kvailas sūnus – tikra bėda tėvui,
neprotingas vaikas džiaugsmo jam neteikia.+
23 Nedorėlis iš užančio traukia kyšį
ir iškraipo teisingumo kelią.+
24 Protingas žmogus sutelkęs žvilgsnį į išmintį,
o kvailio akys klaidžioja po žemės pakraščius.+
26 Nekaltam skirti baudą neteisinga
ir kilmingo žmogaus plakti nedera.
28 Net kvailys, kol tyli, laikomas išmintingu
ir atrodo protingas, kol jo lūpos sučiauptos.
18 Kas atsiskiria nuo kitų, tas savo įnorius tenkina,
jis atmeta* visokią išmintį.
2 Kvailys nenori nieko suprasti,
jam tik rūpi savo nuomonę pareikšti.+
3 Kur nedorėlis, ten ir panieka,
kur negarbingas elgesys, ten ir gėda.+
4 Žmogaus žodžiai – gilūs vandenys.+
Išminties šaltinis – lyg sraunus upelis.
7 Kvailio burna – jo pražūtis,+
lūpos – spąstai jo gyvasčiai.
9 Kas tingi dirbti,
yra švaistūno brolis.+
11 Turtuoliui jo turtai – tarsi tvirtovė,
lyg aukšta siena jo vaizduotėje.+
13 Atsakyti neišklausius iki galo –
kvaila ir nepagarbu.+
15 Protingo žmogaus širdis siekia išmanymo,+
išmintingo ausis jo ieško.
16 Dovanomis žmogus praskina sau kelią,+
jos atveria duris pas didžiūnus.
18 Mesti burtai užbaigia kivirčą,+
išsprendžia galingųjų ginčą.
23 Beturčiui tenka maldauti,
bet turtuolis atsako šiurkščiai.
3 Žmogaus kelią iškreivina jo kvailumas,
bet jo širdis niršta ant Jehovos.
4 Turtas pritraukia daug bičiulių,
o nuo beturčio visi draugai nusisuka.+
6 Daugelis stengiasi įsiteikti kilmingiesiems*,
visi nori draugauti su tais, kas duoda dovanų.
Jis šaukiasi jų, bet nė vienas neatsiliepia.
9 Melagingas liudytojas neliks nenubaustas,
alsuojantis melais pražus.+
10 Kvailiui nepritinka prabanga,
juo labiau tarnui – valdyti didžiūnus.+
12 Karaliaus įniršis – tarsi liūto riaumojimas,+
bet jo malonė – tarytum rasa ant žolės.
14 Namai ir turtas paveldimi iš tėvų,
o protinga žmona yra nuo Jehovos.+
15 Tingumas gramzdina į gilų miegą,
slunkiui teks kęsti alkį.+
19 Ūmus žmogus prisiprašo bausmės;
jeigu imsiesi jį vaduoti, turėsi tai daryti ne kartą.+
21 Daug sumanymų žmogus turi širdyje,
tačiau įvyks Jehovos valia.+
22 Žmogų puošia jo ištikimoji meilė.+
Geriau būti vargšu, bet ne melagiu.
24 Tinginys įkiša ranką į dubenį,
bet prie burnos nebepakelia.+
25 Kirsk šaipūnui,+ ir neišmanėlis įgaus proto.+
Pabark protingą žmogų, ir jis taps dar protingesnis.+
26 Sūnus, kuris skriaudžia tėvą ar išvaro motiną,
elgiasi begėdiškai ir negarbingai.+
27 Mano sūnau, jei nebeklausysi pamokymų,
nuklysi nuo pažinimo kelio.
20 Vynas pasityčioja,+ stiprusis gėrimas siautėja;+
neišmintingas, kas leidžiasi jų vedamas iš kelio.+
5 Mintys* žmogaus širdyje – gilūs vandenys,
bet įžvalgus žmogus juos išsemia.
6 Daug kas giriasi, kad ištikimai myli,
bet kur rasti žmogų, kuris išties yra toks ištikimas?
10 Dvejopi svarsčiai ir dvejopi saikai –
abeji Jehovą piktina.+
11 Net apie vaiką galima spręsti iš jo poelgių –
iš to, ar jo elgesys tyras ir teisingas.+
12 Ir girdinčią ausį, ir matančią akį –
abi padarė Jehova.+
13 Nebūk miegalius, antraip nuskursi.+
Atmerk akis, ir duonos turėsi sočiai.+
14 „Nieko gero, nieko gero!“ – sako pirkėjas,
o kai nueina, giriasi.+
17 Apgaule įgytą duoną valgyti gardu,
bet paskui burna lieka pilna žvyro.+
19 Liežuvautojas vaikštinėja išpasakodamas paslaptis;+
reikalų su žmogumi, mėgstančiu apkalbinėti, neturėk.
20 Kas keikia tėvą ir motiną,
to žibintas sutemus bus užgesintas.+
21 Jei goduolis ir įgytų turto,
tai netaps jam palaiminimu.+
22 Nesakyk: „Atmokėsiu už bloga!“+
Sudėk viltis į Jehovą,+ ir jis tave saugos.+
23 Dvejopi svarsčiai piktina Jehovą,
naudoti neteisingas svarstykles yra nedora.
