EVANGELIJA PAGAL MORKŲ

1 Evangelijos* apie Dievo Sūnų Jėzų Kristų pradžia. 2 Pranašo Izaijo knygoje parašyta: „Štai siunčiu savo pasiuntinį pirma tavęs*. Jis paruoš tau kelią.“+ 3 Taip pat parašyta: „Girdėti balsas šaukiančio dykumoje: ‘Paruoškite Jehovai* kelią, ištiesinkite jam takus!’“+ 4 Taigi dykumoje pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė žmonėms, kad reikia krikštytis ir taip parodyti atgailą, vedančią į nuodėmių atleidimą.+ 5 Visas Judėjos kraštas ir visi Jeruzalės gyventojai traukė pas jį. Žmonės išpažindavo savo nuodėmes, ir Jonas juos krikštijo* Jordano upėje.+ 6 Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdarą, strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu.+ Jo valgis buvo skėriai ir laukinių bičių medus.+ 7 Jonas skelbė: „Įkandin manęs ateina galingesnis už mane. Nesu vertas nė sandalų dirželių jam atrišti.+ 8 Aš krikštijau jus vandenyje, o jis krikštys jus šventąja dvasia.“+

9 Tomis dienomis iš Galilėjos, iš Nazareto miesto, atkeliavo Jėzus, ir Jonas Jordane jį pakrikštijo.+ 10 Vos išbridęs iš vandens jis išvydo atsiveriant dangų ir dvasią, tarsi balandį nusileidžiančią ant jo.+ 11 Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus. Tavimi aš džiaugiuosi.“+

12 Dvasia iškart paragino Jėzų eiti į dykumą. 13 Dykumoje jis išbuvo keturiasdešimt dienų, tenai jį gundė Šėtonas.+ Jėzus gyveno tarp žvėrių, ir angelai jam patarnavo.+

14 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus nukeliavo į Galilėją.+ Jis skelbė Dievo gerąją naujieną+ 15 ir sakė: „Atėjo metas, Dievo Karalystė yra priartėjusi. Atgailaukite+ ir tikėkite gerąja naujiena.“

16 Eidamas palei Galilėjos ežerą jis pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų,+ metančius į ežerą tinklus,+ mat jie buvo žvejai.+ 17 Jėzus pasakė jiems: „Eime su manimi, aš padarysiu jus žmonių žvejais.“+ 18 Jie tuoj paliko tinklus ir nusekė paskui jį.+ 19 Dar kiek paėjęs jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, betaisančius valtyje savo tinklus,+ 20 ir tuoj pat juos pašaukė. Šie paliko savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje ir nuėjo paskui Jėzų. 21 Jie visi atkeliavo į Kafarnaumą.

Prasidėjus šabui Jėzus tuojau nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.+ 22 Žmonės jo mokymu labai stebėjosi, matydami, kad jo mokymas turi galią, kitaip nei Raštų aiškintojų.+ 23 Kaip tik tuo metu sinagogoje buvo netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. Jis šaukė: 24 „Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarieti?!+ Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, – Dievo Šventasis!“+ 25 Bet Jėzus sudraudė dvasią sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ 26 Netyroji dvasia pradėjo tą žmogų tąsyti, paskui garsiai suriko ir iš jo išėjo. 27 Visi buvo tiesiog apstulbę ir vienas kito ėmė klausinėti: „Kas tai? Naujas mokymas?! Jis netgi netyrosioms dvasioms turi valdžią įsakyti, ir tos jam paklūsta!“ 28 Ir garsas apie jį bemat pasklido visur, po visą Galilėjos kraštą.

29 Jėzus drauge su Jokūbu, Jonu, Simonu ir Andriejumi išėjo iš sinagogos ir atėjo į Simono ir Andriejaus namus.+ 30 Simono uošvė+ gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau Jėzui apie tai pasakė. 31 Jėzus priėjo ir paėmęs ją už rankos pasodino. Karštis atslūgo ir ji ėmėsi jiems patarnauti.

32 Atėjus vakarui ir saulei nusileidus, jam ėmė vesti visokių ligų varginamus ir demonų apsėstus žmones.+ 33 Prie durų susirinko visas miestas. 34 Jėzus tą daugybę ligonių išgydė+ ir iš daugelio išvarė demonus. Demonams jis neleido kalbėti, nes šie žinojo jį esant Kristų*.

35 Anksti rytą, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlė ir nuėjęs į nuošalią vietą meldėsi.+ 36 Simonas su kitais leidosi jo ieškoti. 37 Suradę jį sakė: „Visi tavęs ieško.“ 38 O jis jiems tarė: „Eime kitur, į gretimus miestelius, kad ir tenai galėčiau skelbti. Juk tam ir esu atėjęs.“+ 39 Jėzus keliavo po visą Galilėją. Jis skelbė sinagogose ir išvarinėjo demonus.+

40 Prie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“+ 41 Gailesčio apimtas, Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“+ 42 Raupsai bemat pranyko, ir jis tapo švarus. 43 Jėzus tuojau liepė jam eiti ir griežtai prisakė: 44 „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok, bet nueik pasirodyti kunigui ir dėl savo apvalymo paaukok, kas liepta Mozės.+ Tai bus jiems liudijimas.“+ 45 Bet tasai nuėjęs ėmė taip plačiai skelbti ir pasakoti apie tą įvykį, kad Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, atokiose vietovėse, ir žmonės iš visur ėjo pas jį.+

2 Tačiau po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, ir pasklido žinia, kad jis namuose.+ 2 Tenai susirinko tiek daug žmonių, kad nebeliko vietos, netgi prie durų, ir jis pradėjo skelbti jiems žodį.+ 3 Tuomet pas Jėzų atnešė paralyžiuotą žmogų. Jį nešė keturiese.+ 4 Negalėdami dėl minios prieiti prie Jėzaus, jie virš tos vietos nuardė stogą ir padarę* angą nuleido per ją gultą su paralyžiuotuoju. 5 Matydamas jų tikėjimą+ Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Vaike, tavo nuodėmės atleistos.“+ 6 Ten buvo ir keletas Raštų aiškintojų. Sėdėdami jie mąstė širdyje:+ 7 „Kodėl šitas taip kalba? Jis piktžodžiauja! Kas kitas, jei ne Dievas, gali atleisti nuodėmes?“+ 8 O Jėzus tuojau perpratęs*, kad jie šitaip svarsto, pasakė: „Kodėl širdyje taip svarstote?+ 9 Ką lengviau pasakyti paralyžiuotajam: ar ‘tavo nuodėmės atleistos’, ar ‘kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Tačiau kad žinotumėte Žmogaus Sūnų+ turint galią žemėje atleisti nuodėmes,+ – tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – 11 sakau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“ 12 Vyras atsikėlė, visų akivaizdoje tuojau pasiėmė gultą ir išėjo. Žmonės buvo apstulbę ir šlovino Dievą sakydami: „Niekad nieko panašaus nesame matę!“+

13 Kartą Jėzus vėl nuėjo prie ežero. Prie jo ėmė rinktis minios žmonių, ir jis juos mokė. 14 Eidamas toliau jis pamatė Alfiejaus sūnų Levį, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui mane.“ Šis pakilo ir nusekė paskui jį.+ 15 Vėliau, kai Jėzus svečiavosi Levio namuose, kartu su juo ir jo mokiniais prie stalo buvo daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių. Daugelis ten esančių buvo jo sekėjai.+ 16 Raštų aiškintojai iš fariziejų, pamatę Jėzų valgant su nusidėjėliais ir mokesčių rinkėjais, jo mokiniams sakė: „Jis valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?!“ 17 Tai išgirdęs Jėzus jiems tarė: „Ne stipriesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“+

18 Jono mokiniai ir fariziejai laikėsi pasninko. Jie atėjo ir paklausė Jėzaus: „Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai laikosi pasninko, o kodėl nepasninkauja tavo mokiniai?“+ 19 Jėzus atsakė: „Kodėl jaunikio+ draugai turėtų pasninkauti, jei jaunikis yra su jais? Kol jaunikis su jais, jie negali pasninkauti. 20 Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas,+ ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus. 21 Seno apsiausto niekas nelopo naujo* audinio lopu. Jeigu lopytų, naujas audinys susitraukęs išplėštų senajame dar didesnę skylę.+ 22 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jeigu piltų, vynas juos suplėšytų, ir tiek vynas, tiek vynmaišiai pražūtų. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius.“

23 Kartą šabo dieną Jėzus ėjo per javų laukus. Jo mokiniai pakeliui ėmė skabyti varpas.+ 24 Tad fariziejai jam sakė: „Žiūrėk! Kodėl jie per šabą daro, kas neleistina?“ 25 Bet Jėzus jiems tarė: „Ar nesate skaitę, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę ir neturėjo maisto?+ 26 Anot pasakojimo apie vyriausiąjį kunigą* Abjatarą,+ įėjęs į Dievo Namus, jis valgė atnašinės duonos ir davė buvusiems su juo, nors jos niekam nebuvo leistina valgyti, tik kunigams.“+ 27 Ir Jėzus jiems pasakė: „Šabas duotas žmogui,+ o ne žmogus šabui. 28 Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“+

3 Jėzus vėl atėjo į sinagogą. Ten buvo žmogus paralyžiuota* ranka.+ 2 Fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą tą žmogų gydyti, mat norėjo jį apkaltinti. 3 O jis tarė anam vyrui paralyžiuota* ranka: „Kelkis ir eikš į vidurį.“ 4 Tada pasakė jiems: „Kas leistina per šabą – daryti gera ar daryti bloga? Išgelbėti gyvybę* ar pražudyti?“+ Bet tie tylėjo. 5 Labai nuliūdęs dėl jų širdies kietumo,+ Jėzus rūsčiai juos nužvelgė ir tarė tam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Tasai ištiesė, ir ranka tapo sveika. 6 Tada fariziejai išėjo ir tuojau ėmė tartis su Erodo šalininkais,+ kaip jį nužudyti.