24 Žmogaus žingsnius kreipia Jehova.+
Argi žmogus pats gali suvokti savąjį kelią?*
25 Spąstus sau spendžia tas, kas skuba ištarti: „Tai bus šventa!“+
ir tik paskui galvoja, ką pasižadėjo.+
27 Žmogaus alsavimas – Jehovos žibintas,
apšviečiantis giliausias esybės kertes.
30 Mėlynės ir žaizdos išvaro blogybę,+
kirčiai apvalo slapčiausias žmogaus kertes.
3 Doras ir teisingas elgesys
Jehovai yra mieliau už auką.+
4 Išdidžios akys ir pasipūtusi širdis yra nuodėmė.
Jos – tarsi žibintas, rodantis kelią nedorėliui.+
6 Turtai, įgyti melagingu liežuviu,
išnyksta kaip garas, jie yra mirtini spąstai.+
7 Besmurtaudami nedorėliai pražus,+
nes jie nenori elgtis teisingai.
8 Nusikaltėlio keliai kreivi,
o doro žmogaus darbai teisūs.+
11 Kai šaipūnas nubaudžiamas, neprityrėlis tampa išmintingesnis,
kai išmintingas žmogus perpranta dalyką, jis žino, kaip pasielgti.+
12 Nedorėlio namus stebi Teisusis,
jis parbloškia nedorėlį ir sužlugdo.+
13 Kas varguoliui šaukiant užsikemša ausis,
pats nesulauks atsako, kai šauksis pagalbos.+
14 Slapčiomis duota dovana nuramina pyktį,+
užantyje slepiamas kyšis – nuožmų įniršį.
15 Teisiajam džiugu daryti, kas teisinga,+
o piktadariui – baisu.
16 Žmogus, kuris palieka išmanymo kelią,
ilsėsis su tais, kuriuos pakirto mirtis.+
17 Kam patinka linksmybės, nuskurs,+
kas mėgsta vyną ir aliejų, nepraturtės.
18 Nedorėlis bus paimtas kaip išpirka už teisųjį,
klastūnas – už dorą žmogų.+
21 Kas stengiasi elgtis teisingai ir myli ištikimai,
tas ras gyvenimą, teisumą ir pagarbą.+
23 Kas savo burną ir liežuvį sergi,
tas išvengs bėdos.+
24 Išdidus, įžūlus pagyrūnas –
štai kaip vadinamas žmogus, kuris elgiasi akiplėšiškai.+
25 Tinginio geismai jį numarins,
nes dirbti jis atsisako.+
26 Visą dieną jis ko nors geidžia,
o teisusis duoda nieko nešykštėdamas.+
30 Jokia išmintis, joks įžvalgumas, joks patarimas neatsilaikys prieš Jehovą.+
22 Verčiau turėti gerą vardą negu daug turto,+
pagarba geriau nei sidabras ar auksas.
2 Tarp turtuolio ir vargšo bendra štai kas:
abiejų kūrėjas yra Jehova.+
3 Protingas žmogus matydamas pavojų pasislepia,
o neišmanėlis eina pirmyn ir nukenčia.
4 Nuolankumas ir Jehovos baimė
veda į turtus, šlovę ir gyvenimą.+
5 Sukto žmogaus kelyje pilna dygiakrūmių ir spąstų.
Kas brangina savo gyvybę, kojos į jį nekels.+
7 Beturtį valdo turtuolis,
o skolininkas turi vergauti skolintojui.+
11 Kieno širdis tyra ir kalba maloni,
tas taps karaliaus bičiuliu.+
12 Jehova akylai sergi tiesą,
klastūno žodžius jis niekais paverčia.+
13 Tinginys teisinasi: „Lauke liūtas slankioja!
Sudraskys mane, jei išeisiu į gatvę!“+
14 Suvedžiotojos burna – gili duobė.+
Ką Jehova pasmerkia, tas į ją įkris.
16 Kas kraunasi turtus apgaudinėdamas vargšą+
ir kiša dovanas turtuoliams,
galiausiai taps skurdžiumi.
19 Šiandien aš tau perduodu išmintį,
kad pasitikėtum Jehova.
20 Argi aš nesu tau parašęs,
ar nesu davęs patarimų ir suteikęs žinių,
21 kad mokėtum atskirti, kas tikra ir patikima,
ir galėtum parnešti savo siuntėjui teisingą atsakymą?
22 Neapiplėšk beturčio, nes jis beturtis,+
netrypk vargšo miesto vartuose,+
23 nes Jehova juos gins jų byloje+
ir išplėš gyvybę tiems, kas juos apiplėšinėja.
24 Nesibičiuliauk su ūmiu žmogumi,
nesusidėk su tuo, kas greitai užsiplieskia,
25 kad nepasidarytum į jį panašus
ir neįkliūtum į spąstus.+
26 Nebūk tas, kuris sukerta rankomis
ir laiduoja už kito skolą,+
27 nes jei neturėsi iš ko sumokėti,
iš tavęs bus atimtas guolis, kuriame miegi.
28 Neperkelk senojo riboženklio,
kurį dar tavo protėviai pastatė.+
29 Matai žmogų, gerai išmanantį savo darbą?
Jis tarnaus karaliams,+
o ne paprastiems žmonėms.
23 Kai sėdiesi valgyti su karaliumi,
atidžiai stebėk, kas priešais tave,
2 ir prisidėk peilį prie gerklės,
jei neturi soties.
3 Negeisk karaliaus skanėstų,
nes jie slepia apgaulę.
6 Šykštuolio duonos nevalgyk,
negeisk jo gardumynų,
7 nes mintyse jis viską skaičiuoja.
Tau sako: „Valgyk, gerk“, o širdyje kažką rezga*.
8 Paskui tau teks išvemti, ką suvalgei,
ir paaiškės, kad veltui gyrei šeimininką.
10 Neperkelk senojo riboženklio+
ir nesikėsink į našlaičio laukus,
11 nes jo Gynėjas* – galingas,
jis užstos jį byloje prieš tave.+
12 Atverk širdį pamokymui,
ausį – išmintingiems žodžiams.
13 Nebijok vaiko sudrausminti,+
nes nuo rykštės jis nemirs.
14 Pamokyk jį rykšte,
kad išgelbėtum nuo kapo*.
15 Sūnau, jeigu tavo širdis bus išmintinga,
mano širdis džiūgaus.+
16 Jei tavo lūpos kalbės, kas teisinga,
džiaugsiuosi visa savo esybe*.
18 Tada turėsi ateitį+
ir tavo viltys nežlugs.
19 Klausykis, mano sūnau, ir būk išmintingas,
kreipk savo širdį teisingu taku.
20 Nesėdėk su tais, kas maukia vyną,+
kas godžiai ryja mėsą,+
21 nes girtuoklis ir rijūnas nuskurs,+
snaudulys juos aprengs skarmalais.
22 Klausyk savo tėvo, kuris davė tau gyvybę,
ir neniekink savo pasenusios motinos.+
24 Džiaugiasi tėvas, turėdamas dorą sūnų;
kam gimė išmintingas sūnus, tas laimingas.
25 Džiaugsis tavo tėvas ir motina,
tavo gimdytoja džiūgaus.
26 Mano sūnau, patikėk man savo širdį,
tebūna tau malonu eiti mano takais.+
27 Paleistuvė – gili duobė,
palaidūnė – siauras šulinys.+
28 Ji tyko it kokia plėšikė+
ir didina neištikimų vyrų skaičių.
29 Kas kankinasi? Kas negali nurimti?
Kas ištisai vaidijasi? Kas nuolat dejuoja?
Kas bereikalingai žaizdų prisidaro? Kieno akys užburkusios?
31 Nežiūrėk, kad vynas raudonas,
kad spindi taurėje ir maloniai nubėga žemyn.
32 Galiausiai jis įgelia kaip gyvatė,
suleidžia nuodus kaip angis.
33 Tavo akys regės keistus vaizdus
ir širdis kalbės netikusius dalykus.+
34 Tu jausiesi, lyg gulėtum jūros viduryje,
tarsi linguotum laivo stiebo viršūnėje,
35 ir kalbėsi: „Mane mušė, bet man neskaudėjo,
kūlė mane, bet aš nejutau.
Kada gi nubusiu?+
Man reikia išgerti.“
24 Nepavydėk piktadariams,
neieškok jų draugijos,+
2 nes jų širdis vien smurtu gyvena
ir jų lūpose – vien piktenybės.
3 Namams* statyti reikia išminties,+
jiems sutvirtinti – supratimo,
4 reikia ir išmanymo, kad kambariai būtų pilni
visokių vertingų ir gražių daiktų.+
5 Kas turi išminties, tas galingas,+
išmanymas jo galią sustiprina.
7 Tikroji išmintis kvailiui nepasiekiama,+
jis neturi ką pasakyti miesto vartuose.
8 Kas rezga pinkles,
tą vadins klastūnu.+
10 Jei nelaimės dieną nusiminsi,
tai ir jėgų bus mažai.
11 Gelbėk tuos, kurie vedami mirti,
vaduok tuos, kurie eina į pražūtį.+
12 Ir nesakyk: „Mes nieko nežinojome“,
juk tas, kuris tiria širdis, tave permato,+
tas, kuris tave stebi, viską žino.
Jis atmokės kiekvienam pagal darbus.+
13 Mano sūnau, valgyk medų, nes jis naudingas,
iš korio varvantis medus gardus.
14 Tokia pat naudinga ir išmintis.+
Jeigu jos įgysi, turėsi ateitį
ir tavo viltys nežlugs.+
15 Netykok doro žmogaus prie jo namų it koks piktadarys,
neniokok jo poilsio vietos.
16 Nors teisusis ir septyniskart pultų, jis atsikels,+
o nedorėlis, neláimės parklupdytas, nebepakils.+
17 Nesidžiauk, kai priešas parkrinta,
neleisk savo širdžiai džiūgauti, kai jis parklumpa,+
18 nes Jehova tai matydamas bus nepatenkintas
ir atitrauks nuo jo savo rūstybę.+
19 Neapmaudauk dėl piktadarių,
nepavydėk nedorėliams,
20 nes nedoras žmogus neturi ateities,+
jo žibintas užges.+
21 Bijok Jehovos ir karaliaus, mano sūnau,+
nesusidėk su maištautojais,+
22 nes tokius ūmai ištiks nelaimė.+
Ir kas žino, kokiõs negandos maištautojai susilauks iš jų abiejų*?+
23 Štai ką dar sako išminčiai:
šališkumas teisme – blogas dalykas.+
24 Kas taria nedorėliui: „Tu teisus“,+
tą žmonės keiks, tautos pasmerks.