7 Jėzus patraukė su savo mokiniais prie ežero ir pãskui jį sekė didelė daugybė iš Galilėjos ir Judėjos.+ 8 Taip pat pas jį atėjo daugybė žmonių iš Jeruzalės, Idumėjos, iš anapus Jordano, iš Tyro ir Sidono apylinkių, nes buvo girdėję apie visus jo darbus. 9 Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtelę, jei kartais minia imtų jį spausti. 10 Visi sunkiai sergantys brovėsi prie jo norėdami jį paliesti, mat jis buvo išgydęs daug ligonių.+ 11 Netgi netyrųjų dvasių apsėsti žmonės+ jį pamatę parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“+ 12 Bet jis griežtai prisakydavo toms dvasioms jo negarsinti.+

13 Jėzus užkopė ant kalno. Jis pasikvietė kai kuriuos iš mokinių+ ir tie pas jį atėjo.+ 14 Tada jis išsirinko iš jų dvylika (pavadino juos apaštalais), kad jį lydėtų, kad jis galėtų atėjus metui siųsti juos skelbti gerosios naujienos 15 ir kad suteiktų jiems galią išvaryti demonus.+

16 Tie dvylika,+ kuriuos Jėzus išsirinko, buvo Simonas, jo pramintas Petru,+ 17 Zebediejaus sūnus Jokūbas, Jokūbo brolis Jonas (tuodu jis praminė boanerges, tai yra „griaustinio sūnumis“),+ 18 Andriejus, Pilypas, Baltramiejus, Matas, Tomas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Tadas, Simonas Kananietis* 19 ir Judas Iskarijotas (tasai vėliau Jėzų išdavė).

Jėzui įėjus į namus, 20 vėl susirinko minia, todėl jis su savo mokiniais negalėjo nė pavalgyti. 21 Kai tik Jėzaus artimieji išgirdo apie tai, kas dedasi, išėjo jo parsivesti. „Jis neteko proto“, – sakė jie.+ 22 O iš Jeruzalės atkeliavę Raštų aiškintojai kalbėjo: „Jis apsėstas Belzebulo* ir demonus išvaro demonų valdovo galia.“+ 23 Tad Jėzus pasikvietė juos ir ėmė kalbėti palyginimais: „Kaipgi galėtų Šėtonas išvaryti Šėtoną? 24 Antai jei kokia karalystė yra susipriešinusi, ji neišsilaikys,+ 25 ir jei kokie namai yra susipriešinę, jie neišsilaikys. 26 Taip ir Šėtonas – jeigu sukilo pats prieš save ir susipriešino, neišsilaikys ir jam ateis galas. 27 Juk nė vienas, įsibrovęs į stipruolio namus, negalės pagrobti jo daiktų, jei pirma stipruolio nesuriš. Tik jį surišęs galės apiplėšti namus. 28 Iš tiesų sakau jums: viskas bus žmonių sūnums atleista, kad ir kokias nuodėmes darytų, kad ir kaip piktžodžiautų. 29 Tačiau kas piktžodžiauja prieš šventąją dvasią, tam per amžius nebus atleista+ – dėl savo nuodėmės jis bus kaltas amžinai.“+ 30 Mat jie kalbėjo: „Jis apsėstas netyrosios dvasios.“+

31 Ir štai atėjo Jėzaus motina su jo broliais.+ Stovėdami lauke jie paprašė, kad jį pakviestų.+ 32 Jėzui, apsuptam žmonių, buvo pranešta: „Antai lauke tavo motina ir tavo broliai, jie teiraujasi tavęs.“+ 33 Bet jis jiems atsakė: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ 34 Tada apžvelgė sėdinčius aplink save ir tarė: „Štai mano motina ir mano broliai!+ 35 Kas tik vykdo Dievo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“+

4 Paežerėje prie Jėzaus susirinko daugybė žmonių ir jis vėl ėmė juos mokyti. Visi žmonės stovėjo palei ežerą, o Jėzus įlipo į valtį, nusiyrė atokiau nuo kranto ir atsisėdęs+ 2 pradėjo palyginimais mokyti+ juos apie daugelį dalykų. Mokydamas jis kalbėjo:+ 3 „Paklausykite. Štai sėjėjas išėjo sėti.+ 4 Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio ir atskridę paukščiai jas sulesė. 5 Kitos krito į uolynę, kur nedaug žemės. Kadangi dirvožemis buvo negilus, jos iškart sudygo,+ 6 tačiau pakilus saulei daigai išdegė ir neturėdami šaknų sudžiūvo. 7 Kitos krito tarp dygiažolių. Šios sužėlusios želmenis nustelbė ir sėklos nedavė vaisiaus.+ 8 Dar kitos krito į gerą žemę. Jos sudygo, suvešėjo ir davė vaisių – trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“+ 9 Tada jis pridūrė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“+

10 Kai Jėzus buvo vienas, Dvylika ir kiti mokiniai ėmė jį klausinėti apie palyginimus.+ 11 Jėzus jiems tarė: „Jums yra patikėtas Dievo Karalystės slėpinys,+ bet dėl tų, kurie ne su mumis, viskas sakoma palyginimais,+ 12 kad jie žiūrėtų ir žiūrėdami nematytų, kad girdėtų ir girdėdami nesuprastų. Jie negrįš pas Dievą ir jiems nebus atleista.“+ 13 Jėzus toliau jiems kalbėjo: „Jei nesuprantate šio palyginimo, kaipgi suprasite visus kitus?

14 Sėjėjas sėja žodį.+ 15 Su vienais žmonėmis yra taip, kaip su žodžiu, kurį sėja prie kelio. Vos tik jie išgirsta jį, tuoj ateina Šėtonas+ ir tą pasėtąjį žodį iš jų atima.+ 16 Su kitais žmonėmis yra kaip su sėklomis, pasėtomis uolynėje, – išgirdę žodį, jie iškart su džiaugsmu jį priima,+ 17 bet jie neturi savyje šaknies ir išsilaiko neilgai. Kai užeina kokia neganda ar persekiojimas dėl žodžio, jie tuojau atkrinta. 18 Dar su kitais nutinka kaip su sėklomis, nukritusiomis į dygiažoles. Tai tie, kurie išgirsta žodį,+ 19 bet šio pasaulio* rūpesčiai,+ apgaulinga turtų vilionė+ ir kitokie troškimai+ įsiskverbę tą žodį nustelbia, ir jis lieka bevaisis. 20 O su kai kuriais yra kaip su sėklomis, pasėtomis į gerą žemę. Tai tie, kurie klausosi žodžio, mielai jį priima ir duoda vaisių – trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“+

21 Jėzus dar jiems kalbėjo: „Argi kas atsinešęs žiburį vožia jį po saiku* ar kiša po lova? Argi jo nestato ant žibintuvo?+ 22 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebus atskleista, ir nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta.+ 23 Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“+

24 Dar jis sakė: „Įsidėmėkite tai, ką dabar girdite.+ Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės ir dar pridės. 25 Mat turinčiam bus dar duota,+ o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“+

26 Jis tęsė: „Taigi su Dievo Karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu į žemę sėklą. 27 Naktį jis miega, dieną keliasi, o sėkla dygsta, auga, ir jis nežino kaip. 28 Žemė savaime brandina vaisių – pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai varpoje sunokina grūdą. 29 Derliui subrendus ateina pjūties metas ir žmogus imasi pjautuvo.“

30 Jis taip pat sakė: „Į ką panaši Dievo Karalystė? Kokiu palyginimu ją galėtume apibūdinti? 31 Su ja yra kaip su garstyčios grūdeliu. Sėjamas garstyčios grūdelis yra mažiausia iš visų sėklų žemėje,+ 32 bet pasėtas jis ima augti ir tampa augalu, didesniu už visus kitus darže. Jis išleidžia dideles šakas ir dangaus paukščiai gali rasti prieglobstį jo pavėsyje.“

33 Tad skelbdamas žmonėms žodį jis pateikdavo daugelį palyginimų+ – tokių, kad jie galėtų suprasti. 34 Be palyginimų jis jiems nekalbėjo, o savo mokiniams atskirai viską paaiškindavo.+

35 Tądien, atėjus vakarui, Jėzus tarė jiems: „Kelkimės į kitą krantą.“+ 36 Tad paleidę minią jie iškart pasiėmė jį į valtį ir išplaukė. Kartu plaukė ir kitų valčių.+ 37 Staiga ėmė siausti smarki audra. Bangos taip daužėsi į valtį, kad ją beveik apsėmė.+ 38 O Jėzus miegojo ant pagalvės valties gale. Mokiniai ėmė žadinti jį sakydami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad tuoj žūsime?!“ 39 Jėzus atsikėlęs sudraudė vėją ir tarė ežerui: „Nutilk! Nurimk!“+ Vėjas nurimo ir stojo visiška tyla. 40 Tada jis jiems pasakė: „Ko išsigandote? Ar vis dar neturite tikėjimo?“ 41 Apimti didelės baimės jie tarpusavyje kalbėjosi: „Kas gi jis toks, kad net vėjas ir ežeras jo klauso?“+

5 Taigi jie persikėlė į kitą ežero krantą, į geraziečių kraštą.+ 2 Vos tik Jėzus išlipo iš valties, jam priešais iš kapinių išėjo netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. 3 Jis gyveno kapinėse ir niekam jo nepavykdavo surišti ar surakinti taip, kad neišsilaisvintų. 4 Daugel kartų jį pančiojo ir grandinėmis rakino, bet jis grandines sutraukydavo, pančius nuo kojų nusidaužydavo, ir niekas nepajėgė jo sutramdyti. 5 Per dienas ir naktis jis rėkavo kapinėse ir kalnuose, žalodamas save akmenimis. 6 Jau iš tolo pamatęs Jėzų, jis pribėgo, parpuolė prieš jį+ 7 ir garsiai suriko: „Ko tau reikia,* Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Prisiek man Dievu, kad manęs nekankinsi!“+ 8 Mat tam vyrui pribėgus Jėzus buvo paliepęs: „Išeik iš žmogaus, netyroji dvasia.“+ 9 Jėzus paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“, – atsakė jis 10 ir labai prašė Jėzaus neišsiųsti tų dvasių iš krašto.+

11 Ten pakalnėje ganėsi didelė kiaulių+ banda.+ 12 Dvasios ėmė Jėzaus prašyti: „Siųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume.“ 13 Jėzus leido. Netyrosios dvasios suėjo į kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančiai kiaulių, pasileido nuo skardžio į ežerą ir jame nuskendo. 14 Kiauliaganiai nubėgo pranešti apie tai visiems mieste ir apylinkėse, ir žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko.+ 15 Atėję pas Jėzų jie pamatė, kad apsėstasis – tas pats, kuriame buvo Legionas, – sėdi apsirengęs ir sveiko proto; ir juos apėmė baimė. 16 O mačiusieji, kas tam apsėstajam nutiko, papasakojo jiems apie tai ir apie kiaules. 17 Tad žmonės ėmė prašyti Jėzų, kad paliktų jų apylinkes.+

18 Jėzui lipant į valtį, tas žmogus, kuris buvo apsėstas demonų, maldavo jį, kad leistų likti su juo.+ 19 Bet Jėzus neleido ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ 20 Šis nuėjęs ėmė skelbti Dekapolyje* apie visa, ką Jėzus dėl jo padarė, ir žmonės labai stebėjosi.