26 Kas atsako sąžiningai, tą žmonės bučiuos.*+
27 Atlik darbus lauke, įdirbk dirvą
ir tada statyk sau namus*.
29 Nesakyk: „Kaip jis man, taip ir aš jam.
Atmokėsiu už viską, ką padarė.“+
30 Kartą ėjau pro tinginio lauką,+
pro vynuogyną žmogaus, kuriam stinga nuovokos*,
31 ir pamačiau, kaip viskas apžėlę piktžolėmis,
apaugę dilgėlėmis,
o akmenų tvora išgriuvusi.+
32 Žiūrėjau ir dėjausi į širdį,
stebėjau ir pasimokiau:
33 truputį pamiegosi, dar kiek pasnausi,
rankas sudėjęs pailsėsi,
34 ir skurdas užklups tave lyg plėšikas,
nepriteklius – lyg ginkluotas karys.+
25 Štai kitos Saliamono patarlės,+ kurias rinko ir perrašinėjo Judo karaliaus Ezekijo+ vyrai.
2 Dievo šlovė – laikyti dalykus paslaptyje,+
karalių šlovė – visokius reikalus išaiškinti.
3 Kaip dangaus aukštybės ir žemės gelmės,
tokia pat neištiriama karaliaus širdis.
4 Pašalink priemaišas iš sidabro,
ir jis taps grynas.+
5 Pašalink nedorėlį iš karaliaus akivaizdos,
ir jo soste įsitvirtins teisingumas.+
7 Geriau, kad jis tave pakviestų: „Ateik arčiau“,
negu kad pažemintų kilmingųjų akivaizdoje.+
8 Neskubėk kelti artimui bylos,
nes ką darysi, kai jis atėjęs tave sugėdins?+
9 Išsiaiškinkite su artimu vienu du+
ir kitiems jo paslapčių* neišpasakok,+
10 kad kas nors, tai išgirdęs, neimtų tavęs gėdinti
ir kad nepaskleistum blogų kalbų, nes savo žodžių nebeatsiimsi.
12 Lyg auksinis auskaras, lyg gryno aukso puošmena
yra išmintingo žmogaus papeikimas klusiai ausiai.+
13 Patikimas pasiuntinys jį siuntusiam
yra tarsi šaltas sniegas pjūties dieną,
tikra atgaiva šeimininko sielai.+
14 Tarsi debesys ir vėjas be lietaus
yra tas, kuris giriasi duosiąs dovaną, bet jos taip ir neduoda.+
16 Jei radai medaus, valgyk tiek, kad pasisotintum,
nes jei persisotinsi, turėsi išvemti.+
17 Į kaimyno namus kojos dažnai nekelk,
kad jam nenusibostum ir jis neimtų tavęs nekęsti.
18 Tarsi vėzdas, kalavijas ar nusmailinta strėlė
yra žmogus, melagingai liudijantis prieš savo artimą.+
19 Pasitikėti klastūnu nelaimės dieną –
tai lyg kramtyti nulūžusiu dantimi ar klibinkščiuoti raiša koja.
20 Dainuoti dainas nuliūdusiai širdžiai –
tai lyg nuvilkti drabužį šaltą dieną
ar užpilti acto ant šarmo.+
21 Jei tavo priešas alksta, duok jam duonos,
jeigu trokšta, duok vandens+ –
22 taip krausi kaitrias žarijas jam ant galvos,*+
ir Jehova tau atlygins.
23 Kaip šiaurys vėjas atpučia liūtį,
taip liežuvautojo liežuvis sukelia rūstybę.+
25 Tarsi šaltas vanduo nuvargusiai sielai
yra gera žinia iš tolimo krašto.+
26 Nedorėlio valiai pasiduodantis* teisusis
yra lyg drumzlinas upelis ar užterštas šulinys.
26 Kaip sniegas vasarą ar lietus per pjūtį,
taip garbė nepritinka kvailiui.+
2 Paukštis ne šiaip sau sprunka, kregždė ne šiaip lakioja,
taip ir prakeiksmas krinta ne be priežasties.*
4 Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad nebūtum toks kaip jis.
5 Kita vertus, atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą,
kad nemanytų esąs išmintingas.+
6 Kas patiki reikalą kvailiui,
tas sau koją pjauna, pats save žaloja*.
7 Patarlė kvailio burnoje –
tarsi raišos luošio kojos.+
8 Liaupsinti kvailį –
tai dėti akmenį į svaidyklę.+
9 Patarlė kvailio burnoje –
tarsi dygiažolė girtuoklio rankoje.
10 Kas nusamdo kvailį ar praeivį,
yra tarsi lankininkas, šaudantis, kur papuola*.