21 Jėzus persikėlė valtimi į kitą krantą. Jam tebesant paežerėje, prie jo susirinko didelė minia.+ 22 Tenai atėjo ir vienas iš sinagogos vadovų, vardu Jayras. Pamatęs Jėzų jis puolė jam po kojų+ 23 ir karštai maldavo: „Mano dukrelė merdi. Meldžiu, ateik, uždėk ant jos rankas,+ kad pasveiktų ir gyventų!“ 24 Ir Jėzus nuėjo su juo. O didelė minia, spausdama jį iš visų pusių, nusekė paskui.

25 Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu.+ 26 Ta moteris buvo prisikentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, tačiau jai nė kiek nepagerėjo, darėsi tik blogiau. 27 Ji buvo girdėjusi apie Jėzų, tad prisiartino minioje jam iš už nugaros ir palietė jo drabužį.+ 28 „Jei prisiliesiu bent prie jo drabužio, – manė ji sau, – išgysiu.“+ 29 Iš karto kraujavimas liovėsi ir moteris pajuto, kad jos kūnas yra išgijęs nuo negalės.

30 Jėzus bemat pajuto, kad iš jo išėjo galia.+ Jis atsigręžė ir paklausė minios: „Kas palietė mano drabužius?“+ 31 Jo mokiniai sakė: „Matai, kad minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ 32 Bet Jėzus dairėsi ieškodamas tos, kuri tai padarė. 33 Supratusi, kad išgijo, moteris drebėdama iš baimės parpuolė prieš jį ir papasakojo visą tiesą. 34 Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami,+ tu išgijai nuo savo negalės.“+

35 Jėzui tebekalbant, iš sinagogos vadovo namų atėjo keli žmonės ir jam pasakė: „Tavo duktė mirė. Kam dar gaišinti Mokytoją?“+ 36 Bet Jėzus, nugirdęs, ką jie kalba, tarė sinagogos vadovui: „Nebijok, tiktai tikėk.“+ 37 Jis niekam neleido eiti kartu – tik Petrui, Jokūbui ir Jokūbo broliui Jonui.+

38 Taigi jie atėjo į sinagogos vadovo namus. Ten Jėzus pamatė triukšmingą sąmyšį – žmonės verkė ir garsiai raudojo.+ 39 Įžengęs vidun Jėzus tarė jiems: „Kam tas triukšmas ir verksmas? Vaikelis nemirė, jis miega.“+ 40 Bet jie tik šaipėsi iš jo. Visus išprašęs, Jėzus pasiėmė mergaitės tėvą, motiną, savo palydovus ir įėjo, kur ji gulėjo. 41 Jis paėmė ją už rankos ir tarė: „Talità kum!“ Išvertus tai reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis.“+ 42 Mergaitė bemat atsikėlė ir pradėjo vaikščioti. (Jai buvo dvylika metų.) Tai išvydę, tėvai pratrūko begaliniu džiaugsmu. 43 Jėzus jiems sakyte prisakė niekam apie tą įvykį nepasakoti,+ ir liepė duoti mergaitei valgyti.

6 Iš ten išėjęs, Jėzus atkeliavo į savo tėviškę,+ drauge atėjo ir mokiniai. 2 Šabo dieną jis ėmė mokyti sinagogoje. Daugelis klausančių labai stebėjosi ir kalbėjo: „Iš kur jis gavo visa tai?+ Kas jis toks, kad jam suteikta tokia išmintis ir galia daryti įstabius darbus?+ 3 Argi jis ne dailidė,+ ne Marijos sūnus?+ Argi ne Jokūbo,+ Juozapo, Judo ir Simono brolis?+ Ir jo seserys – argi jos ne čia, ne su mumis?“ Ir jie piktinosi juo. 4 O Jėzus jiems sakė: „Pranašas gerbiamas visur, tik ne savo tėviškėje tarp giminaičių ir namuose.“+ 5 Jėzus uždėjo rankas ant keleto ligonių ir juos išgydė, bet daugiau jokių įstabių darbų ten jis negalėjo daryti. 6 Dėl jų netikėjimo Jėzus buvo labai nustebęs. Jis leidosi keliauti po aplinkinius kaimus ir juose mokė.+

7 Jėzus pasišaukė Dvylika ir, suteikęs jiems galią išvaryti netyrąsias dvasias,+ pirmąkart išsiuntė juos po du.+ 8 Jis liepė į kelionę pasiimti lazdą, bet neimti nei duonos, nei kelionmaišio, nei pinigų juosmens kišenėse.+ 9 Dviejų palaidinių* sakė nesivilkti, tik apsiauti sandalus. 10 Jėzus jiems kalbėjo: „Užėję į kokius namus, apsistokite juose, kol iš tos vietovės iškeliausite.+ 11 O jeigu kur nors jūsų nepriims ir neklausys, išeidami iš ten nusikratykite žemes nuo kojų – tebus jiems tai liudijimas.“+ 12 Tad jie iškeliavo ir skelbė, kad žmonės turi atgailauti.+ 13 Jie išvarė daug demonų,+ daugelį sergančių patepė aliejumi ir išgydė.

14 Tai išgirdo karalius Erodas, mat Jėzaus vardas išgarsėjo. Žmonės sakė: „Jonas Krikštytojas yra prikeltas iš mirusių. Štai iš kur jo galia daryti tokius darbus.“+ 15 Kiti kalbėjo: „Tai Elijas.“ Dar kiti: „Jis pranašas – toks, kaip ir senovės pranašai.“+ 16 O Erodas, išgirdęs apie Jėzų, sakė: „Tai Jonas, kurį nukirsdinau! Jis prikeltas!“ 17 Mat Erodas pats buvo suėmęs Joną, sukaustęs ir uždaręs kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Jis buvo ją vedęs,+ 18 o Jonas jam sakydavo: „Tau nevalia turėti savo brolio žmonos.“+ 19 Erodiada niršo ant Jono ir norėjo jį nužudyti, bet negalėjo, 20 nes Erodas Joną saugojo, prisibijodamas jo ir žinodamas jį esant teisų, šventą vyrą.+ Pasiklaũsęs Jono, Erodas nebežinodavo, ką ir daryti, bet vis tiek mielai jo klausydavosi.

21 Vieną dieną Erodiadai pasitaikė palanki proga. Buvo Erodo gimtadienis,+ ir jis iškėlė pokylį savo didžiūnams, karo vadams ir Galilėjos įžymiesiems.+ 22 Į pokylį atėjo Erodiados duktė. Mergina šoko ir taip Erodui ir jo svečiams patiko, kad karalius jai tarė: „Prašyk manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“ 23 Jis net prisiekė jai: „Duosiu tau, ko tik paprašysi, kad ir pusę savo karalystės.“ 24 Mergina išėjo ir pasiteiravo motinos: „Ko man prašyti?“ Ši pasakė: „Jono Krikštytojo galvos.“ 25 Mergina iškart nuskubėjo pas karalių ir paprašė: „Noriu, kad tuoj pat duotum man ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“+ 26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių jos prašymą įvykdė. 27 Jis tuojau pasiuntė asmens sargybinį ir paliepė atnešti Jono galvą. Tas nuėjo į kalėjimą ir nukirto Jonui galvą, 28 tada atnešė ant lėkštės ir padavė merginai, o ši atidavė savo motinai. 29 Jono mokiniai apie tai išgirdę atėjo, pasiėmė jo palaikus ir palaidojo kape.

30 Sugrįžę pas Jėzų, apaštalai papasakojo jam visa, ką nuveikė ir ko mokė.+ 31 Jis tarė jiems: „Eime vieni į nuošalią vietą truputį pailsėti.“+ Mat ateidavo ir išeidavo daug žmonių, ir jie neturėjo laiko nė pavalgyti. 32 Tad visi sėdo į valtį ir išplaukė į nuošalią vietą pabūti vieni.+ 33 Bet žmonės matė juos išplaukiant ir apie tai pasklido žinia. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pirmiau už juos. 34 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių,+ nes jie buvo lyg avys be piemens,+ ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų.+

35 Jau buvo vėlus metas, tad jo mokiniai priėję kalbėjo: „Vieta nuošali ir jau vėlyva valanda.+ 36 Paleisk žmones, kad nuėję į aplinkinius ūkius ir kaimus nusipirktų pavalgyti.“+ 37 Jėzus atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Tada jie paklausė: „Tai mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir pavalgydinti žmones?“+ 38 Jis tarė jiems: „Kiek papločių turite? Eikit pažiūrėti.“ Tie patikrinę atsakė: „Penkis. Ir dvi žuvis.“+ 39 Jėzus liepė žmonėms susėsti būreliais ant žalios žolės.+ 40 Tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt. 41 Paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų ir tarė palaiminimą.+ Tada laužė duoną ir davė mokiniams, kad šie išdalytų žmonėms. Jis padalijo visiems ir abi žuvis. 42 Visi pavalgė iki soties, 43 ir buvo surinkta dvylika pilnų pintinių gabaliukų, neskaitant likusios žuvies.+ 44 O valgančių duoną buvo penki tūkstančiai vyrų.

45 Iškart po to Jėzus liepė savo mokiniams sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą krantą Betsaidos link, kol jis paleisiąs žmones.+ 46 Atsisveikinęs su jais, Jėzus nuėjo į kalną melstis.+ 47 Atėjus vakarui valtis buvo vidury ežero, o Jėzus vienas krante.+ 48 Jėzus pamatė, kad dėl priešinio vėjo mokiniams labai sunku irtis. Taigi kažkuriuo ketvirtosios nakties sargybos* metu jis atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi ir dėjosi praeinąs* pro šalį. 49 Pamatę jį einantį vandeniu, mokiniai pagalvojo, kad tai šmėkla, ir ėmė šaukti. 50 Jį išvydę jie visi tiesiog nustėro. Bet Jėzus iškart prabilo: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“+ 51 Jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas nurimo. Mokiniai negalėjo atsistebėti, 52 mat jie nesuprato, ką reiškia stebuklas, kurį jis buvo padaręs su duona, – jų širdys tebebuvo neimlios.