11 Kaip šuo grįžta prie savo vėmalų,
taip kvailys kartoja savo kvailystes.+
12 Matei žmogų, kuris laiko save išmintingu?+
Kvailys teikia daugiau vilčių už jį.
13 „Liūtas ant kelio, – teisinasi tinginys, –
liūtas gatvėje slankioja!“+
14 Kaip durys sukiojasi ant vyrių,
taip tinginys vartosi guolyje.+
15 Tinginys įkiša ranką į dubenį,
bet prie burnos pakelti nebepajėgia.+
16 Tinginys mano esąs išmintingesnis
už septynis protingai šnekančius žmones.
18 Tarsi pamišėlis, laidantis liepsnojančias ietis ir mirtinas strėles,
19 yra žmogus, kuris suklaidina kaimyną ir sako: „Aš tik pajuokavau.“+
20 Nebėra malkų, ir ugnis gęsta,
nebėra šmeižiko, ir liaujasi kivirčas.+
21 Anglys – žarijoms, malkos – ugniai,
o vaidingas žmogus – ginčui įžiebti.+
22 Liežuvautojo žodžiai – tikri skanėstai,
jie nuslysta tiesiai į vidurius.+
23 Meilūs piktaširdžio žodžiai –
tai sidabras, dengiantis molinį indą.+
24 Žodžiais žmogus neapykantos neparodo,
bet jo širdis rezga apgaulę.
25 Kad ir maloniai kalbėtų, nepasitikėk juo,
nes jo širdyje – septynios nedorybės.
26 Nors neapykantą jis gudriai slepia,
jo nedorumas bendruomenėje išaiškės.
27 Kas kasa duobę kitam, pats į ją įkris,
ir akmuo užriedės ant to, kas jį parita.+
28 Melagingas liežuvis nekenčia tų, kuriuos plaka,
ir meilikaujanti burna užtraukia pražūtį.+
27 Nesigirk rytdiena,
nes nežinai, ką ji atneš.+
2 Tegul kitas tave giria, o ne tavo paties burna –
kas nors kitas, o ne tavo paties lūpos.+
3 Ir akmuo sunkus, ir smėlis daug sveria,
bet kvailio sukeltas apmaudas sunkesnis už juos abu.+
4 Įniršis nuožmus, pyktis sukyla tarsi tvanas,
bet kas gali atlaikyti pavydą?+
5 Geriau atviras pabarimas negu slepiama meilė.+
7 Kas sotus, į medų nė nežiūri,*
o alkanam net kartumynai saldūs.
8 Žmogus, klajojantis toli nuo namų,
yra tarsi paukštis, nuklydęs nuo lizdo.
9 Kaip aliejus ir smilkalai džiugina širdį,
taip ir gero draugo nuoširdus patarimas.+
10 Nepalik savo draugo nė tėvo draugo
ir ištikus nelaimei nekeliauk į savo brolio namus.
Geriau kaimynas šalia negu brolis toli.+
11 Būk išmintingas, mano sūnau, ir pradžiugink mano širdį,+
kad turėčiau ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi.+
12 Protingas žmogus matydamas pavojų pasislepia,+
o neišmanėlis eina pirmyn ir nukenčia.
13 Kas laidavo už svetimą, iš to paimk drabužį;
paimk iš jo užstatą, jei laidavo už svetimšalę.+
14 Kas anksti rytą garsiai sveikina* kaimyną,
to sveikinimas skamba kaip keikimas.
15 Vaidinga* žmona – tarsi varvantis stogas lietingą dieną.+
16 Kas gali ją sutramdyti, gali sutramdyti vėją
ir dešine suimti aliejų.
17 Kaip geležis pagalanda geležį,
taip žmogus paaštrina savo draugą.+
19 Kaip veidas atsispindi vandenyje,
taip vieno žmogaus širdis atsispindi kito širdyje.
21 Lydyklė – sidabrui, krosnis – auksui,+
o žmogus išbandomas pagyrimu.
22 Net jei grūstum kvailį piestoje,
kaip kad grūdus grūstuvėje,
jo kvailumas vis tiek liks su juo.
23 Gerai pažink savo kaimenę,
rūpestingai prižiūrėk savo bandas,+
24 nes turtai neamžini+
ir vainikas išlieka ne per visas kartas.
25 Kai žolės nelikus suželia atolas,
kai iš kalnų pargabenama ėdesio gyvuliams,
26 avinėliai parūpina tau drabužių
ir už ožius nusiperki sau lauką.
27 Ožkos pieno nestinga nei tau,
nei tavo šeimynai, nei tarnaitėms.
28 Nedorėlis bėga, net kai niekas jo nesiveja,
o teisusis – drąsus kaip liūtas.+
2 Kai krašte maištaujama*, valdovai keičiasi vienas po kito,+
o įžvalgaus ir protingo žmogaus remiamas valdovas išsilaiko valdžioje.+
3 Vargšas, skriaudžiantis vargšą,+
yra tarsi liūtis, sunaikinanti visą derlių.
4 Kas laužo įstatymą, tas šlovina nedorėlį,
jis – papiktinimas tiems, kas įstatymo laikosi.+
5 Blogas žmogus nesupranta teisingumo,
o kas ieško Jehovos, supranta viską.+
7 Protingas sūnus laikosi įstatymo,
o rijūnų bičiulis užtraukia tėvui gėdą.+
9 Kas neklauso įstatymo,
to ir malda pasibjaurėtina.+
12 Kai nugali teisieji, visiems būna daug džiaugsmo,
o kai valdžion ateina nedorėliai, žmonės bėga slėptis.+
13 Kas slepia savo nuodėmes, tam nesiseks,+
o kas jas išpažįsta ir liaujasi daręs, susilauks gailestingumo.+
14 Laimingas žmogus, kuris žiūri, kaip elgiasi,
o kas užkietina savo širdį, įpuls į bėdą.+
15 Kaip riaumojantis liūtas ar įsiutusi meška
yra nedoras valdovas, engiantis paprastus žmones.+
16 Valdovas, neturintis supratimo, piktnaudžiauja savo galia,+
o kuris nesąžiningo pelno nekenčia, gyvens ilgai.+
19 Kas įdirba žemę, turės apsčiai duonos,
o kas vaikosi tuštybių, skęs skurde.+
21 Būti šališkam neteisinga,+
bet kartais žmogus pasielgia neteisingai ir už duonos kąsnį.
22 Pavyduolis* geidžia turto,
bet nežino, kad jo laukia skurdas.
27 Kas dosnus vargšui, nieko nestokos,+
o kas užmerkia akis, kad jo nematytų, bus keikiamas.
28 Kai nedorėliai įsigali, žmogus slepiasi,
kai jie pražūva, teisieji vėl klesti.+
2 Kai teisiųjų daug, tauta džiaugiasi,
o kai valdo nedorėliai, visi dejuoja.+
3 Kam brangi išmintis, tas džiugina savo tėvą,+
4 Teisingas karalius laiduoja kraštui saugumą,+
o kuris laukia kyšių, jį sužlugdo.
9 Jeigu išmintingas žmogus susiginčija su kvailiu,
naudos iš to nebūna – vien tuščios kalbos ir pašaipos.+
12 Jei valdovas klauso melo,
tai ir visi jo tarnai bus nedori.+
13 Tarp vargšo ir engėjo yra šis tas bendro:
Jehova duoda šviesos jų abiejų akims*.
15 Rykštė ir pabarimas duoda išminties,+
o vaikas, paliktas sau, užtraukia motinai gėdą.
16 Kai daugėja nedorėlių, daugėja ir nusikaltimų,
bet teisieji matys jų žlugimą.+
17 Drausmink sūnų, ir jis bus tavo paguoda,
suteiks tavo sielai daug džiaugsmo.+
19 Vien žodžiais tarno nepamokysi –
kad ir supranta, ką sakai, vis tiek nepaklūsta.+
20 Matei žmogų, kalbantį neapgalvotai?+
Kvailiui yra daugiau vilčių negu jam.+
21 Tarnas, lepinamas nuo jaunumės,
galiausiai taps nedėkingas.
30 Štai ką Jakės sūnus Agūras sako Itieliui – Itieliui ir Ukalui.
2 Aš didesnis neišmanėlis už bet kurį kitą,+
suprantu mažiau už kitus žmones.
3 Nesimokiau išminties
ir nesu Švenčiausiojo pažinęs.
4 Kas gi yra užžengęs į dangų ir nužengęs žemyn?+
Kas yra sugavęs rieškučiomis vėją
ar susėmęs drabužiu vandenis?+
Ir kas sutvirtino* žemės pakraščius?+
Pasakyk, kuo jis vardu ir kuo vardu jo sūnus, jei žinai.
5 Kiekvienas Dievo žodis yra grynas*.+
Dievas – skydas tiems, kurie ieško pas jį prieglobsčio.+
7 Dviejų dalykų tavęs prašau,
neatsisakyk jų suteikti, kol gyvas esu:
8 nutolink nuo manęs netiesą ir melus+
ir neduok man nei skurdo, nei turtų –
tik duonos kasdieninės,+
9 kad būdamas sotus tavęs neišsiginčiau ir nesakyčiau: „Kas tas Jehova?“,+
arba nuskurdęs neimčiau vogti ir neužtraukčiau gėdos savo Dievo vardui.
10 Nešmeižk tarno jo šeimininkui,
kad jis tavęs neprakeiktų ir kad neužsitrauktum kaltės.+
13 Yra tokių, kurių akys kupinos išdidumo,
kurių žvilgsnis puikybės pilnas.+
14 Yra tokių, kurių dantys – kalavijai,
kurių žandikauliai – skerdikų peiliai.
Jie ryja žemės vargdienius,
ėda beturčius žmones.+
15 Siurbėlė turi dvi dukteris ir jos šaukia: „Duok! Duok!“
Yra trijulė, kuri niekada nepasisotina,
ketvertas, niekada nesakantis „gana“:
žemė, ištroškusi vandens,
ir ugnis, kuri „gana“ nepasakys.
17 Akį, kuri tyčiojasi iš tėvo ir priešgyniauja motinai,+
slėnio varnai iškapos,
jauni ereliai išles.+
18 Trijų dalykų niekaip neperprantu,*
keturių negaliu suvokti:
19 erelio kelio danguje,
gyvatės tako uolomis,
laivo kelio atviroje jūroje
ir vyro kelio pas merginą.