53 Persikėlę į kitą pusę, į Genezaretą, jie nuleido inkarą.+ 54 Vos jiems išlipus iš valties, žmonės Jėzų atpažino. 55 Jie apibėgo apylinkes ir tada visi ėmė neštuvais nešti ligonius ten, kur girdėjo jį esant. 56 Kad ir kur jis užeidavo – į kaimus, miestus ar ūkius, – žmonės turgavietėse guldydavo ligonius. Jie melsdavo, kad Jėzus leistų bent jo drabužio kutus paliesti,+ ir kas tik paliesdavo, išgydavo.

7 Pas Jėzų iš Jeruzalės susirinko fariziejų ir Raštų aiškintojų.+ 2 Jie pamatė, kad kai kurie jo mokiniai valgo suterštomis rankomis, tai yra jų neapsiplovę*. 3 (Fariziejai ir visi žydai laikosi įsitvėrę prosenių tradicijos – nevalgo neapsiplovę rankų iki alkūnių. 4 Grįžę iš turgaus jie prieš valgį atlieka apsivalymą. Jie įsitvėrę ir daugelio kitų paveldėtų tradicijų, kaip antai taurių, ąsotėlių ir varinių indų nardinimo.+) 5 Taigi fariziejai ir Raštų aiškintojai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių tradicijos ir valgo suterštomis rankomis?“+ 6 Jėzus atsakė: „Taikliai apie jus, veidmainiai, pasakė pranašas Izaijas: ‘Šie žmonės garbina mane lūpomis, bet jų širdis nuo manęs nutolusi.+ 7 Veltui jie mane garbina, nes tik žmonių išgalvotų priesakų moko.’+ 8 Palikę Dievo įsakymą jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijos.“+

9 Jis dar jiems kalbėjo: „Gudriai jūs apeinate Dievo įsakymą, kad išsaugotumėte savo tradiciją.+ 10 Štai Mozė pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’+ ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi’.+ 11 O jūs sakote: ‘Nieko bloga, jei žmogus taria savo tėvui ar motinai: „Visa, kuo galėčiau tave paremti, yra korbán (tai yra dovana Dievui).“’ 12 Taip jūs nebeleidžiate jam nieko padaryti dėl savo tėvo ar motinos.+ 13 Laikydamiesi savo tradicijos, kurią įtvirtinote, jūs atmetate Dievo žodį.+ Ir daug panašių dalykų jūs darote.“+ 14 Tad jis vėl pasišaukė žmonių minią ir kreipėsi į juos: „Paklausykite manęs visi ir supraskite.+ 15 Žmogų suteršia ne tai, kas patenka į jo vidų. Žmogų suteršia tai, kas iš vidaus išeina.“+ 16 ––*

17 Pasitraukęs nuo minios, Jėzus įėjo į namus, ir jo mokiniai ėmė jį klausinėti apie šitą pavyzdį.+ 18 Jis jiems tarė: „Ar ir jūs nesuprantate? Argi nežinote, kad tai, kas patenka į žmogaus vidų, jo nesuteršia, 19 nes patenka ne į širdį, o į vidurius ir paskui atsiduria išvietėje?“ Šitaip jis pareiškė visokį valgį esant švarų. 20 Jis toliau kalbėjo: „Žmogų suteršia tai, kas iš jo išeina,+ 21 mat iš vidaus, iš žmogaus širdies,+ išeina blogi sumanymai, vedantys prie ištvirkavimo*, vagysčių, žmogžudysčių, 22 svetimavimo, gobšybės, nedorybių, prie klastos, įžūlaus elgesio*, pavydo, piktžodžiavimo, puikybės ir kvailybės. 23 Visos šios piktenybės išeina iš vidaus ir žmogų suteršia.“

24 Jėzus susiruošė ir iš ten nukeliavo į Tyro ir Sidono kraštą.+ Nenorėdamas, kad kas nors sužinotų apie jo atvykimą, jis įėjo į vienus namus. Vis dėlto neliko nepastebėtas. 25 Viena moteris, kurios dukrelė buvo apsėsta netyrosios dvasios, vos apie tai išgirdusi atėjo ir puolė jam po kojų.+ 26 Ta moteris buvo graikų kilmės sirofinikietė. Ji prašė Jėzaus, kad išvarytų demoną iš jos dukters. 27 O jis jai tarė: „Tegul pirma vaikai pasisotina. Nedera imti iš vaikų duoną ir mesti šuniukams.“+ 28 Moteris jam atsakė: „Taip, gerbiamasis, bet argi šuniukai po stalu neėda, ką vaikučiai pritrupina?“ 29 Tuomet Jėzus tarė: „Kad jau taip sakai, keliauk – demonas iš tavo dukters yra išėjęs.“+ 30 Grįžusi namo ji rado vaikelį gulintį lovoje; demonas buvo išėjęs.+

31 Iš Tyro krašto Jėzus per Sidoną ėjo atgal link Galilėjos ežero. Jis keliavo per Dekapolio* sritį.+ 32 Tenai pas jį atvedė kurčią, sunkiai kalbantį žmogų+ ir maldavo jį išgydyti*. 33 Jėzus pasivedė tą žmogų į šalį nuo minios, įkišo savo pirštus jam į ausis ir paspjovęs palietė jam liežuvį.+ 34 Paskui pažvelgė į dangų, giliai atsiduso ir pasakė jam: „Efatà“, tai yra „atsiverk“. 35 Žmogaus ausys atsivėrė,+ liežuvis atsirišo ir jis laisvai prakalbo. 36 Jėzus liepė žmonėms, kad niekam apie tai nepasakotų,+ tačiau kuo labiau jis drausdavo, tuo labiau žmonės jį garsindavo.+ 37 Žmonės be galo stebėjosi+ ir kalbėjo: „Kokie nuostabūs jo darbai! Jis padaro, kad kurtieji girdėtų ir nebyliai kalbėtų.“+

8 Anomis dienomis prie Jėzaus vėl susirinko minios žmonių. Kadangi jie neturėjo ko valgyti, Jėzus pasikvietė mokinius ir tarė: 2 „Gaila man žmonių,+ nes jie jau trys dienos su manimi ir neturi ko valgyti.+ 3 Jei paleisiu juos namo alkanus, kelyje nusilps. Kai kurie juk atėję iš toli.“ 4 Bet mokiniai atsakė: „Kurgi tokioje dykynėje galėtų kas gauti duonos šiems žmonėms pasotinti?“ 5 Jėzus paklausė: „Kiek papločių turite?“ Tie atsakė: „Septynis.“+ 6 Jėzus paliepė žmonėms susėsti ant žemės. Jis paėmė tuos septynis papločius, padėkojo Dievui, tada laužė juos, davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms, ir šie išdalijo.+ 7 Jie dar turėjo kelias žuveles. Taręs padėką Dievui, Jėzus ir jas liepė išdalyti. 8 Visi pavalgė iki soties ir buvo surinkta septyni krepšiai atlikusių gabaliukų.+ 9 O buvo ten apie keturis tūkstančius vyrų. Paskui Jėzus juos paleido.

10 Jėzus su savo mokiniais tuojau pat sėdo į valtį ir atplaukė į Dalmanutos sritį.+ 11 Čia prie jo priėjo fariziejai. Norėdami Jėzų išmėginti jie ėmė su juo ginčytis ir reikalauti ženklo iš dangaus.+ 12 Jėzus giliai atsiduso* ir pasakė: „Kodėl ši karta nori ženklo?+ Iš tiesų sakau: nebus šiai kartai duota jokio ženklo.“+ 13 Palikęs juos Jėzus vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

14 Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos – valtyje turėjo tik vieną paplotį.+ 15 Jėzus juos perspėjo: „Žiūrėkite, sergėkitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“+ 16 Tad jie ėmė tarp savęs aiškintis, kaip čia nutiko, kad jie nepasiėmė duonos. 17 Jis tai pastebėjo ir tarė: „Kodėl aiškinatės dėl duonos? Nejau vis dar nesuvokiate? Nejau nesuprantate? Nejau jūsų širdims trūksta išmanymo? 18 ‘Turite akis, bet nematote? Turite ausis, bet negirdite?’ Ar prisimenate, 19 kiek pilnų pintinių gabaliukų pririnkote, kai sulaužiau penkis papločius+ penkiems tūkstančiams?“ Jie atsakė: „Dvylika.“+ – 20 „O kai sulaužiau septynis keturiems tūkstančiams, kiek pilnų krepšių gabaliukų pririnkote?“ Jie atsakė: „Septynis.“+ 21 Tada Jėzus jiems tarė: „Ir vis dar nesuprantate?“

22 Jie atvyko į Betsaidą. Žmonės Jėzui atvedė neregį ir maldavo, kad jį paliestų.+ 23 Jėzus paėmė neregį už rankos ir išsivedė už kaimo. Paspjovęs jam ant akių+ ir uždėjęs ant jo rankas paklausė: „Ar matai ką nors?“ 24 Šis apsižvalgė ir pasakė: „Matau žmones vaikštant. Jie atrodo kaip medžiai.“ 25 Jėzus dar kartą uždėjo rankas žmogui ant akių, ir šis praregėjo. Regėjimas sugrįžo ir jis ėmė viską matyti ryškiai. 26 Tada Jėzus išsiuntė jį namo sakydamas: „Į kaimą neik.“

27 Jėzus su savo mokiniais leidosi į Pilypo Cezarėjos kaimus. Pakeliui jis mokinių klausė: „Kuo žmonės mane laiko?“+ 28 Šie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju,+ kiti Eliju,+ dar kiti – kuriuo nors kitu pranašu.“ 29 Jis dar jų paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Tu esi Kristus.“+ 30 Tada Jėzus griežtai prisakė niekam nesakyti, kas jis toks.+ 31 Taip pat ėmė juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, kad bus atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų aiškintojų, nužudytas+ ir po trijų dienų prisikels.+ 32 Jėzus apie tai kalbėjo atvirai, todėl Petras pasivedė jį į šalį ir ėmė už tokias kalbas jį barti.+ 33 Jėzus apsigręžė ir pažvelgęs į mokinius subarė Petrą: „Eik šalin nuo manęs,* šėtone, nes tavo mintys – ne nuo Dievo, o nuo žmonių.“+

34 Jis pasišaukė minią kartu su mokiniais ir jiems pasakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą* ir tegu seka manimi.+ 35 Kas nori išgelbėti savo gyvybę*, tas ją praras, o kas dėl manęs ir gerosios naujienos savo gyvybę* praranda, tas ją išgelbės.+ 36 Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet netekti gyvybės*?+ 37 Ką žmogus gali duoti mainais už savo gyvybę*?+ 38 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių šioje neištikimoje* ir nuodėmingoje kartoje, to ir Žmogaus Sūnus gėdysis,+ kai ateis su šventaisiais angelais apgaubtas savo Tėvo šlovės.“+

9 Jėzus jiems pasakė: „Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo Karalystę atėjus su galybe.“+ 2 Taigi po šešių dienų, pasiėmęs Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užsivedė juos vienus ant aukšto kalno. Tenai jų akivaizdoje jis atsimainė.+ 3 Jo drabužiai ėmė spindėti taip baltai, kad balčiau jų negalėtų išbalinti joks skalbėjas žemėje. 4 Ir jie išvydo Eliją su Moze, juodu kalbėjosi su Jėzumi. 5 Tada Petras pasakė Jėzui: „Rabi̇̀, kaip mums čia gera! Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 6 Mat jis nežinojo, ką ir sakyti, – taip jie buvo persigandę. 7 Ir štai užėjo debesis ir apdengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas:+ „Šitas yra mano mylimasis Sūnus.+ Klausykite jo.“+ 8 Tada apsižvalgę jie išvydo Jėzų vieną, kitų šalia nebebuvo.

9 Kai jie leidosi nuo kalno, jis griežtai jiems prisakė niekam nepasakoti, ką matė,+ kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš mirusių.+ 10 Jie įsidėmėjo tuos žodžius,* bet tarpusavyje svarstė, ką reiškia tas prisikėlimas iš mirusių. 11 Ir ėmė jį klausinėti: „Kodėl Raštų aiškintojai sako, kad pirmiau turi ateiti Elijas?“+ 12 Jėzus atsakė: „Iš tiesų Elijas turi ateiti pirma ir visa atitaisyti.+ Bet kodėl tada apie Žmogaus Sūnų parašyta, kad jam reikės daug iškentėti+ ir būti paniekintam?+ 13 Elijas,+ sakau jums, jau buvo atėjęs, ir jie pasielgė su juo, kaip norėjo, kaip apie jį ir parašyta.“+

14 Sugrįžę pas mokinius jie išvydo aplink juos didelę minią ir su jais besiginčijančius Raštų aiškintojus.+ 15 Vos tik Jėzų pamatė, žmonės labai nustebo ir pribėgę ėmė jį sveikinti. 16 Jėzus paklausė: „Dėl ko su jais ginčijatės?“ 17 O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų. Jis apsėstas dvasios, todėl negali kalbėti.*+ 18 Toji dvasia sugriebia jį, bloškia ant žemės, tada jis apsiputoja, ima griežti dantimis ir netenka jėgų. Prašiau tavo mokinių, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19 Jėzus tarė: „O netikinti karta!+ Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai turėsiu jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“+ 20 Jie atvedė berniuką pas jį. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė vaiką tąsyti. Tas parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tėvas atsakė: „Nuo pat mažens. 22 Ji dažnai bloškia jį tai į ugnį, tai į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką nors gali, pagailėk mūsų ir padėk.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikintis gali viską.“+ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk man tikėti tvirčiau!“+

25 Matydamas atskubančią minią, Jėzus paliepė netyrajai dvasiai: „Nebylumo ir kurtumo dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau negrįžti!“+ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis sakė: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos berniuką pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“+ 29 Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“

30 Jie išėjo iš ten ir keliavo per Galilėją, bet Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai sužinotų. 31 Jis mokė savo mokinius ir jiems sakė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį.+ Tačiau nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“+ 32 Bet jie šitų žodžių nesuprato, o klausti jį bijojo.

33 Jie atėjo į Kafarnaumą. Namuose Jėzus jų paklausė: „Dėl ko kelyje ginčijotės?“+ 34 Tie tylėjo, mat kelyje buvo ginčijęsi, kuris esąs didžiausias. 35 Tad Jėzus atsisėdo ir pasišaukęs Dvylika pasakė: „Jei kas nori būti pirmas, tebus iš visų paskutinis ir visų tarnas.“+ 36 Tada paėmė vaikelį, pastatė tarp jų ir apkabinęs jį tarė: 37 „Kas priima tokį vaikelį+ dėl mano vardo, tas mane priima. O kas mane priima, priima ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.“+

38 Jonas jam pasakė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“+ 39 Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite, nes nėra nė vieno, kuris, mano vardu padaręs įstabų darbą, apsisukęs galėtų mane keikti. 40 Kas ne prieš mus, tas už mus.+ 41 Kas paduos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Kristui,+ – iš tiesų sakau jums, – tas tikrai nepraras savo atlygio.+ 42 O jei koks žmogus bent vienam mane tikinčiam mažutėliui taptų suklupimo akmeniu, tai geriau tam žmogui būtų, kad kas nors užkabintų jam ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.+

43 Jeigu tavo ranka veda tave į nuodėmę*, nusikirsk ją. Juk geriau tau sužalotam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis patekti į Geheną*, į neužgesinamą ugnį.+ 44 ––* 45 Ir jeigu tavo koja veda tave į nuodėmę*, nusikirsk ją. Geriau tau luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem kojomis būti įmestam į Geheną.+ 46 ––* 47 Ir jeigu tavo akis veda tave į nuodėmę*, mesk ją šalin.+ Geriau tau vienakiam įeiti į Dievo Karalystę negu su abiem akimis būti įmestam į Geheną,+ 48 kur kirmėlė nepragaišta ir ugnis negęsta.+

49 Mat kiekvienas bus ugnimi pasūdytas.+ 50 Druska – geras daiktas, bet jeigu ji praranda sūrumą, kaipgi ją vėl padarysite sūrią?+ Tad turėkite savyje druskos+ ir taikiai sugyvenkite.“+

10 Jėzus iškeliavo iš ten, persikėlė per Jordaną ir atėjo prie Judėjos paribio. Prie jo vėl susirinko minios žmonių ir jis, kaip buvo pratęs, ėmė juos mokyti.+ 2 Tada atėjo fariziejai ir norėdami jį išmėginti paklausė, ar leistina vyrui išsiskirti su žmona.+ 3 Jėzus tarė: „Ką jums įsakė Mozė?“ 4 Tie atsakė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir išsiskirti.“+ 5 Tada Jėzus jiems tarė: „Tai dėl jūsų širdies kietumo+ jis užrašė jums šį nuostatą.+ 6 Tačiau iš pradžių* buvo kitaip. ‘Jis sukūrė vyrą ir moterį.+ 7 Todėl vyras paliks tėvą ir motiną,+ 8 ir jiedu taps vienu kūnu.’+ Vadinasi, jie – nebe du, o vienas kūnas. 9 Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“+ 10 Jiems vėl esant namuose, mokiniai ėmė jį apie tai klausinėti. 11 Jėzus jiems paaiškino: „Kas išsiskiria su žmona ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu.+ 12 Ir moteris, jei išsiskiria su vyru ir išteka už kito, svetimauja.“+

13 Žmonės vedė pas Jėzų vaikus, kad šis paliestų* juos, tačiau mokiniai žmones dėl to barė.+ 14 Jėzus tai matydamas pasipiktino ir tarė mokiniams: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane, netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo Karalystė.+ 15 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo Karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis.“+ 16 Ir jis ėmė vaikus į glėbį ir laimino dėdamas ant jų rankas.+

17 Kai jis leidosi eiti savo keliu, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“+ 18 Jėzus jam tarė: „Kodėl vadini mane geru? Niekas kitas, tik Dievas yra geras.+ 19 Ar žinai įsakymus: ‘Nežudyk,+ nesvetimauk,+ nevok,+ neliudyk melagingai,+ neapgaudinėk,+ gerbk savo tėvą ir motiną’?“+ 20 Tas jam atsakė: „Mokytojau, viso to aš laikausi nuo pat jaunumės.“ 21 Pažvelgęs į tą žmogų Jėzus pajautė jam prielankumą* ir pasakė: „Tau trūksta vieno: eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui mane.“+ 22 Tasai dėl šių žodžių nusiminė ir liūdnas pasišalino, nes turėjo daug nuosavybės.+

23 Apsidairęs Jėzus tarė savo mokiniams: „Kaip sunku bus pinigingiesiems įeiti į Dievo Karalystę!“+ 24 Mokiniai labai nustebo dėl jo žodžių. Todėl Jėzus dar kartą jiems pasakė: „Vaikai, kaip sunku įeiti į Dievo Karalystę! 25 Lengviau jau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtingam žmogui patekti į Dievo Karalystę.“+ 26 Jie dar labiau nustebo ir paklausė*: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“+ 27 Jėzus pažvelgė į juos ir pasakė: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma.“+ 28 Tada Petras prabilo: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave.“+ 29 Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris, dėl manęs ir dėl gerosios naujienos palikęs ar namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus,+ 30 negautų dabar, šiuo laiku, šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais+), o būsimajame pasaulyje* – amžino gyvenimo. 31 Tačiau daugelis pirmų bus paskutiniai, o paskutinių – pirmi.“+

32 Jiems kylant keliu į Jeruzalę, Jėzus ėjo priešakyje. Jie tuo labai stebėjosi, o kiti, kurie sekė jiems iš paskos, ėmė baimintis. Jėzus vėl pasivedė Dvylika į šalį ir ėmė jiems kalbėti, kas jam turės nutikti:+ 33 „Štai mes kylame į Jeruzalę, kur Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti ir perduos svetimtaučiams, 34 o tie iš jo tyčiosis, spjaudys ant jo, nuplaks ir nužudys. Bet po trijų dienų jis prisikels.“+

35 Prie Jėzaus priėjo Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas+ ir tarė jam: „Mokytojau, norėtume, kad padarytum dėl mūsų, ko paprašysime.“+ 36 Jis paklausė: „Ką norėtumėte, kad dėl jūsų padaryčiau?“ 37 Jie atsakė: „Kai būsi pašlovintas, leisk, kad vienas iš mudviejų sėdėtų tavo dešinėje, o kitas – kairėje.“+ 38 Bet Jėzus jiems atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš geriu, ar būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas?“+ 39 Šie tarė: „Galime.“ Tada Jėzus pasakė: „Taurę, kurią geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš krikštijamas, būsite pakrikštyti.+ 40 Bet ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ar kairėje. Ten sėdės tie, kuriems mano Tėvo paskirta.“