21 Trijų dalykų žemė kratosi,
keturių negali pakęsti:
22 kai vergas ima karaliauti,+
kai kvailys valgo iki soties,
23 kai nekenčiama* moteris išteka už vyro
ir kai tarnaitė užima šeimininkės vietą.+
24 Štai keturi žemės gyviai –
jie vieni mažiausių, bet labai išmintingi.+
25 Skruzdėlės – menki padarėliai,
bet vasarą prisiruošia maisto;+
26 uoliniai damanai+ – irgi silpni gyvūnai,
bet įsirengia namus uolose;+
27 skėriai+ neturi valdovo,
bet keliauja pulkais;+
28 gekonas+ kabinasi pėdutėmis
ir įsigauna į karaliaus rūmus.
29 Yra trys, kurių žingsnis didingas,
keturi, kurių eisena įspūdinga:
30 liūtas, stipriausias iš žvėrių
ir nebijantis nieko;+
31 kurtas, ožys
ir karalius, lydimas kariuomenės.
33 Juk kaip plakant pieną randasi sviesto,
kaip sumušus nosį ima bėgti kraujas,
taip ir kurstant pyktį kyla vaidai.+
31 Karaliaus Lemuelio žodžiai, kuriais jį mokė jo motina.+
5 Juk apgirtę jie pamirštų įstatymą
ir iškraipytų varguolių teises.
7 Tegul geria ir pamiršta savo skurdą,
teneprisimena savo vargų.
8 Užtark tuos, kurie patys negali kalbėti,
gink visų žūstančiųjų teises.+
9 Kalbėk ir teisk teisingai,
apgink paprastus, vargingus žmones.+
א [alefas]
10 Sumani žmona – nelengva tokią rasti!+
Jos vertė toli pranoksta koralus*.
ב [betas]
11 Vyro širdis ja pasitiki,
nieko jam netrūksta.
ג [gimelis]
12 Visas savo gyvenimo dienas
ji daro jam tik gera, ne pikta.
ד [daletas]
13 Ji pasirūpina vilnos ir lino
ir mielai darbuojasi savo rankomis.+
ה [hė]
14 Tarsi pirklio laivai,+
iš tolybių ji atsigabena maisto.
ו [vavas]
ז [zainas]
16 Nužiūrėjusi lauką, jį nuperka,
savo rankomis* įveisia vynuogyną.
ח [chetas]
17 Jos strėnos sujuostos,
rankos stiprios.+
ט [tetas]
18 Ji mato, kad jos prekyba klesti,
naktį jos žibintas negęsta.
י [jodas]
19 Į ranką ji ima prieverpstę,
suėmusi laiko verpstuką.+
כ [kafas]
20 Ji atveria delną vargšui,
ištiesia ranką beturčiui.+
ל [lamedas]
21 Kai iškrinta sniegas, dėl namiškių jai ramu,
nes visi šiltai* aprengti.
מ [memas]
22 Ji pati pasisiuva antklodžių,
linas ir purpurinė vilna – jos apdaras.
נ [nūnas]
23 Jos vyras žymus miesto vartuose,+
sėdi drauge su krašto seniūnais.
ס [samechas]
24 Ji siuva ir parduoda lino drabužius*,
pirkliams tiekia juostas.
ע [ainas]
25 Stiprybe ir žavesiu ji apsivilkusi,
į ateitį žvelgia su pasitikėjimu*.
פ [pė]
צ [cadė]
27 Ji prižiūri šeimynos darbą,
nevalgo tinginio duonos.+
ק [kofas]
28 Jos vaikai atsistoja ir ją laimina,
vyras irgi ją giria:
ר [rešas]
29 „Yra daug sumanių moterų,
bet tu pranoksti jas visas.“
ש [šynas]
ת [tavas]
Arba „Pagarba Jehovai“.
Arba „įstatymo“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „ir visi turėsime bendrą pinigų kapšą“.
Pažod. „Atsigręžkite“.
Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „vyrą“, t. y. sutuoktinį.
Arba „įstatymo“.
Arba „ištikima meilė“.
Arba „tiesa“.
Pažod. „bambai“.
Arba „geriausiais“.
Žr. žodynėlį.
Arba „įstatymo“.
Arba galbūt „Gerai pagalvok, kuriuo taku žengsi“.
Pažod. „lūpos“.
Pažod. „burna“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Arba „jėgas“.
Pažod. „sambūrio ir bendruomenės viduryje“.
Arba „įstatymo“.
Arba „pamokys tave“.
Pažod. „neturi širdies“.
Arba „naivius“.
Arba „šiekštas“.
Arba „Šeolą“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „supraskite širdį“.
Arba „tiesūs“.
Žr. žodynėlį.
Arba „paveldimos“.
Pažod. „žmonių sūnumis“.
Arba „budi“.
Pažod. „širdies“.
Arba „neišmanėlius“.
Pažod. „širdies“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Arba „klauso įsakymų“.
Arba „ištikimai“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „širdies“.
Arba galbūt „tas eina keliu į gyvenimą“.
Pažod. „lūpas“.
Arba „skausmo“, „sielvarto“.
Pažod. „siunčia“.