41 Tai išgirdę kiti dešimt pasipiktino Jokūbu ir Jonu.+ 42 Tada Jėzus pasikvietė mokinius ir tarė: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, savo žmonėms viešpatauja ir jų didžiūnai laiko juos savo valdžioje.+ 43 Tarp jūsų taip neturi būti. Kas norėtų tapti didis tarp jūsų, tebūna jūsų tarnas,+ 44 ir kas norėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūna visų vergas. 45 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, o pats tarnauti+ ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“+

46 Jie atkeliavo į Jerichą. Jėzui su savo mokiniais ir nemaža minia iš Jericho išeinant, pakelėje sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus (tai reiškia „Timiejaus sūnus“).+ 47 Išgirdęs, kad čia Jėzus Nazarietis, jis ėmė šaukti: „Dovydo Sūnau,+ Jėzau, pagailėk manęs!“+ 48 Daugelis liepė jam nutilti, bet tas dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pakvieskite jį.“ Ir jie pakvietė neregį sakydami: „Drąsiau, kelkis, jis tave kviečia.“ 50 Šis nusimetė apsiaustą, pašoko ir nuėjo prie Jėzaus. 51 Tada Jėzus jo paklausė: „Ką nori, kad dėl tavęs padaryčiau?“ Neregys pasakė: „Rabuni̇̀*, kad vėl regėčiau.“ 52 Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas tave išgydė.“+ Šis iškart praregėjo+ ir nusekė keliu paskui jį.

11 Jiems artinantis prie Jeruzalės ir jau esant netoli Betfagės ir Betanijos,+ ant Alyvmedžių kalno*, jis pasiuntė du savo mokinius+ 2 ir pasakė jiems: „Eikite į kaimą, esantį priešais, ir vos įėję pamatysite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus dar nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite. 3 O jeigu kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’, tarkite: ‘Jo reikia Viešpačiui, jis netrukus jį grąžins.’“ 4 Tie nuėję rado skersgatvyje asilaitį, pririštą prie durų, ir jį atrišo.+ 5 Kai kurie iš ten stovinčių paklausė: „Ką darote? Kodėl atrišate asilaitį?“ 6 Mokiniai atsakė, kaip Jėzus buvo liepęs, ir anie leido jiems eiti.

7 Jie atvedė tą asilaitį+ pas Jėzų, apklojo savo apsiaustais ir Jėzus ant jo atsisėdo.+ 8 Daugelis tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti – žalias šakas, nukirtę laukuose.+ 9 Žmonės, einantys pirma jo ir sekantys iš paskos, šaukė: „Dieve, sergėk jį!+ Palaimintas tas, kuris ateina Jehovos vardu!+ 10 Palaiminta ateinanti mūsų tėvo Dovydo Karalystė!+ Tu, kuris esi aukštybėse, sergėk jį!“ 11 Jėzus įžengė į Jeruzalę ir nuėjo į šventyklą.+ Viską apžiūrėjęs, jis patraukė su Dvylika į Betaniją, nes buvo jau vėlyva valanda.

12 Kitą dieną jiems beeinant iš Betanijos Jėzus pasijuto alkanas.+ 13 Kiek tolėliau jis pamatė sulapojusį figmedį ir priėjo pažiūrėti, gal ant jo ką ras. Tačiau priėjęs vaisių nerado – tik lapus, mat nebuvo figų metas. 14 Todėl Jėzus medžiui pasakė: „Tegul per amžius niekas nebevalgys nuo tavęs vaisiaus.“+ Jo mokiniai tai girdėjo.

15 Jie atėjo į Jeruzalę. Jėzus įėjo į šventyklą ir ėmė varyti lauk visus, kurie joje prekiavo ir pirko. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus, balandžių pardavėjų suolus+ 16 ir neleido niekam nešti per šventyklą daiktų. 17 Jis mokė ir sakė: „Argi neparašyta: ‘Mano namus vadins maldos namais visoms tautoms’?+ O jūs padarėte iš jų plėšikų landynę.“+ 18 Apie tai išgirdę aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ėmė ieškoti būdo jį nužudyti.+ Jie bijojo Jėzaus, nes visi žmonės didžiai stebėjosi jo mokymu.+

19 Vakarop jie išėjo iš miesto. 20 O anksti rytą eidami pro aną figmedį pamatė, kad jis iš pat šaknų nudžiūvęs.+ 21 Prisiminęs apie jį Petras pasakė Jėzui: „Rabi̇̀, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“+ 22 Jėzus jiems tarė: „Turėkite tikėjimą Dievu. 23 Iš tiesų sakau jums: jei kas tars šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’ ir širdyje neabejos – tikės įvyksiant, ką sako, – taip ir bus.+ 24 Todėl jums sakau: visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai.+ 25 Ir kai stovėdami meldžiatės, atleiskite, jei ką turite prieš kitą, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų prasikaltimus.“+ 26 ––*

27 Jie vėl atėjo į Jeruzalę. Jėzui bevaikščiojant šventykloje, prie jo priėjo aukštieji kunigai, Raštų aiškintojai ir vyresnieji 28 ir paklausė: „Kokią teisę turi visa tai daryti? Kas tau tokią teisę davė?“+ 29 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu jus vieno dalyko. Jei man atsakysite, tai ir aš pasakysiu, kokią turiu teisę visa tai daryti. 30 Kas suteikė teisę Jonui krikštyti+ – dangus ar žmonės? Atsakykite man.“+ 31 Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime, kad dangus, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ 32 Bet negi sakysime, kad žmonės?“ Jie bijojo minios, nes visi manė Joną iš tiesų buvus pranašą.+ 33 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokią teisę turiu tai daryti.“

12 Ir jis ėmė kalbėti jiems palyginimais: „Žmogus pasodino vynuogyną,+ aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaudyklai, pastatė bokštą+ ir išnuomojęs žemdirbiams iškeliavo svetur.+ 2 Metui atėjus jis pasiuntė pas žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių. 3 Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis. 4 Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužalojo galvą ir jį pažemino.+ 5 Tada siuntė dar kitą, bet šitą žemdirbiai nužudė; siuntė ir daugiau vergų – vienus jie sumušė, kitus nužudė. 6 Turėjo jis dar vieną – mylimą sūnų.+ Šį pasiuntė pas juos paskutinį, sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’ 7 Bet žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas.+ Eime, nužudykime jį, ir palikimas bus mūsų.’ 8 Jie pagriebė jį, nužudė ir išmetė iš vynuogyno.+ 9 Ką darys vynuogyno šeimininkas? Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.+ 10 Ar niekada Raštuose neskaitėte šitų žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu*.+ 11 Tai Jehovos padaryta, tai nuostabus reginys’?“+

12 Anie suprato, kad tą palyginimą jis taiko jiems, todėl norėjo Jėzų suimti. Bet bijojo minios, tad paliko jį ir nuėjo.+

13 Pas Jėzų jie pasiuntė fariziejų ir Erodo šalininkų, kad sugautų jį kalboje.+ 14 Šie atėję tarė jam: „Mokytojau, žinome, kad esi tiesakalbis ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. Valia* mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne? 15 Mokėti mums ar nemokėti?“ Supratęs jų veidmainystę jis tarė jiems: „Kodėl mane mėginate? Atneškite man pažiūrėti denarą*.“ 16 Jie atnešė. Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Tie atsakė jam: „Cezario.“ 17 Tada Jėzus tarė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui,+ o kas Dievo – Dievui.“+ Ir jie labai nustebo dėl tokių žodžių.

18 Prie jo priėjo sadukiejai (jie sako, kad nebus prisikėlimo)+ ir paklausė:+ 19 „Mokytojau, Mozė mums parašė, kad jei koks žmogus mirtų ir paliktų žmoną, bet nepaliktų vaikų, jo brolis turi vesti jo žmoną ir duoti savo broliui palikuonių.+ 20 Buvo septyni broliai. Pirmasis vedė, bet numirė nepalikęs palikuonių. 21 Tada jo žmoną vedė antrasis, bet irgi mirė nepalikęs palikuonių. Trečiasis taip pat. 22 Nė vienas iš septynių taip ir nepaliko palikuonių. Paskiausiai mirė ta moteris. 23 Kai prisikels, kurio iš jų žmona ji bus? Juk visi septyni buvo ją vedę.“ 24 Jėzus jiems pasakė: „Ar ne todėl jūs klystate, kad neišmanote Raštų ir nesuvokiate Dievo galybės?+ 25 Prisikėlusieji iš mirusių nei ves, nei tekės, jie bus kaip angelai danguje.+ 26 O dėl mirusiųjų prikėlimo, tai ar nesate skaitę Mozės knygoje pasakojimo apie dygiakrūmį? Juk Dievas pasakė Mozei: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas.’+ 27 Jis yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas. Jūs labai klystate.“+

28 O vienas Raštų aiškintojas buvo priėjęs ir girdėjo juos ginčijantis. Matydamas, kaip puikiai Jėzus jiems atsakė, jis paklausė jo: „Koks įsakymas yra visų svarbiausias*?“+ 29 Jėzus atsakė: „Pirmasis yra: ‘Klausyk, Izraeli! Mūsų Dievas Jehova yra vienas Jehova, 30 tad mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.’+ 31 Antrasis yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’+ Nėra įsakymo, svarbesnio už šiuodu.“ 32 Tas Raštų aiškintojas jam tarė: „Gerai, mokytojau, tu tiesą pasakei, kad ‘jis yra vienas, ir be jo nėra kito’.+ 33 Mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visomis jėgomis ir mylėti savo artimą kaip save patį yra daug svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas.“+ 34 Matydamas, kad jis protingai atsakė, Jėzus jam tarė: „Esi netoli Dievo Karalystės.“ Daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.+

35 Jėzus toliau mokė šventykloje: „Kodėl gi Raštų aiškintojai teigia, kad Kristus yra Dovydo sūnus?+ 36 Dovydas pats šventosios dvasios įkvėptas+ pasakė: ‘Jehova mano Viešpačiui tarė: „Sėskis mano dešinėje ir palūkėk, kol padėsiu tavo priešus tau po kojų.“’+ 37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaipgi Kristus gali būti jo sūnus?“+

Miniai patiko jo klausytis. 38 Mokydamas jis kalbėjo: „Saugokitės Raštų aiškintojų, kurie mėgsta vaikštinėti vilkėdami ilgais rūbais, mėgsta, kad juos sveikintų turgavietėse.+ 39 Jie užsiima pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes.+ 40 Jie suryja našlių namus* ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“

41 Jis atsisėdo netoli aukų rinktuvių+ ir stebėjo, kaip žmonės meta į jas pinigus. Daug turtingųjų aukojo gausiai.+ 42 Viena beturtė našlė atėjusi įmetė du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius*.+ 43 Tad jis pasikvietė savo mokinius ir pasakė: „Iš tiesų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, kurie metė į aukų rinktuves.+ 44 Jie mat visi aukojo iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, atidavė viską, ką turėjo, – visą savo pragyvenimą.“+

13 Jėzui beeinant iš šventyklos vienas iš jo mokinių jam pasakė: „Mokytojau, pažiūrėk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“+ 2 Bet Jėzus jam tarė: „Tu gėriesi šiais didingais pastatais? Čia neliks akmens ant akmens – viskas bus išgriauta.“+

3 Kai jis sėdėjo ant Alyvmedžių kalno* priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų jį klausė: 4 „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys, kad visam tam ateina pabaiga?“+ 5 Ir Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų.+ 6 Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu tas’, ir daugelį suklaidins. 7 O kai girdėsite apie karus, vykstančius įvairiose vietose, nepasiduokite baimei. Taip turi būti. Vis dėlto tai dar ne galas.+

8 Pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę,+ vietomis bus žemės drebėjimų, bus ir maisto nepriteklių.+ Tai skausmų* pradžia.+

9 Tad būkite budrūs. Jus įdavinės teismams,+ dėl manęs būsite mušami sinagogose+ ir statomi prieš valdytojus ir karalius, kad jiems būtų paliudyta.+ 10 Ir visose tautose pirma turi būti paskelbta geroji naujiena.+ 11 Kai jus ves perduoti valdžiai, nepradėkite iš anksto nerimauti, ką kalbėsite. Kas tą valandą bus jums duota, tai ir sakykite, nes kalbėsite ne jūs, o šventoji dvasia.+ 12 Brolis atiduos mirčiai brolį, tėvas – vaiką, vaikai sukils prieš gimdytojus ir atiduos juos mirčiai.+ 13 Dėl mano vardo visi jūsų nekęs.+ Tačiau kas ištvers iki galo,+ tas bus išgelbėtas.+

14 O kai pamatysite bjaurųjį niokotoją*,+ stovintį ten, kur jo neturi būti (skaitytojas tebūna įžvalgus), tie, kurie Judėjoje, tebėga į kalnus.+ 15 Kas ant stogo, tegul nelipa žemyn ir neina pasiimti ko nors iš namų, 16 ir kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto. 17 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis!+ 18 Melskitės, kad tai neįvyktų žiemą. 19 Mat tomis dienomis bus toks suspaudimas,+ kokio nėra buvę nuo Dievo sukurto pasaulio pradžios ligi šiolei ir kokio daugiau nebus.+ 20 Ir jeigu Jehova nesutrumpintų to laiko*, niekas neišsigelbėtų, bet dėl savo išrinktųjų jis tą laiką sutrumpins.+

21 Jei kas nors jums tada sakytų: ‘Kristus štai čia!’ arba: ‘Štai tenai!’, – netikėkite,+ 22 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų,+ ir jie darys ženklų ir stebuklų, kad paklaidintų, jei įmanoma, išrinktuosius. 23 Tad saugokitės.+ Viską pasakiau jums iš anksto.

24 Tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos,+ 25 žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos. 26 Ir žmonės pamatys Žmogaus Sūnų+ ateinant debesyse su didžia galia ir šlove.+ 27 Tada jis pasiųs angelus ir surinks savo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių* – nuo vieno žemės pakraščio iki kito ir nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.+

28 Pagalvokite apie figmedį: kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara.+ 29 Panašiai, kai matysite visa tai dedantis, žinokite, kad jis arti, prie durų.+ 30 Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks.+ 31 Dangus ir žemė praeis,+ bet mano žodžiai išliks amžinai.+

32 Dienos ar valandos niekas nežino: nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas.+ 33 Būkite akyli, nemiegokite,+ nes nežinote, kada tas metas ateis.+ 34 Bus kaip su svetur keliaujančiu žmogumi, kuris išvykdamas iš namų davė įgaliojimus vergams,+ kiekvienam paskyrė darbą, ir durininkui įsakė budėti.+ 35 Todėl budėkite, nes nežinote, kada namų šeimininkas parvyks+ – ar vakare, ar vidurnaktį, ar priešaušriu*, ar anksti rytą,+ – 36 kad netikėtai parvykęs nerastų jūsų miegančių.+ 37 Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite.“+

14 Po dviejų dienų turėjo būti Pascha+ ir Neraugintos duonos šventė.+ Aukštieji kunigai ir Raštų aiškintojai ieškojo būdo, kaip suimti Jėzų klasta ir nužudyti.+ 2 Bet jie sakė: „Tik nedarykime nieko per šventę, kad kartais nekiltų liaudyje sąmyšio.“

3 Kai Jėzus buvo Betanijoje ir vaišinosi Simono Raupsuotojo namuose, atėjo moteris su alebastriniu indeliu kvapiojo aliejaus – gryno nardo, labai brangaus. Pradaužusi indelį ji ėmė pilti aliejų jam ant galvos.+ 4 Kai kurie tuo pasipiktino ir kalbėjo tarpusavyje: „Kam tas kvapiojo aliejaus eikvojimas? 5 Juk jį buvo galima parduoti už daugiau kaip tris šimtus denarų* ir pinigus išdalyti vargšams!“ Ir jie barėsi* ant tos moters. 6 Bet Jėzus pasakė: „Palikite ją ramybėje. Kodėl ją skaudinate? Ji padarė man kilnų darbą.+ 7 Vargšų šalia savęs jūs visada turėsite+ ir galėsite kada panorėję daryti jiems gera, o mane turėsite ne visada.+ 8 Ji padarė, ką galėjo, – kvapiuoju aliejumi iš anksto patepė mano kūną laidotuvėms.+ 9 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena,+ jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“+

10 O Judas Iskarijotas, vienas iš Dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus ir pasakė išduosiąs jiems Jėzų.+ 11 Tai išgirdę anie apsidžiaugė ir pažadėjo atsilyginti jam sidabriniais.+ Taigi Judas ėmė ieškoti progos Jėzų išduoti.

12 Pirmąją Neraugintos duonos dieną,+ kai būdavo pjaunama Paschos auka,+ mokiniai Jėzų paklausė: „Kur norėtum, kad nuėję tau paruoštume valgyti Paschos vakarienę?“+ 13 Jis pasiuntė du savo mokinius sakydamas: „Eikite į miestą. Ten jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį.+ 14 Įėję į namus, į kuriuos jis įeis, šeimininkui tarkite: ‘Mokytojas sako: „Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti Paschos vakarienę?“’ 15 Jis parodys jums didelį kambarį viršuje, apstatytą ir parengtą. Ten viską ir paruoškite.“ 16 Mokiniai išėjo ir atėję į miestą rado visa, kaip Jėzus jiems sakė. Ir jie pasiruošė Paschai.

17 Vakare jis atėjo su Dvylika.+ 18 Jiems prie stalo valgant Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų, valgantis su manimi, mane išduos.“+ 19 Jie nuliūdo ir ėmė vienas po kito jį klausti: „Nejaugi aš?“ 20 Jėzus tarė: „Tai vienas iš jūsų, iš Dvylikos, mirkantis kąsnį viename dubenyje su manimi.+ 21 Tiesa, kaip ir parašyta, Žmogaus Sūnus išeina, bet vargas tam, kuris Žmogaus Sūnų išduoda!+ Jam būtų buvę geriau išvis negimti.“+

22 Jiems bevalgant Jėzus paėmė duonos paplotį, tarė palaiminimą, tada laužė jį ir davė jiems sakydamas: „Imkite, tai yra mano kūnas.“+ 23 Paskui paėmė taurę, padėkojo Dievui, davė jiems, ir jie visi iš jos gėrė.+ 24 Jis jiems pasakė: „Tai yra manasis „sandoros+ kraujas“,+ kuris išliejamas už daugelį žmonių.+ 25 Iš tiesų sakau jums: nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo Karalystėje.“ 26 Jie pagiedojo gyriaus giesmių* ir patraukė link Alyvmedžių kalno*.+

27 Jėzus jiems pasakė: „Jūs visi suklupsite, kaip ir parašyta: ‘Kirsiu ganytojui,+ ir avys išsisklaidys.’+ 28 O kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją.“+ 29 Bet Petras jam tarė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“+ 30 Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien, šią naktį, dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“+ 31 Tačiau anas atkakliai tvirtino: „Jei man tektų ir mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti.+

32 Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jėzus pasakė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“,+ 33 ir nusivedė su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną.+ Jėzų apėmė sielvartas ir didelis nerimas. 34 Jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi.+ Pasilikite čia ir budėkite.“+ 35 Kiek paėjęs, jis parpuolė ant žemės ir meldėsi, kad ta valanda, jeigu įmanoma, jį aplenktų. 36 Jėzus kalbėjo: „Aba*! Tėve!+ Tau viskas įmanoma. Atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau tebus ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“+ 37 Grįžęs pas mokinius Jėzus rado juos miegančius ir pasakė Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė valandos pabudėti?+ 38 Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą.+ Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“+ 39 Jėzus nuėjo ir meldėsi antrąkart, tais pačiais žodžiais.+ 40 Paskui sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, jų akys buvo apsunkusios. Ir jie nežinojo, ką jam atsakyti. 41 Jėzus grįžo trečią kartą ir tarė jiems: „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės? Gana! Atėjo valanda!+ Štai Žmogaus Sūnus išduodamas nusidėjėliams į rankas. 42 Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia.“+

43 Ir bemat, jam dar tebekalbant, pasirodė Judas, vienas iš Dvylikos, ir su juo kalavijais ir vėzdais ginkluotas būrys, siųstas aukštųjų kunigų, Raštų aiškintojų ir vyresniųjų.+ 44 Jo išdavėjas buvo pasakęs jiems, kokį duos ženklą: „Jis bus tas, kurį pabučiuosiu. Suimkite jį ir nuveskite akylai saugodami.“ 45 Jis žengė tiesiai link Jėzaus. Priėjęs tarė: „Rabi̇̀!“ ir jį pabučiavo. 46 Tada jie čiupo Jėzų ir suėmė. 47 Vienas iš ten stovinčių išsitraukė kalaviją ir nukirto vyriausiojo kunigo vergui ausį.+ 48 Jėzus jiems pasakė: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko?+ 49 Aš juk kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau,+ bet manęs nesuėmėte. Tačiau reikia, kad išsipildytų Raštai.“+

50 Tada visi mokiniai paliko jį ir pabėgo.+ 51 O vienas jaunuolis, vilkintis vien lininį drabužį, sekė jam iš paskos. Tie mėgino jį sugriebti, 52 bet šis paliko savo drabužį ir nuogas paspruko.