Pažod. „bus nupjautas“.
Arba „nesumažinti“.
Arba „ištikimybė“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „Atsimetėlis“.
Pažod. „neturi širdies“.
Arba „išgelbėjimas“.
Arba „užsitraukia negarbę“.
Arba „užtraukia namiškiams negarbę“.
Pažod. „tyko kraujo“.
Pažod. „širdies“.
Pažod. „džiūgauja“.
Pažod. „ranka renkamas“.
Arba galbūt „laiku“.
Arba galbūt „o kvailys savo kvailumu kitus suklaidina“.
Arba „ištikima meilė“.
Arba „ištikimybė“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Abadonas“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „Neturintis širdies“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „ribas“.
Arba „negarbę“.
Pažod. „Švytinčios akys“.
Pažod. „riebina“.
Pažod. „širdį“.
Pažod. „liežuvio atsakymas“.
Pažod. „tyri“.
Pažod. „dvasias“.
Pažod. „Užritink ant Jehovos“.
Arba „ištikimosios meilės“.
Arba „jos išvengti“.
Pažod. „burna“.
Arba „gražus“.
Pažod. „suvaldo savo dvasią“.
Pažod. „pasiuntinys“.
Pažod. „širdies“.
Arba „džiovina kaulus“.
Pažod. „kartėlis“.
Pažod. „šaltos dvasios“.
Arba „niekina“.
Pažod. „burnos“.
Pažod. „kas jį myli, valgys jo vaisius“.
Arba „ištikimu“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „skuba kojomis“.
Arba „dosniesiems“.
Pažod. „įgyja širdį“.
Pažod. „tas ras gera“.
Arba „priekabi“.
Arba „kol yra vilties“.
Arba „netrokšk jo mirties“.
Pažod. „žiemą“.
Arba galbūt „per pjūtį žvalgysis, bet nieko neras“.
Arba „Ketinimai“.
Arba „ištikimybės“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Žr. žodynėlį.
Arba „Kaip žmogui žinoti, kokiu keliu eiti?“
Arba „Ištikima meilė“.
Arba „ištikima meilė“.
Arba „priekabia“.
Arba „priekabia“.
Pažod. „suryja“.
Arba „įveikia galiūnų miestą“.
Pažod. „tvirtybę“.
Pažod. „drauge su begėdyste“.
Pažod. „tas, kuris klausosi, kalbės amžinai“.
Pažod. „Kas turi gerą akį“.
Arba „bylinėjimasis“.
Arba galbūt „nesivadovauk savo supratimu“.
Pažod. „o jo širdis ne su tavimi“.
Pažod. „Atpirkėjas“.
Arba „Šeolo“. Žr. žodynėlį.
Pažod. „mano inkstai džiaugsis“.
Arba „Įsigyk“.
Arba „susieina ragauti“.
Arba „Šeimynai“.
Arba „Kvailio“.
T. y. Jehovos ir karaliaus.
Arba galbūt „Sąžiningas atsakymas – tarsi bučinys į lūpas“.
Arba „ugdyk šeimyną“.
Arba „širdies“.
Arba „bet kitų žmonių paslapčių“.
Arba „puošmenose“.
Pažod. „maloniu liežuviu“.
Kaip žarijos išlydo metalo rūdą, taip geri darbai suminkština širdį.
Arba „priekabia“.
Arba „Nedorėlio akivaizdoje krūpčiojantis“.
Pažod. „nesuvaldantis savo dvasios“.
Arba galbūt „Kaip paukštis pralekia pro šalį ir kregždė praskrenda, taip aplenkia ir nepelnytas prakeiksmas“.
Pažod. „geria smurtą“.
Arba „žalojantis visus iš eilės“.
Arba galbūt „kuris kišasi į svetimą kivirčą“.
Arba galbūt „o priešo bučiniai nenuoširdūs“.
Pažod. „medų trypia“.
Pažod. „laimina“.
Arba „Priekabi“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Abadonas“. Žr. žodynėlį.
Arba „nepaisoma įstatymo“.
Arba „ištikimybės“. Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
Pažod. „duobės“.
Arba „Gobšuolis“.
Arba galbūt „Išpuikėlis“.
Pažod. „užkietina sprandą“.
T. y. prostitutėmis.
Pažod. „tinklą“.
Arba galbūt „o teisieji jo gyvybę saugo“.
Pažod. „dvasią“.
T. y. duoda jiems gyvybę.
Arba „regėjimų“.
Pažod. „prakeikimo balsą“.
Arba galbūt „tikisi valdovo malonės“. Pažod. „ieško valdovo veido“.
Pažod. „iškėlė“.
Arba „ugnimi išbandytas“.
Pažod. „Yra karta“.
Pažod. „išmatų“.
Arba „Šeolas“. Žr. žodynėlį.
Arba „Trimis dalykais neatsistebiu“.
Arba „nemylima“.
Žr. žodynėlį.
Arba „iš savo uždarbio“. Pažod. „iš savo rankų vaisių“.
Pažod. „dvigubai“.
Arba „apatinius“.
Arba „su šypsena“.
Arba „meilingas pamokymas“, „ištikimosios meilės įstatymas“.
Arba „tuščias“.