53 Jėzų nuvedė pas vyriausiąjį kunigą.+ Ten susirinko visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Raštų aiškintojai.+ 54 O Petras iš tolo atsekė Jėzų iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir ten prisėdo greta tarnų pasišildyti prie ugnies.+ 55 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visas Sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo – tokio, dėl kurio būtų galima jį nubausti mirtimi, – bet niekaip nerado.+ 56 Mat prieš jį melagingai liudijo daugelis,+ tik jų parodymai nesutapo. 57 Buvo ir tokių, kurie išėję priekin melavo: 58 „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš nugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’“+ 59 Bet ir šie jų parodymai nesutapo.

60 Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs į vidurį paklausė Jėzaus: „Tai nieko nesakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“+ 61 Bet Jėzus tylėjo ir nieko neatsakė.+ Vyriausiasis kunigas vėl jo paklausė: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“ 62 Tuomet Jėzus tarė: „Taip, esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų+ sėdintį Galingojo* dešinėje+ ir ateinantį su dangaus debesimis.“+ 63 Vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Ar bereikia mums liudytojų?!+ 64 Girdėjote piktžodžiavimą. Ką darysite?*“ Jie visi nusprendė, kad jis vertas mirties.+ 65 Kai kurie ėmė ant jo spjaudyti,+ dangstyti jam akis ir daužyti kumščiais sakydami: „Pranašauk!“, o teismo pareigūnai mušė jam per veidą. Paskui Jėzų išsivedė.+

66 O Petras tuo metu buvo apačioje, rūmų kieme. Tenai atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė.+ 67 Pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo nazariečiu, su Jėzumi!“ 68 Bet jis išsigynė: „Nei aš jį pažįstu, nei suprantu, apie ką tu kalbi.“ Tada Petras išėjo į prieškiemį. 69 Tenai jį pamačiusi tarnaitė vėl ėmė sakyti šalia stovintiems: „Šitas yra iš jų.“ 70 Jis ir šįkart tai neigė. Netrukus tenai stovintys žmonės ėmė sakyti Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų, nes esi galilėjietis.“ 71 Bet Petras ėmė siųsti sau prakeiksmus ir prisiekinėti: „Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbate!“ 72 Tuojau antrąsyk pragydo gaidys+ ir Petras prisiminė, ką Jėzus buvo jam sakęs: „Dar gaidžiui dukart nepragydus tu tris kartus manęs išsižadėsi.“+ Ir Petras pratrūko verkti.

15 Kai tik išaušo, aukštieji kunigai su vyresniaisiais ir Raštų aiškintojais – visas Sinedrionas – surengė pasitarimą. Tada Jėzų surišo ir nuvedę perdavė Pilotui.+ 2 Pilotas jo paklausė: „Tai tu esi žydų karalius?“+ Jėzus tarė: „Tu pats pasakei.“+ 3 O aukštieji kunigai visaip jį kaltino. 4 Pilotas vėl jį klausė: „Tu nieko neatsakai?+ Pažiūrėk, kiek daug kaltinimų jie tau meta.“+ 5 Bet Jėzus daugiau nieko neatsakė, ir Pilotas stebėjosi.+

6 Kaskart per tą šventę jis paleisdavo vieną kalinį – tą, kurio žmonės prašydavo.+ 7 Tuo metu kalėjime sėdėjo toks vyras, vardu Barabas. Jį buvo įkalinę kartu su maištininkais už tai, kad sukėlė maištą ir įvykdė žmogžudystę. 8 Taigi minia palypėjusi aukščiau ėmė prašyti, kad Pilotas padarytų dėl jų, ką ir visuomet. 9 Šis atsiliepė: „Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“+ 10 Mat Pilotas žinojo, kad aukštieji kunigai Jėzų perdavė jam iš pavydo.+ 11 Bet aukštieji kunigai sukurstė minią reikalauti, kad vietoj Jėzaus paleistų Barabą.+ 12 Tad Pilotas dar sykį jų klausė: „Tai ką man daryti su šituo jūsų vadinamu žydų karaliumi?“+ 13 Tie šaukė: „Ant stulpo jį!“+ 14 Pilotas jiems sakė: „Bet ką bloga jis padarė?“ Tačiau jie dar garsiau šaukė: „Ant stulpo jį!“+ 15 Galiausiai norėdamas įtikti miniai Pilotas paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdino+ ir atidavė prikalti prie stulpo.+

16 Kareiviai nuvedė Jėzų į rūmų, tai yra pretorijaus*, kiemą ir sušaukė visą dalinį.+ 17 Jie apsiautė jį purpuru ir nupynę iš dygių šakelių vainiką uždėjo jam ant galvos. 18 „Sveikas, žydų karaliau!“ – šūkavo jie+ 19 ir čaižė nendre Jėzui per galvą, spjaudė ant jo, klūpčiojo priešais ir lankstėsi. 20 Iš Jėzaus išsityčioję, jie nusiautė nuo jo purpurą, užvilko jo paties drabužius ir išvedė prikalti prie stulpo.+ 21 Vienam iš apylinkių pareinančiam žmogui, tokiam Simonui iš Kirėnės, Aleksandro ir Rufo tėvui, jie liepė* nešti jo kančių stulpą*.+

22 Jėzų atvedė į vietą, vadinamą Golgota (išvertus – „Kaukolės vieta“).+ 23 Tenai jam davė vyno, sumaišyto su mira*,+ bet jis negėrė. 24 Jie prikalė Jėzų prie stulpo, o paskui pasidalijo jo drabužius – metė burtą, kad sužinotų, kas kam atiteks.+ 25 Kai jį prikalė prie stulpo, buvo trečia valanda*. 26 Virš jo buvo užrašytas toks kaltinimas: „Žydų karalius.“+ 27 Kartu su juo ant stulpų pakabino du plėšikus – vieną iš dešinės, kitą iš kairės.+ 28 ––* 29 Praeiviai Jėzų užgauliojo, kraipė galvas*+ ir sakė: „Nagi tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai,+ 30 išgelbėk save, nuženk nuo stulpo!“ 31 Iš jo tyčiojosi ir aukštieji kunigai su Raštų aiškintojais. Jie kalbėjo tarpusavyje: „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti!+ 32 Tenužengia dabar Kristus, Izraelio karalius, nuo stulpo, kad pamatytume tai ir įtikėtume.“+ Jį įžeidinėjo net ir tiedu, kurie buvo šalia jo ant stulpų.+

33 Atėjus šeštai valandai* visą kraštą apgaubė tamsa. Ji laikėsi iki devintos valandos*.+ 34 Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli̇̀, Eli̇̀, lemà sabachtãni?!“, tai išvertus reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“+ 35 Tai išgirdę kai kurie iš šalia stovinčių sakė: „Matai? Jis šaukiasi Elijo.“ 36 Vienas nubėgęs pamirkė rūgščiame vyne kempinę, užmovė ant nendrės ir davė Jėzui gerti+ sakydamas: „Palikite jį! Pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti.“ 37 Bet Jėzus garsiai sušuko ir išleido paskutinį atodūsį.+ 38 Ir šventovės uždanga+ perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios.+ 39 O priešais Jėzų stovintis šimtininkas, matydamas, kas dėjosi jam mirštant, pasakė: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus.“+

40 Ten buvo ir moterų, jos viską stebėjo iš tolo. Tarp jų buvo Marija Magdalietė, Jokūbo Jaunesniojo* ir Jozės motina Marija ir Salomė+ – 41 jos lydėjo Jėzų ir jam patarnavo,+ kai jis buvo Galilėjoje, – taip pat daug kitų moterų, atėjusių su juo į Jeruzalę.

42 Kadangi buvo vėlyva popietė ir Pasirengimo diena, tai yra diena prieš šabą, 43 garbingas Tarybos narys, Juozapas iš Arimatėjos (jis irgi laukė Dievo Karalystės), įsidrąsinęs atėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno.+ 44 Pilotas nustebo: argi jau miręs? Jis pasikvietė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau mirė. 45 Sužinojęs iš jo, kad taip ir yra, leido Juozapui paimti kūną. 46 Šis nupirko geriausio lino drobės, nuėmė kūną, įsupo į tą drobę ir paguldė uoloje iškirstame kape.+ Tada kapo angą užrito akmeniu.+ 47 O Marija Magdalietė ir Jozės motina Marija nenuleido akių nuo vietos, kur jis buvo paguldytas.+

16 Šabui+ praėjus, Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija+ ir Salomė nusipirko kvepalų, kad atėjusios pateptų Jėzaus kūną.+ 2 Pirmąją savaitės dieną labai anksti, saulei vos patekėjus, jos atėjo prie kapo.+ 3 „Kas mums nuris akmenį nuo kapo angos?“ – klausė jos viena kitą. 4 Bet kai pakėlė akis, pamatė, kad akmuo nuristas; o jis buvo labai didelis.+ 5 Įėjusios į kapą moterys nustėro – dešinėje sėdėjo baltu rūbu apsirengęs jaunuolis. 6 Jis tarė joms: „Nebijokite!+ Žinau, kad ieškote Jėzaus Nazariečio, kurį nubaudė mirtimi ant stulpo. Jis prikeltas,+ čia jo nėra. Štai vieta, kur buvo jį paguldę.+ 7 Tad dabar eikite pranešti jo mokiniams ir Petrui: ‘Jis eina pirma jūsų į Galilėją.+ Tenai jį pamatysite, kaip jis jums ir sakė.’“+ 8 Išėjusios iš kapo moterys leidosi bėgti, nes jas buvo apėmęs išgąstis ir jaudulys. Tačiau iš baimės jos niekam nieko apie tai nepasakojo.*+